Brangiausias monumentalistas karpo ir klijuoja fotografijas

"Bronislavos sapnas, broniaus šampanai ir aš" - taip pavadinta Dariaus Vaičekausko fotmozaikų paroda šią savaitę Rainoje galerijoje aplaistyta šampanu gausaus būrio meno mėgėjų ir autoriaus bičiulių.

Fotomozaikos - tai buitinės fotografijos, sukarpytos 1X1 cm kvadratėliais ir suklijuotos deformuojant tikrąjį vaizdą į meninę realybę. Jų autorius Darius Vaičekauskas - gargždiškis, uostamiestyje žinomas kaip Dailės parodų rūmų vadybininkas, kuruojantis originalius šiuolaikinio meno ir parameno projektus.

Originalių kūrinių ir poelgių Dariaus gyvenime nestinga. Vienas jų - studijuojant aukštojoje mokykloje dar įstoti ir į aukštesniąją.

Studijuodamas freską ir mozaiką Vilniaus dailės akademijoje antrame kurse dar sugalvojai mokytis fotografijos Vilniaus lengvosios pramonės ir buitinių paslaugų mokykloje. Kodėl?

Gaudavau dvi stipendijas, fotomedžiagų, laboratoriją. Argi ne puikios sąlygos?

Galiausiai užbaigęs ir viena, ir kita, toje pačioje akademijoje dar įgijai kultūros vadybos ir politikos magistro laipsnį. Kad turėtum darbo?

Toliau studijuoti freską ir mozaiką man atrodė netikslinga. Visada buvau aktyvus. Su draugu nuolat organizuodavome renginius akademijoje, bendrabučio rusyje buvome įkūrę studentų galeriją "Padvalas". Per metus ten surengėme trisdešimt du projektus - parodas, koncertus ir pan. Tad sužinojęs, kad atsiranda tokia specialybė panorau ją studijuoti.

Ką įvardytum savo pašaukimu: freską ir mozaiką, fotografiją, meno vadybą ar dar ką nors?

Dar tapau, kuriu filmukus... Tikrasis mano pašaukimas, be abejonės, - fotografija. Aš "fotkinti" pradėjau nuo aštuonerių metų. Kūminas padovanojo fotoaparatą "Smena". Su juo ir pradėjau pleškinti kas po akim užkliūva, pats fotografijas ryškinau. Gargžduose, mokykloje lankiau fotografijos būrelį.

Freskos, mozaikos šiuo metu ne itin populiarios. Ar gavai bent vieną užsakymą?

Esu ištapęs keletą vaikų kambarių, australietišką restoraną "Kukabara" Vilniuje. O mozaika šiuo metu savo namus gražinu. Mozaika - ypač brangi, reikalaujanti daug darbo meno šaka.

Turėjai užsakymų darbams, pažinčių Vilniuje. Kodėl grįžai į gimtus namus?

Iš tiesų nemaniau grįžti, tačiau aplinkybės taip susiklostė. Iš pradžių buvo liūdna, o dabar džiaugiuosi ir net nenorėčiau į sostinę. Čia yra darbas Dailės parodų rūmuose, yra kūrybinė bendraminčių grupė "Žuvies akis". Keliame Klaipėdos kultūrinio gyvenimo kokybę, - juokiasi.

Fotomozaika - kas tai? Tavo studijų miksas?

Taip. Mano diplominis darbas - fotokeramikos mozaika. Tai fotografija, perkelta ant keramikos ir suskaidyta į mozaiką. Žiauriai brangus dalykas, nes fotokeramikos technika labia brangi. Mano diplominiame darbe buvo 32 plytelės, tai nedidelė kvadratinio metro dalis, kuri kainavo per 600 Lt. Esu pats brangiausias monumantalistas Lietuvoje. Tik beveik niekas apie tai nežino, nedaug kam sakiau.

Pigiau dirbti su fotoaparatu. Fotografuoji daugiausiai žmones. Kuo tai įdomus žmogus?

Nemėgstu peizažų, natiurmortų. Pats esu žmogus, todėl ir įdomu fotografuoti žmones, ypač baliuose, visokiuose "bardakuose"...

Mėgsti pasilinksminti?

Mėgstu.

Kur linksmybės, ten ir moterys. Savo parodos katologe teigi, kad moterys - absoliutus blogis. Kodėl?

Blogis, apnuodijantis, gadinantis gyvenimą. Jos yra raganos, laumės. Bandau jų išvengti, tačiau sunkiai sekasi. Blogis persekioja.

Dar viena citata iš katalogo: "Bet kokio tikro meno būtinybė - šokiruoti". Kas tave patį šokiruoja mene?

Nuoširdumas. Man nepatinka "išgimdytas", forsuotas menas, sukurtas pagal madą. Žinant meno virtuvę nesunku atskirti, kas yra tikra, o kas tik efektas. Man nesvarbi meno forma, gali būti turgaus lygio tapyba, instaliacija, skulptūra, jei ji nuoširdžiai padaryta - mane šokiruoja.

Nestatai barjero tarp profesionalaus ir mėgėjiško meno?

Jokiu būdu. Profesionalus menas dažnai iškrypęs, neįdomus, "užžaistas". O neprofesionalas naiviai ir nuoširdžiai siekia padaryti tai, ką jis nori. Kai jis padaro - gali čiaudėti, koks šaunus rezultatas. Pavyzdžiui, šiuo metu Dailės parodų rūmuose pristatomas grafitų projektas. Jo autoriai - jauni žmonės, neprofesionalai. Akivaizdžiai matyti, kad jiems trūksta elementarių piešimo, anatomijos žinių, tačiau jie nebijo kurti, nes jie tuo gyvena. Ir tai mane žavi. O kaip jie įvaldę šriftą! Dailės akademijos absoloventai nesugebėtų taip rašyti, susidoroti su tokiais formatais.

Nematau jokio profesionalaus meno išskirtinumo prieš neprofesionalų. Iš viso to meno nėra. Tai žmonių susikurta sąvoka. Čia Gombrichas taip rašo.

Jurga PETRONYTĖ