Balerina Aušra Krasauskaitė: nuo Snieguolės iki termito

Jauna, talentinga, perspektyvi, patyrusi - Jūs jau galėtumėte ieškoti naujų kelių, vedančių į Vakarų Europos didmiesčius. Galbūt Jūs jau turite panašių ketinimų?

Ne, neturiu. Aš esu labai patriotiška ir lojali Muzikiniam teatrui, miestui ir mūsų valstybei. Net negaliu paaiškinti, kada ir kodėl tokie jausmai mūsų kraštui kilo.

Baletas - tai ypač daug jėgų atimanti sceninė meno rūšis. Kodėl pasirinkote būtent ją?

Gal tai nuskambės pernelyg narciziškai, tačiau ne aš pasirinkau baletą, o jis mane. Banaloka, bet, kai buvau mažytė, televizoriaus ekrane pamačiau baleriną ir tuomet supratau, kad tai yra būtent TAI. Vėliau atsirado žmonių, nukreipusių mane į sostinės baleto mokyklą. Taip pat man Dievas davė ir fizinius duomenis, būtinus būsimajai balerinai. Neabejoju, šios aplinkybės buvo neatsitiktinės.

SNIEGUOLĖ - vienas mėgstamiausių balerinos vaidmenų. Asmeninio archyvo nuotr.

Mokėtės M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje Vilniuje. Iš kokio miesto esate kilusi? Ar Jums, dar moksleivei, nebuvo sunku išvykti iš gimtojo miesto?

Aš esu kilusi iš Plungės. Kai manęs klausia apie išvažiavimą, aš negaliu ramiai pasakoti. Buvo labai sunku. Griežta disciplina, atsakomybė, dideli reikalavimai, nors esi tik dešimtmetis vaikas, begalinis mamos ilgesys - negaliu to pamiršti. Esu ir iš traukinio ašarodama iššokusi... Dabar šie prisiminimai man primena filmo scenarijų.

Turbūt dėl tų pačių išgyvenimų mane iki šiandien sieja stiprus ryšys su klasės draugais, su kuriais kartu gyvenau bendrabutyje. Nors tai nereiškia, kad jie - labai geri mano bičiuliai, tačiau patirtas skausmingas atsiskyrimas nuo šeimos suteikė mums, ko gero, amžiną bendrystės jausmą.

Vis dėlto tai yra mano istorija, be kurios nebūčiau tuo, kuo esu dabar.

Kodėl nusprendėte išvažiuoti iš Vilniaus ir mokytis, dirbti Klaipėdoje?

Aš ir pati nežinau. Buvau nusprendusi išvis mesti šokius. Mūsų mokykloje buvo ne dvylika, o trylika klasių. Išsilaikiusi brandos egzaminus, dar vienerius metus ruošiausi baleto artisto kvalifikacijos diplomo gynimui. Šešias dienas per savaitę vykdavo pamokos, o sekmadieniais - spektakliai.

Regis, visi šie metai prabėgo salėje, apsitempus triko, įsitvėrus atramos... Taigi, aš taip "atsikandau" mokslų, kad sakiau: "Viskas, išsilaikau egzaminus, pasiimu diplomą ir jūs manęs salėje daugiau gyvenime nepamatysit."

IEŠKOJIMAI. Mergina negali gyventi be kontrastų: nuo disciplinos klasikiniame balete iki visiškos laisvės šiuolaikiniame šokyje. Vytauto ŠVENTUPIO nuotr.

Bet nuo savęs juk nepabėgsi. Stodama į universitetą, stojau į įvairias specialybes, net socialinį darbą. Rašau, atsimenu, ir pačiai juokas ima. Na, ką gi aš bandau apgauti? Nebūsiu nei socialinė darbuotoja, nei vadybininkė... Taip aš ir įstojau į choreografiją Klaipėdos universitete.

Tų pačių metų pavasarį man paskambino Muzikinio teatro baleto trupės vadovas Aurelijus Liškauskas ir pasiūlė pabandyti. Aš jam esu labai dėkinga ne tik už galimybę dirbti čia, Muzikiniame teatre, bet ir už laisvę dalyvauti kitose veiklose bei projektuose.

