Bronius Rutkauskas: "Menas yra pavojingas"

"Nenoriu didinti sumaišties, kurios ir taip yra daug šiame pasaulyje", - sakė freskų tapytojas Bronius Rutkauskas, kurio paroda "Būsenos" atidaryta Klaipėdos galerijos filiale prekybos centre "Herkaus galerija".

Iš kur atėjusios tos Renesanso epochą primenančios aksomuose ir šilkuose susisupusios moterys, ar jos turi prototipus?

Vaizduodamas moteris, stengiuosi galvoti apie kažkokią būseną, tarsi pakylėti, atitraukti nuo rutinos. Tada atsiveria asmenybė, paslaptingas žmogaus buvimas, ir tai mane labai žavi ir domina. Šiuolaikiniame mene daug visokiausių ieškojimų, ekspresyvumo, tai irgi puiku ir reikalinga, bet mane labiau domina žmogus, kai įtemptame ir dinamiškame pasaulyje būna nurimęs, susitelkęs, įsisvajojęs, tada, kai lieka pats su savimi. Modelis yra mano dukra Eglė, kurią puikiai pažįstu. Ji yra poetiškos sielos, stengiuosi poezijos įsileisti ir į savo kūrybą. Neverčiu jos ilgai pozuoti, renkuosi fotosesijas.

Žmona nėra jūsų pozuotoja?

Ji man padeda kitaip: yra freskų restauratorė, įvaldžiusi technologijas. Ji man nuolat patalkina, kaip freską perkelti ant drobės, padiskutuojam.

Jus masina paslaptys, bet, regis, su metais jų mažėja?

Man atrodo, kad kuo labiau plečiasi žmogaus akiratis, tuo paslapčių daugėja. Net ir mokslininkai, kuo daugiau atranda, supranta, kad tai neužpildo pažinimo nišos. Taip ir mene, jei pažengi į priekį arba atrandi kažkokius pasaulius, už jų veriasi kiti horizontai. Aš esu išgyvenęs kūrybinių duobių, ir žinau, ką tai reiškia, o dabar man viskas taip susiklostė, kad galiu judėti į priekį.

Tikriausiai gebėjimas nuolat kaip vaikui patirti nuostabą yra didelė dovana?

Manyčiau, tokius dalykus ne pats renkiesi. Pradėjau kurti freskos paveikslus ant drobės prieš dvejus metus, o freskos technika dirbau daug metų, bet tesuprasdamas, kad freska - tai sieninė tapyba, ir kitaip su ja negali elgtis. Nėra sienos - nėra tapybos. Per tai ir atsirado kūrybinių sunkumų. Kai baigėsi užsakymai, buvo sunkus laikotarpis. O dabar viskas susidėliojo savaime, pasitaikė užsakymas, pasitaikė informacija, kad freską galima perkelti ant plokštės. Buvo nurodyti tik principai, nebuvo tikslios receptūros, laiko intervalo, na, ir prasidėjo skausmingi eksperimentai. Du mėnesius man rankos sviro, galvojau, nepasiseks. Kad persiorientuočiau ir pradėčiau kurti paveikslus freskos technika, padariau apie dešimt kopijų.

Pasirodė, kad freska gana lanksti, ir jos principus galima panaudoti tapyboje. Lietuvos dailininkai prie vieno freskos fragmento dirba apie tris dienas, nes literatūroje pasakyta, kad prie freskos galima dirbti tik vakare, turi baigti kitą dieną - kitaip nebus tikra. Tačiau realiai tereikia gerai padrėkinti sieną, pridengti ją nakčiai, tuomet atsiveria kitokios galimybės - galima neskubėti daugiau sluoksniuoti, dirbti atidžiau.

Klaipėdietis dailininkas Juoza Vosylius sakė, kad šventąjį pažinsi iš batų. Kas, jūsų manymu, paveikslą daro sakralų?

Man tai - šviesa, kad ji kalbėtų apie subtilius dalykus, nes be jos nė spalvų nematom. Šviesotamsa - viena iš subtiliausių savybių, kurias turi freska. Tas gražus paviršiaus matymas, pasteliniai atspalviai. Bet yra ir kitokių ypatybių: negalima per laisvai elgtis su spalva, pasiekti tokį ryškumą, kaip aliejinėje tapyboje. Tai galbūt kompensuoja kiti dalykai.

Anksčiau norėjosi įsispirti į klasikinį mąstymą, tamsesnį foną, dabar tarsi labiau įsileidau daugiau šviesos ir kontrastų. Su šviesa ir šešėliais bandau elgtis kaip su kokia plastine forma. Atsiveria didesnės galimybės. Paveikslų pavadinimuose atsispindi norėta pabrėžti mintis arba užuomina, kokią nuotaiką noriu perteikti. Geriausia, kai pavyksta kalbėti per darbus, bet palieku žmogui pasirinkimą, kaip tai suprasti...

Ar kūrybiniai ieškojimai veikia jūsų asmenybę?

Taip. Turėjau užsakymą nedidelėje kaimo bažnytėlėje nutapyti freskas, kelias savaites negalėjau susitelkti kartono piešiniui, slėgė atsakomybė, aš tikrai labai stengiausi dirbti, ir keitėsi mano pasaulėžiūra, ir pats kažkaip išsivaliau, išsigryninau.

