Chorų atranka prasideda jau kitą savaitę

Nenumaldomai artėjant 2016 metų Moksleivių dainų šventei šiandien „Respublikoje“ svečiuojasi chorvedys, chorų dirigentas ir pedagogas iš Kauno Rolandas Daugėla. Kaunas visada garsėjo savo chorine kultūra, tradicijomis ir festivaliais. Lietuvoje be Kauno chorų nevyko ir nevyksta nė viena kiek didesnė chorinio dainavimo šventė, tad visai natūralu ir logiška, kad kaunietis chorvedys yra ir šiemetinės Moksleivių dainų šventės Dainų dienos kūrybinės grupės narys bei dirigentas.

Žinant Dainų dienos meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Raimundo Katino atsidavimą chorinei dainai ir reiklumą tiek dainininkams, tiek vadovams, tapti vienu iš Šventės dirigentų nėra paprasta, o Rolandą Daugėlą maestro R.Katinas laiko savo pavaduotoju - ir tai jau nemenkas įvertinimas. Kita vertus, Dainų šventė - tai ne tik garbė, bet ir sunkus darbas, šimtai valandų aukojamo laisvalaikio, milžiniška atsakomybė. Pagalvotum: kam visa to reikia žmogui, „užsuktam“ bent jau dvidešimt valandų per parą: vadovaujančiam ir Vytauto Didžiojo bažnyčios kameriniam chorui „Cantate Domino“, ir Vytauto Didžiojo universiteto akademiniam chorui „Vivere Cantus“, ir Juozo Naujalio muzikos gimnazijos jaunimo mišriam chorui „Cantica“; o kur dar pedagoginė veikla ir universitete, ir gimnazijoj; o kur dar įvairių chorinės dainos festivalių organizavimas ir vadovavimas jiems. Na, atrodo, žmogus nors imk ir persiplėšk. Bet Rolandas į mano užuominas reaguoja labai ramiai, sako, kad „esu laimingas, nes (atkartosiu kažkieno - jau tapusią banalia - frazę) mano darbas ir mano hobis sutapo - yra vienas ir tas pat; tad ir dirbti „nereikia“, ir malonu, tad visur ir spėju“. Bet... tegu apie save ir šiemetinę Dainų šventę kalba pats svečias Rolandas Daugėla.

Dainų švenčių senbuvis

„Dainų šventėse dalyvauju jau seniai; dar būdamas moksleivis ir šokau pramoginius šokius, ir dainavau. Vėlesnėse - jau dalyvavau kaip choro vadovas ir dirigentas. Taigi, galima sakyti, esu moksleivių dainų švenčių senbuvis. Mano darbas su chorais - ir konkrečiai su moksleivių chorais - man atvėrė kelią ir į Lietuvoje, ir į užsienyje vykstančių chorinės dainos švenčių dirigentų gretas. Dirbdamas su vaikais supratau, kad vien choro vadovu būti negana - turi būti ir jų mokytojas, ir draugas, kitaip sunku būtų ir „išlaikyti“ kolektyvą, ir jam vadovauti. Šitos sampratos nuosekliai laikausi ir ją puoselėju, nors tai ir nėra paprasta, nes vaikams turi duoti daugiau dėmesio, turi būti jiems autoritetas, jie nori dainuoti tik gerai ir labai gerai, tad norint juos užsiauginti kaip dainininkus reikia augti ir pačiam vadovui; jei viso šito nebus, vaikai išsibėgios - gi tiek aplink įvairiausių siūlymų ir pagundų. Su gimnazijos choru „Cantica“ ruošdamiesi 2007 metų dainų šventei pasirodėme labai gerai, gavome pirmą kategoriją ir dalyvavome joje. Dirigavau ir septintų, ir dvyliktų metų moksleivių šventėse (suaugusiųjų dainų šventėse diriguoju nuo 1996 metų) ir, matyt, man tai pavyko visai neblogai, tad meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas R.Katinas pakvietė mane į 2016 metų Dainų šventės Dainų dienos kūrybinę grupę. Tai man, žinoma, naujas iššūkis ir nauja patirtis. Daug kas keitėsi. Pirmiausia, mūsų jaunių choras tapo mišriu choru; keitėsi ir repertuaras, ir dainavimo specifika, bet viskas, kas nauja - įdomu.“