Kaip tapote viena pagrindinių "Padi Dapi Fish" kūrėjų?

"Padi Dapi Fish" direktorė Agnija Šeiko buvo viena iš mano dėstytojų. Apie šią garsią Klaipėdos choreografę išgirdau dar besimokydama Vilniuje. Todėl įstojusi į universitetą ir sužinojusi, kad ji mane mokys, labai nudžiugau.

A. Šeiko keletą kartų mane pakvietė šokti savo spektakliuose. Mes pradėjome bendrauti ir pajutome, kad "sutapo mūsų kraujo grupės". Taip aš pradėjau dirbti "Žuvies akyje". Pirmiausia tik šokau, o vėliau, išklibinta ir pastūmėta dėstytojos, pradėjau pati statyti spektaklius.

Vėlgi, kaip jau minėjau, tos nuostabios, subtilios aplinkybės, kai atsirandi laiku ir vietoje, yra tarsi magija. Būtent taip yra atsiunčiami ir žmonės, kurie tampa vieni svarbiausių tavo gyvenime.

Kaip Jūs spėjate suderinti šias veiklas?

Kartais būna, kad nespėju. Juk dar dėstau studentams Klaipėdos universitete, turiu vaikų baleto mokyklėlę. Būna ir taip, kad dėl tempo įsikarščiuoju ir pradedu šaukti ant kolegų. Būna, bėgte iš vienos vietos į kitą. Tuomet pradedu mąstyti, gal reikia kažkurios veiklos atsisakyti. Bet negaliu, nes gaila - visos jos man yra mielos, brangios.

Kita vertus, jeigu man yra duota tiek daug krūvio, vadinasi, aš jį galiu "pavežti". Todėl didelio tempo ir krūvio nedramatizuoju. Tikrai būna atvejų, kai bėgu iš pamokėlės vaikams į spektaklį Muzikiniame teatre. Skambinu grimerei, kad palauktų, kad bėgu. Ir staiga, už kelių akimirkų, atsiveria uždanga, o aš jau stoviu scenoje - lyg niekur nieko.

Jūs šokote daugybėje spektaklių. Visiems puikiai pažįstamų kūrinių, tokių kaip G. Verdi "Traviata", J. Strauss "Vienos kraujas", V. M. Putino "Altorių šešėlyje", pastatymuose. Koks vaidmuo ir kuris šokio spektaklis Jums arčiausiai širdies?

Man patinka plati spektaklių temų amplitudė, kraštutinumai. Tarkime, Snieguolės vaidmuo - tai visiškas gėris, šviesa. Vien ko verta vaikų reakcija, kai išeinu į sceną! Kitas man ypač svarbus vaidmuo yra Liucės "Altorių šešėly". Jis yra labai sudėtingas ir dramatiškas, tačiau ne techniškai, o emociškai. Po spektaklio man reikia nemažai laiko tam, kad atsigaučiau.

Juk mano darbas, kurį taip pat galima vadinti gyvenimo būdu, tai - nuolatinė disciplina, susikaupimas, rimtumas. Tačiau spektakliuose aš išgyvenu didelę amplitudę jausmų: nuo pačių švelniausių iki visiškos tragedijos. Šis disciplinos ir emocijų kontrastas man labai reikalingas.

Minima, kad šiuo metu Jūs balansuojate tarp klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio. Kuo Jums abi šios kryptys patinka ir kodėl nepasirenkate vienos?

Mane žavi šokėjų universalumas. Įprasta balerinas, šiuolaikinius, sportinius šokėjus statyti į tam tikrus rėmus, kurių realybėje nėra. Man patinka abi minėtos šokio kryptys. Juk šiandien galiu būti Snieguole klasikiniame balete, o rytoj - fatališkas gyvis konceptualiame mene. Šios patirtys ir pažinimas plečia požiūrį, kuris yra reikalingas kūryboje.

