"Būdamas režisieriaus kailyje suvokiau, kad turiu akis...".

Rytoj ir poryt (gegužės 31, birželio 1 d.) 18 val. Klaipėdos dramos teatras kviečia į paskutinę šio sezono premjerą. Mažojoje scenoje šiuolaikinės vokiečių rašytojo Tėjos Dorn pjesę "MarLenė, arba Prūsiški įstabumai" režisavo klaipėdietis rašytojas Sigitas Poškus. Spektaklio herojes 90-metes Marleną Dytrich ir Lenę Ryfenštal įkūnijo aktorės Elena Gaigalaitė ir Jūratė Jankauskaitė. Pastatymo dailininkė - vilnietė Birutė Ukrinaitė, muzikinių aranžuočių autorius - džiazo muzikantas klaipėdietis Saulius Šiaučiulis.
Apie naująjį spektaklį ir literato atradimus teatre kalbamės su "MarLenės" režisieriumi Sigitu Poškumi.

- Berods, įeisite į Lietuvos teatro istoriją kaip pirmasis literatas-režisierius. Kas sugundė rašytoją atsikąsti režisieriaus duonos?

- Teatras man knietėjo nuo tada, kai parašiau inscenizaciją T. S. Kundroto pjesei "Prieš išskrendant į rojų". Šį kūrinį Klaipėdos dramos teatre režisavo Arvydas Lebeliūnas. Dirbome drauge. Mačiau, kaip namuose parašyti mano tekstai kisdavo prisilietus režisieriui. Tikrasis inscenizacijos rašymas vykdavo repeticijų metu. Tai man buvo labai įdomu, o tai, ką darė režisierius man atrodė labai paprasta. Atrodė, kad ir aš sugebėčiau.
Chuliganiškam poelgiui - įsibrauti į teatrą - paskatino Tėjos Dorn pjesė "MarLenė", arba Prūsiški įstabumai skaistūs kaip plienas". Šis kūrinys - literatūros šedevras. Jį skaitant prieš akis nevalingai iškilo aktorės Elena Gaigalaitė ir Jūratė Jankauskaitė. Negalėjau atsispirti pagundai pasiūlyti kūrinį teatrui. Pagalvojau: "Jei pjesė - gera, aktorės - geri, gal blogas režisierius jos nesugadins" (juokiasi).

- Žodžiai "literatūros šedevras" - skambūs. Visgi kuo ši pjesė - išskirtinė, žavi, aktuali?

- Visada maniau, kad ne šventieji puodus žiedžia. Ir kiekvienas mitas apie žmogų įspraudžia jį į labai siaurus rėmus. Iš savo norų, svajonių, veiksmų, idealų kiekvienas žmogus kuria savo mitą. Negana to, mitą formuoja aplinka. Kiekvienas tampame sociumo įkaitu. Pasaulis išryškino kai kuriuos Marlenos Dytrich ir Lenės Ryfenštal gyvenimo, asmenybės aspektus ir juos suabsoliutino. Priklijavo prie šių moterų etiketes. Vienai su pliuso ženklu, kitai - su minuso. Etikečių klijavimą ant žmonių aš matau kiekvieną dieną ir mane tai skaudina, nes etiketės dažniausiai neturi nieko bendra su tais žmonėmis. Pjesėje atliekama M. Dytrich ir L. Ryfenštal mitų revizija. Tai įdomu.
"MarLenė" - kūrinys ne apie menko žmogelio problemas, čia keliamos globalios problemos. Šių dviejų vokiečių moterų-žvaigždžių istorija apskritai atspindi vokiečių tautos tragediją. Tai tauta, iš kurios kilo du karai. Abu kartus ji sužlugo, nes sirgo didybės manija ir kentėjo nuo nevisavertiškumo komplekso vienu metu. Tai buvo būdinga ir sovietiniam režimui. Todėl tai universali savo idėjomis pjesė apie praeitą šimtmetį.
Kadangi kūrinyje keliamos problemos aštrios, skaudžios, autorė nevengia humoro, ironijos. Tai suteikia pjesei žavesio.

- Su kokiomis problemomis susidūrėte režisuodamas T. Dorn kūrinį?

- Šis darbas man atėmė labai daug laiko, nes užvedžiau mašiną iki galo visko neapgalvojęs, nežinodamas kur nuvažiuosiu. Slėgė atsakomybė prieš tuos, kurie su manimi ryžosi dirbti. Todėl skęsti neturėjau teisės. Teko išplaukti. Kaip pavyko - bus matyti per premjerą.
Nelengva buvo dirbti su aktorėmis. Jausdavausi prieš jas kaip šuniukas, kuris viską supranta, bet pasakyti nemoka. Tai todėl, kad nemoku (ir neišmokau) teatro kalbos, kalbu literatūriškai.
Dirbdamas suvokiau literatūros ir teatro specifikos esminį skirtumą ir panašumą. Literatūra vaizduotę pažadina kalba, teatras - vaizdu. Tai skirtingos kalbos ta pačia tema, kurios spektaklyje susilieja. Iki šiol turėjau tik ausis, girdėjau tik tekstą, dabar suvokiau, kad turiu ir akis. Tai, ko gero, reikšmingiausias mano patyrimas teatre.

- Ar neišmušė iš vėžių Alvydo Vizgirdos režisuotos tos pačios pjesės premjera Pilies teatre?

- Ne. Esu neprofesionalas režisierius todėl nėjau pasižiūrėti, kad apsisaugočiau nuo įtakos. Nors labai norėjau ir dabar labai noriu. Malonu, kad Alvydas žino, kas yra gera literatūra.

- Tai ar patiko teatro skonis, gal ketini tapti režisieriumi?

- Gink, Dieve, ne. (pagalvojęs) Negaliu sakyti, kad režisuoti man nepatiko, bet man tai - per sunku. Man lengviau sėdėti ir rašyti.

- Galbūt šis eksperimentas teatre inspiruos rašyti dramaturginius veikalus?

- Esu parašęs keletą pjesyčių vaikams. Po šio darbo pamačiau, kad jos - niekam tikusios. Tai yra literatūra, o teatrui reikia ne literatūros, o dramaturgijos. Taigi turėsiu darbo jas taisyti.
Buvimas režisieriaus kailyje privertė naujai pažiūrėti į dramaturgiją. Juk mes, literatai, įpratę skaityti dramaturgiją kaip literatūrą. Tai - visiška nesąmonė. Supratau, kodėl režisieriai pertvarko pjeses savaip. Jiems reikia eliminuoti iš jų literatūrą. O kai rašytojai to nesuvokia, kyla konfliktas tarp dramaturgo ir režisieriaus.