Apie jaunius ir jaunučius

„Jaunučių turime dar gana daug, juos dar nesunku atsirinkti, ir jaunučių chorų, ir mokytojų yra nemažai ir labai neblogo lygio, o štai jaunių problema yra, matyt, visos Lietuvos mastu gana ryški. Tai matome ir Kaune: jaunių chorų lyg ir yra, tačiau stiprių jaunių chorų - nedaug. Jaunučiai - mūsų chorinės dainos ir dainų švenčių šaknys; jie nuo mažens yra pratinami prie ne „populiarios televizinės“ dainos, bet prie tikro, natūralaus, sveiko dainavimo. Tai, kaip jau minėjau, visos Lietuvos problema: tėvai moka pinigus - ir nemažus pinigus, - kad tik jų vaikas greitai išmoktų dainuoti ir pasirodytų per televiziją kokioje nors vienadienėje šou programėlėje, o kas paskui - neaišku: arba balsai sugadinti, arba skonis - vaikai susižavi impulsyvia „televizine“ ir dažniausiai „negyva“ (fonogramine) daina, ir paskui juos prisišaukti į chorus būna gana sudėtinga. Mes jaunučių chorus suskirstome į A (pajėgesnius) ir B (mažiau pajėgius) kolektyvus. Natūralu, kad pajėgesnių jaunučių chorų repertuaras sudėtingesnis, daugiabalsiškesnis ir ilgesnis. B kategorijos choristai mokosi tik jaunučių repertuarą, kuris ir paprastesnis, ir trumpesnis. Matote, koks ruošiantis Lietuvos moksleivių šventei dėmesys jaunučiams - jie paskirstomi net į dvi grupes; tuo metu mūsų šiemetinėje Kauno dainų šventėje, kurioje dalyvauja choristai ir iš Kauno apskrities bei kitų šalies vietų, jaunučių nėra. Labai gaila. Ir liūdna, kad liko eliminuota tokia grupė, nuo kurios mes pradedame diegti, auginti ir populiarinti chorinį dainavimą. Žodžiu, mažiukų - nėra; jaunių chorų - nedaug, o jų krūvis milžiniškas, ir jie sunkiai „veža“; su jaunimo mišriais chorais šiek tiek paprasčiau.“

Finišo tiesiojoje

„Jau nuo kovo paskutinės dienos prasideda chorų atranka į 2016-ųjų Dainų šventę. Ar pakako chorams deramai paruošti repertuarą? Kad laiko buvo užtektinai, tai tikrai, nes kūriniai - daugiau kaip pusė repertuaro - chorams buvo įteikti jau keturioliktų metų spalio mėnesį! Dar taip, kiek prisimenu, niekada nėra buvę! Viskas buvo internete: ir natos, ir akompanimentų įrašai, ir net chorų įrašai - kaip vieną ar kitą kūrinį atlikti. Repertuaras, regis, nėra lengvas, bet tik kol žiūri į natas dar nepradėjęs dirbti. Toliau viskas puikiai „limpa“. Esu sužavėtas: man šios šventės repertuaras tinka visomis progomis - visoms tautinėms ir valstybinėms šventėms. Kadangi dirbu su muzikos mokyklos vaikais, - o jie yra gana reiklūs ir imlūs, - problemų su repertuaru ir jo mokymusi nebuvo ir nėra; gal kiek sunkiau, manau, yra bendrojo lavinimo moksleivių chorams, bet jiems, visų chorų rūšims, parengtos visų kūrinių palengvintos, supaprastintos redakcijos... Tad viską galima spėti ir išmokti, ir nušlifuoti - laiko šįsyk buvo kaip niekad daug. O ar mokytasi ir dirbta buvo nuosekliai ir entuziastingai - netruksim sužinoti. Važinėsime po Lietuvą, klausysime ir matysime, paskui spręsime, koks kolektyvas vertas Vingio parko estrados.“

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“