Mes žinome tik savo fizines galimybes. Tačiau egzistuoja vidinės ribos, kurių dažnai nežinome, ir dėl to ieškome, renkamės įvairius kontrastus. Klasikinis baletas visuomet bus mano bazė, o šiuolaikinis šokis mane praturtina.

2014 m. spalį buvo pradėtas rodyti Jūsų spektaklis "Bjaurusis GAGA". Pagrindinė tema - patyčios. Kuo Jums tai yra artima?

Džiaugiuosi, kad ši tema man nėra artima. Juk M. K. Čiurlionio mokykloje mokėsi menininkai, keistuoliai: būsimi muzikantai, dailininkai, balerinos, balerūnai. Turbūt šis panašumas lėmė tai, kad išvengėme patyčių.

Tačiau šiandien, dirbant su mažomis mergaitėmis, aš pastebiu dalykų, kurie mane šokiruoja...

Galbūt truputį nukrypsiu, bet kalbant apie šiandieninį jaunimą mane stebina tas nuolatinis telefonų maigymas. Gal kalbu kaip tetulė, bet tokie kodiniai pokalbiai, kaip "matei, facebooke "pašerinau" tą ir aną", mane stebina.

Keista, nes, kai aš buvau dešimties, mes su draugėm sugužėdavom į kambarį ir žaisdavom su lėlėm. O gimtadienius švęsdavom su žydrais tortais, puoštais puantais. Kur tie visi "Chali chalo" žaidimai, kai į kiemą išlįsdavo daugybė vaikų. Ši situacija turbūt mane labiau inspiravo sukurti "Bjaurųjį GAGA".

"Akvariumai" - ypač originalus Jūsų šokio spektaklis. Man įstrigo mintis, kad mes dažnai nesusimąstome, ką reiškia būti darbo vietoje, kurioje praleidžiame trečdalį paros. Juk šiais laikais tie, kurie daugiau galvoja, kalba apie darbą, pašaipiai vadinami darboholikais. Bet juk tai natūralu. Koks Jūsų požiūris į savo darbą? Ar Jus taip pat galime vadinti darboholike?

Šitoje profesijoje negali būti ne darboholikas. Čia visuomet savęs privalai atiduoti 100 proc.

O sukurti spektaklį "Akvariumai" mane inspiravo tie milžiniški stikliniai pastatai, jų didybė ir kartu tuštybė - juk viskas čia orientuota į aukštį, blizgėjimą, man nesuvokiamų tikslų siekimą. Visa tai primena terariumą su termitais.

Todėl man net nekeista, kad pasibaigus savaitei tokie žmonės, dažnai visai nemylintys savo darbo ir tik atliekantys kažkokias funkcijas, visą savaitgalį "baliavoja".

Žinoma, net neabejoju, yra tokių, kurie nesupranta mūsų, baleto šokėjų, ir sako "...jie ten, salėj, užsidarę ir smirstantys savo prakaituose".

Esu girdėjusi šokėjų nuogąstavimų, kad, norint užsidirbti pinigų, privalu užsiimti pedagogine veikla. Tačiau, mokant šokti kitus, nukenčia kūrybinis darbas. Gal galite išduoti, kaip suderinti pinigus ir kūrybą?

Aš neturiu tokio recepto. Taip, sutinku, kad šokėjams, kurie dirba valstybinėse įstaigose, moka per menkai. Bet aš apie tai negalvoju, nes yra kaip yra.

Būna, iš vieno spektaklio gauni daugiau pinigų, iš kito visai negauni. Na, jeigu planuoji nusipirkti butą ar automobilį, tai, žinoma, tampa sudėtinga užduotimi. Kadangi aš tokių planų kol kas neturiu, nevalgau vien makaronų ir dėl pinigų pernelyg nesuku galvos.

Turbūt sutiksite, kad tiesiog puikus Darreno Aronofsky filmas "Juodoji gulbė", taip pat šiais metais pasirodęs Alejandro Gonzaleso "Žmogus paukštis", pasakojantis panašią istoriją. Ten įtaigiai pavaizduota, kaip įtampa, stresas, nuolatinis tempas, po kurio seka aplodismentai, gėlės, garbė bei viską atperkanti euforija scenoje gali paveikti žmogaus psichiką. Ar Jums bei Jūsų pažįstamiems yra tekę pajusti kažką panašaus į asmenybės susidvejinimą?

