Daiktai iš praeities pranašauja ateitį

Evaldas Bernotas šiandien dirba pedagoginį darbą Klaipėdos Adomo Brako bei Eduardo Balsio menų mokyklose. Pirmąją šių metų pavasario dieną atidaryta ketvirtoji autorinė menininko paroda.

MEDŽIAGOS. "Man iš bronzos dabar daryti nelabai įdomu, mano credo yra: "Padaryk viską pats", - sako menininkas Evaldas Bernotas.

E. Bernotas yra vienas iš nedaugelio, kuris neslepia savo piešinių stalčiuose. Menotyrininkas Petras Šmitas sakė: "Dailininkas pastebi, kad kūrinys pirmiausiai brandinamas netikėta idėja, o minčiai materializuotis padeda namuose arba kitose vietose jo surasti įvairiausi žmogui nebereikalingi metaliniai daiktai, varžtai, dantračiai. Dažnai metalinius daiktus dailininkas derina su medžiu, nebereikalingo kompiuterio detalėmis, sukurdamas savitos filosofijos ir netikėtus, artimus siurrealistinei išraiškai, įvairius plastinius konceptualius meninius dirbinius." Pakalbinome autorių.

PROCESAS. "Kūrybos procesas" - iš fantazijų gelmės.

Toks įspūdis, jog daiktai iš praeities byloja žiūrovui ir apie ateitį.

Gražiai pasakėte. Juk mūsų visas gyvenimas susijęs su praeities prisiminimais, jais gyvename dabartyje ir planuojame ateitį. Kai kurie mano piešiniai daryti ekspromtu, stengiuosi juos ištraukti iš savo pasąmonės. Iš pradžių nusipiešiu žmogaus veido bruožus pieštuku, paskui - juodu markeriu, nes visa ko pagrindas yra piešinys. Juk ir konstruktorius arba gydytojas "piešia" tam tikrus variantus. Kitą parodą pabandysiu padaryti tapybos.

Kodėl piešiate ne iš natūros, o iš atminties?

Kadangi esu mokytojas, matau, kad geriausi mokiniai - kūrėjai, žiūrėdami į natūrą, vis tiek parodo tai savaip. Kai buvau studentas ir dalyvaudavau pleneruose, mane yra sukritikavę už tai, kad peizažus stengdavausi daryti labai tiksliai realistiškai, kolegos sakydavo: "Juk fotografijos nepadarysi." Tai man įstrigo, ir nuo tol stengiuosi įnešti fantazijos.

Jūsų darbuose yra siurrealizmo. Kaip jūs jį suprantate?

Siurrealizmas yra individuali kiekvieno dailininko sąvoka, nėra tikslaus atsakymo. Manau, tai samprata tarp tikrovės ir reginių, vaizdinių. Dabar yra konceptualizmai, modernizmai, bet aš sakau, kad pirmiausia turi būti akademinis piešimas, tvirtas piešinys.

Kaip ir dauguma klaipėdiečių, baigusių Estijos dailės akademiją, esate paženklintas kitoniškumo.

Taline tais laikais akademija turėjo savo aurą. Aš baigiau metalo plastikos specialybę. Buvo labai stiprus taikomųjų menų mokymas, stiklo, odos, vitražo, o Vilniaus akademija garsėjo savo grafikais ir tapytojais. Tuo metu estų dailininkai buvo pasinešę į siurrealizmą, per projektorių išdidindavo nuotraukos vaizdą, ir taip nutapydavo, kad į darbą žiūrėdavai kaip į nuotrauką. O kai vilniečiai atvažiuodavo, atveždavo ekspresionizmą. Vaikščiodavau į bienales ir maniau, kad vaizduojamoji lietuvių dailė yra stipresnė, o taikomoji - estų. O latviai buvo per vidurį.

Juk ne iš taupumo kuriate skulptūras iš detalių? Dabar mada daryti meną iš atliekų.

Kai darai, būni užsibrėžęs, kaip darysi, iš kokių medžiagų. Aišku, rimtąją skulptūrą lipdo iš vaško, paskui lieja, man iš bronzos dabar daryti nelabai įdomu, mano credo yra: "Padaryk viską pats" - nuo eskizo iki galutinio atlikimo. Kombinuoju tas detales, tai yra improvizacija. Visko nenorėčiau atskleisti, o pagrindinis vertintojas yra žiūrovas.

SAVIIRONIJA. "Intymi idilė", - taip autorius pavadino užfiksuotą kūrybos akimirką.