Baleto repeticijos gatvėje - lyg realybės šou

KVMT teatro vadovo pavaduotoja menui Rūta Varnaitė ir vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas šiame netikėtame vasariškame sprendime įžvelgia ir iššūkių, ir naujų galimybių - ne tik patiems artistams, bet ir žiūrovams.

Kodėl teatro baleto šokėjai repetuoja gatvėje?

A. Liškauskas: Dėl kelių priežasčių. Viena vertus, teatro patalpose esančioje repeticijų salėje beprotiškai karšta, o langų atverti negalime, nes jie sutrūniję. Paprasčiausiai neturime kuo kvėpuoti, negalime normaliai repetuoti. Kita - artėja festivalis "Muzikinis rugpjūtis pajūryje", kurio programoje yra numatytas vadinamasis "flashmobas" bei džiazo šokio spektaklio "Meilės uostas" premjera - mums reikia nuolat palaikyti formą. Be to, šie renginiai bus rodomi atvirose šokių aikštelėse, tad reikia apsiprasti.

R. Varnaitė: Mes apsidžiaugėme, kad baletas ryžosi šiai akcijai. Atlikėjai yra aktyvūs ir reiškia iniciatyvą - tai puiku. Žinoma, reikėjo visų kolektyvo narių sutikimo ir pritarimo, kadangi lauke darbas vyksta visai kitaip, nei uždaroje patalpoje.

Organizacinių darbų buvo daug. Pirmiausia reikėjo gauti leidimą iš Klaipėdos miesto savivaldybės, kad leistų atviras repeticijas organizuoti viešoje erdvėje. Dėkojame už paramą jai ir Klaipėdos savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus specialistui Edvardui Šutinui. Jiems mūsų sumanymas pasirodė įdomus ir reikalingas. Dėkojame visiems prisidėjusiems prie šio sumanymo.

Kaip vyksta repeticijos, ar jos labai skiriasi nuo įprastų?

A. Liškauskas: Scenos darbininkai prieš kiekvieną repeticiją parengia aikštelę - ją aptveria, pakloja dangą, sustato kėdes žiūrovams, mums - atramas. Repeticija prasideda, kaip jau įprasta, nuo apšilimo, klasikinio šokio pratimų, mums gyvai akompanuoja Virginija Navickienė. O po to realiai vyksta spektaklio statymas - iš choreografės Jolantos Milčienės mes išgirstame užduotis pirmą kartą, todėl nutinka įvairių juokingų situacijų, kritimų, nepataikymų.

R. Varnaitė: Ateinu stebėti repeticijų, tačiau turiu ligą dairytis į žiūrovus, stebėti, kokios jų reakcijos, - juokiasi. - Repeticijos vyksta tvarkingai, kolektyvas susitelkęs. Kol kas - be didesnių traumų.

Ar netrukdo pro šalį šmirinėjantys praeiviai, mašinos?

A. Liškauskas: Oi ne! Tačiau, kas tiesa, reikia labiau koncentruoti dėmesį. Jaučiamės taip, lyg dalyvautume realybės šou... O praeiviai mato mūsų kasdienybę, kiek išliejame prakaito, kiek kartojame judesius, šokio figūras, kol sinchronizuojamės. Praeiviai stebi mus, o mes per pertraukėles stebime juos, - juokiasi. - Užsieniečiai fotografuoja, kiti prisėda, pirmos repeticijos metu vienas žmogus, atvažiavęs dviračiu, pasirėmęs į jį stebėjo užsiėmimą nuo pradžios iki galo - apie dvi valandas. Dabar nebereaguojame į fotoaparatų blykstes, bet kai paploja, nusilenkiame.

R. Varnaitė: Akcija yra kultūrinis-sociologinis eksperimentas, darbas su žiūrovais - mums įdomu, kaip žmonės gatvėje reaguoja į baleto repeticiją. Tikimės, kad prasidėjus sezonui, jie rinksis ir į teatro renginius, domėsis jais.

Kam kilo mintis išvesti baletą į gatvę?

A. Liškauskas: Vieno iš daugelio pokalbių metu su keliais šokėjais - Mantu Černiausku, Artūru Ženčiumi, J. Milčiene - svarstėme, ką daryti, kad motyvuotume save darbui. Tada ir juokavome, kad gal reikia pabandyti surengti atviras repeticijas. Prisijuokavome, - juokiasi. - Rimtai kalbant, viešumas ir dėmesys labai motyvuoja, visi mūsiškiai susiima, dirba visa koja.

Anot Muzikinio teatro vadovo pavaduotojos R. Varnaitės, atviro oro repeticijos gali tapti atsipirties tašku tolesniems kolektyvo kūrybiniams sumanymams.

R. Varnaitė: Pritarčiau - atviros repeticijos pasiteisino visais atžvilgiais. Dėmesys teatro kolektyvui atperka įdėtą darbą, kelia atlikėjų motyvaciją kūrybingai dirbti, mobilizuoja, o praeiviai mato klasikinį baletą - tai abipusė nauda. Kartu įgijome atspirties tašką tolesniems sumanymams.

Ar nesibaiminote?

A. Liškauskas: Tiesą sakant, tarp mūsų buvo ir skeptiškai nusiteikusių. Iš pradžių ir Jolanta šiek tiek būgštavo, kaip seksis statyti naują šokį, stebint atsitiktinei publikai - juk vyksta kūrybos procesas, kai kas pavyksta iš karto, kai ką reikia kartoti ir kartoti. Mes ne teatro scenoje ir rodome ne galutinį rezultatą, bet atviras repeticijas.

Ant pakylos galime pamatyti ir UFAS šokėjus, ar Jūs juos pakvietėte?

A. Liškauskas: Taip. UFAS - tai klubas, vienijantis gatvės šokių stiliaus atlikėjus. Jiems patiko mūsų idėja vienyti Klaipėdos šokėjus. Klaipėda - ne vien džiazo, bet ir šokio miestas, universitete yra Choreografijos katedra, rengianti profesionalius šokėjus ir choreografus, yra nemažai šokių klubų, grupių, kolektyvų, atliekančių įvairiausių stilių šokius. Mes patys nežinome, kiek visko turime, tik reikia būti aktyvesniems, pasitikėti savo jėgomis, burtis - ir Klaipėdos šokėjai neliks nuošalyje, bus žinomi ir reikalingi. Mes siekiame atkreipti klaipėdiečių dėmesį į tai, kad bendromis pastangomis savo pačių labui galime nuveikti daug gražaus. Turime įvairių sumanymų, kuriuos, tikimės, jau netolimoje ateityje pavyks įgyvendinti bendromis visų mūsų pastangomis.

Girdėjau komentarų: "Tas Muzikinis vėl verkšlena - neturi to, neturi ano..."

R. Varnaitė: Akcijos "Baletas eina į gatvę" potekstė galėtų būti tokia, bet mes patys bandom išlipti iš susidariusių aplinkybių ir kūrybingai ieškoti įvairių išeičių. Mūsiškiams, baletui, labai dėkoju, ir džiaugiuosi, kad jie yra entuziastingi, o kitiems linkiu, kad entuziazmas sustiprėtų.