Po pirmųjų "Altorių šešėly" spektaklių aš tiesiog drebėdavau. Buvo tikrai labai keista būsena, kurią galėtų paaiškinti psichologai. Negalėdavau atsigauti net kitą dieną. Nežinau, ar tai galima pavadinti asmenybės susidvejinimu, nes nepradėdavau gyventi kaip Liucė iš "Altorių šešėly", tačiau viduje iš tiesų kažkas įvyksta, pasikeičia.

Aš vis galvodavau, kaip paprasčiau "išeiti" iš vaidmens (anksčiau to man dar nėra buvę). Tačiau turbūt neįsijausti į kūrinį net nepavyktų. Profesionaliame balete negali būti tiesiog amatininkas - juk žiūrovai tavimi tiesiog nepatikės.

Dirbate ir vakarais, ir savaitgaliais. Ar tai nekenkia santykiams su antrąja puse, artimaisiais? Kaip manote, kiek dar gebėsite tokiu nestabiliu grafiku dirbti?

Būna, kad artistai meta baletą, bet ne dėl vaidmenų sudėtingumo, o dėl įtampos ir streso. Nes šokėjas visur yra šokėjas. Tuomet, kai visi normalūs žmonės važiuoja iš darbo, mes važiuojam į repeticijas. Tai labai paveikia porų santykius. Eglė Špokaitė yra pasakiusi: "Jei vienas asmuo šeimoje šoka baletą, vadinasi, visa šeima šoka baletą." Būna, kad šokėjų vaikai teatre užauga.

Aš anksčiau pykdavau ant artimųjų, draugų ir klausdavau: "Na, kaip jūs nesuprantat, aš juk dirbu teatre, aš juk esu šokėja. Ir kai man yra pasakyta šokti, aš ir einu." Dabar jau nebesiaiškinu, o ir mano šeima pradėjo taikytis prie mano grafiko.

Kokių nesutarimų kyla užkulisiuose? Ar jaučiamas pavydas iš kolegų, kai būtent Jūs gaunate pagrindinį vaidmenį?

Visko būna. Juk "visi kariai nori būti generolais". Aš pati, jei negaunu pagrindinio vaidmens, stengiuosi labai objektyviai į tai žiūrėti, nes dažniausiai žinau priežastis. Ir, beje, mūsų trupė yra maža, lyginant su, pavyzdžiui, sostinės. Mūsų santykiai čia, Muzikiniame teatre, yra artimesni, todėl ir pykčių yra mažiau. Nereikia būti paranojiku, aplink matančiu vien konkurentus, norinčius įsmeigti tau peilį į nugarą.

Kokie yra Jūsų artimiausi ir tolimiausi tikslai?

Dabar mano planas yra... neturėti planų. Beveik pusę metų gyvenu ramybėje ir nesistengiu galvoti apie tolimesnius planus.

Ir paskutinis klausimas - kaip leidžiate laisvalaikį?

Buvo tradicija sekmadieniais eiti į pirtį. Bet labiausiai mėgstu leisti laiką vienumoje, medituodama.

Tai turbūt artimieji Jūsų visai nemato?

Na, retokai. Bet, žinote, balete yra labai svarbus profesijos trumpumo aspektas. Dvidešimt metų... ir karjera baigta. O laikas eina taip greitai - lyg koks blyksnis. Turbūt dėl to ši profesija ir yra nuostabi.

O kas toliau?

Įvairių būna istorijų. Karjerą baigę šokėjai skuba auklėti savo atžalas, užsiima pedagogine veikla, būna, kad įninka į alkoholį, net nusižudo. Kaip jau minėjau, tai yra profesija, kurioje susilieja viskas: tavo kūnas, protas ir siela. Aš esu labai laiminga, kad galiu daryti tai, ką noriu. Tai yra nuostabu.