Dabar sąmoningai kurį laiką domiuosi pasaulėžiūros dalykais ir bendražmogiškais psichologiniais. Patirties semiuosi skaitydamas ir stebėdamas žmonių tarpusavio santykius; manyčiau, dabar jau turiu susiformavusią vertybių skalę - jau kaip ir laikas eiti išminties link... Remdamasis savo pasaulėžiūra ir bandau dirbti, kaip tik noriu nedidinti tos sumaišties, kurios ir taip daug yra pasaulyje.

Ar esate nutapęs kokį Pontijų Pilotą ar sūnų palaidūną, ką šokiruojančio, jusles žadinančio?

Bandžiau tapyt ir abstrakčiai, esu taškęsis. Galbūt tai neišvengiama, esu patyręs per didelę meistrų įtaką. Jaunystėje mane veikė Rembrandtas - gal jau tada jaučiau, kad domina šviesotamsa; vėliau Sezanas mane išmokė analitinio mąstymo. Žinoma, stengiuosi, kad tai nebūtų pastebima, bet džiaugiuosi į save įsileidęs daugybę patirčių.

Man patiko menininko mintis: nenoriu būti bambuku bambukų giraitėje - verčiau būsiu krapas. Kaip jūs jaučiate savo išskirtinumą?

Išskirtinumas kūryboje klastingas: jeigu jo sieksi neapdairiai, gali netekti nuoširdumo. Kiekvienas žmogus yra unikali asmenybė, spalvinga; vadinasi, kuo labiau būsi savimi, tuo būsi originalesnis. Receptas labai paprastas: susiradau metodą, kaip dirbti, medžiagas, turiu audinių kolekciją, kad remčiausi natūra. Turi jausti metalą, kaip šviesa slysta klostėmis, pasidalinti tais atradimais su kitais...

Žmonės labiau skaito lengvo turinio knygas, gal šitaip galima pasakyti ir apie paveikslus, kuriuos pritaikome prie tapetų? Ar jus supranta kėdainiškiai?

Neseniai turėjau parodą savame kieme, mane labai šiltai priėmė, nesitikėjau, kad taip bus. Kurį laiką jutau nerimą, kad freska tik man reikalinga, kad mane palaiko tik šeimos nariai. Bet paroda buvo įvertinta.

Aukščiausiojo Kūrėjo įkvėpta kūryba yra tarsi mistinė komunija, dalijama miniai?

Labai rimtai į tai žiūriu. Dailininkas pasirenka, ar kūryba šėtoniškas, ar dieviškas apsėdimas. Man yra tekę tai išgyventi ir anksčiau, aš žinau, kas yra įkvėpimas, kamavimasis, nepamatuotos ambicijos, komplikuojančios kūrybą. Daug turiu tos patirties, ir negeros -taip pat. Menas yra pavojingas dalykas, kaip ir gyvybingasis gyvenimas, atsiranda traumuojančių vidinių konfliktų, bet man teko patirti tikrąjį įkvėpimą, kai, atrodo, pati ranka vedžioja, tik netrukdyk. Freskų tapymo technika reikalauja didžiulės koncentracijos. Kartais šitaip susitelkęs žinai, kaip eiti į priekį, pasiduodi srautui, negalvoji apie rezultatą, ir yra atsitikę, kad net kurdamas freską vien akims paganyti, atrandi idėją. Mene labai svarbu intuicija, nes budriu protu kalnų nenuversi.

Bet ar profesionalumas, įgūdžiai neverčia talento sustabarėti, kai žinai, kaip visa padaryti?

Yra toks pavojus, problema, nes tai, ką jau esi pasiekęs, kartoti yra lengviau. Turi natūraliai pajausti, kad kūrybinis procesas kažkaip susistyguoja. Gali ir teptukus laužyti, ir drobes pjaustyti, ir galima dirbti, kai grožiesi spalva, gėriesi galimybėmis. Kūrybinis procesas yra pusiau meditatyvinis. Būdavo, kad per parą dirbu keturiolika valandų, į trečią dieną būdavo baisus nuovargis, bet atsitokėji gamtoje pabuvęs. Džiaugiuosi kūrybiniu procesu, į jį esu sutelkęs dėmesį. Darbų negali nei pervertinti, nei sureikšminti, bet kūrybos procesas yra galimybė atrasti savo galimybes.

Jūsų kūryba dvelkia mistika.

Kartais surandu įvairiausių dokumentų apie Visatos sampratą ar kitus dalykus. Įdomiausia, kad mokslininkai astrofizikai tokius keistus dalykus pradėjo šnekėti, už kuriuos tarybiniais metais būtų sušaudę. Pavyzdžiui, kad kvarcas, kaip medžiaga, turi savybę kaupti informaciją, o aš dirbu su kvarciniu smėliu. Vanduo taip pat teikia informaciją - įrodyta bandymais. Aš turiu būti ypač atsakingas, kokia informacija pakraunu savo darbus, ar jie neveiks žmogaus destruktyviai.

Dosjė

B. Rutkauskas 1980 m. LTSR valstybiniame dailės institute įgijo dekoratyvinės dailės specialybę. Kuria monumentaliąją tapybą. Dalyvavo grupinėse parodose M. K. Čiurlionio galerijoje Čikagoje, JAV, Perte, Škotijoje, Varšuvoje, Švedijoje. Sukūrė Lančiūnavos bažnyčios altorines freskas "Dangun ėmimas", "Nukryžiavimas", "Dangun žengimas", Kauno jėzuitų bažnyčios altorinį paveikslą "Nukryžiuotasis", Rusijos ambasados Vilniuje freską "Pavasaris", freską "Pokylis" ir "Napoleono armijos persikėlimas per Nemuną" Kauno restorane "Senieji rūsiai".