Aurimas Eidukaitis: "Paveiksle stengiuosi perteikti kelių epochų dvasią"
"Nemėgstu tapyti kieno nors stebimas ir vertinamas, geriau jau vienam stovėti priešais tuščią drobę, nes tuštuma - visų formų motina", - sakė garsėjantis klaipėdietis dailininkas Aurimas Eidukaitis, prieš Jūros šventę Pilies uostelio teritorijoje čia stūksančio apibyrėjusią namo sieną pagražinęs senosios Klaipėdos peizažu taip, jog miesto svečiai ja domėjosi labiau nei čionykščiais naujosios architektūros statiniais. Šiuo metu Aurimas ruošiasi tarptautiniam jaunųjų menininkų talentų konkursui, ir tai bus 29 metų dailininko paskutinis šansas, nes kovoti dėl prizo galima tik iki 30-ies metų.
Apie jūsų gebėjimus papuošti pastato eksterjerą ir interjerą žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Nuo ko viskas prasidėjo?
Lauke tapyti buvo sunku, kai koks šešiasdešimt stebėtojų stovėjo už nugaros. Dar nėra taip, kad visiškai išgyvenčiau "iš meno". Šiaulių universiteto dailės fakultete baigiau dailės ir technologijų specialybę, tačiau ten buvau ruošiamas daugiau pedagoginiam darbui, o turėjau labiau orientuotis į tapytojo specialybę, nes supratau, jog ne man būti mokytoju. Nemėgstu kalbėti prieš auditoriją, aš jau geriau vienas pats stoviu prieš drobę.
Sienos turi savo dvasią, kiekviena dėmė, išblukusi spalva ar įbrėžimas pasakoja namo ir jo gyventojų istoriją. Ką sienos "kalba" jums?
Tenka atsižvelgti į užsakovų pageidavimus, tai nėra beatodairiška mano kūryba, kad galėčiau daryti, ką noriu. Žmonės turi įvairių minčių, kokių nors dailės pavyzdžių pamato internete, arba nori ant sienos obelies šakos ar gėlių, nes tokias matė pas kaimyną. Padarau eskizus, kur prikuriu kažką savo, bandau perkalbėti žmogų, kad nekartotų savo interjere to, ką jau kuris nors kitas turi. Mano stilius yra siurrealistinis.
Jūs ant sienos nutapote paveikslą, kuriame gana daug architektūrinių detalių.
Mėgstu vizualiai praplėsti sienos erdvę, man patinka "panaikinti" tą plokštumą, kad atrodytų, jog galima įeiti į kitą, paralelinį pasaulį. Bet ne visi to nori. Kol kas nesusidūriau su užsakovais, kurie ant savo buto sienų pageidautų erotinių scenų ar vaizdelių su gyvūnais ar automobiliais. Bet juk dirbu dar ne tiek daug metų, tad galiu tikėtis keisčiausių pasiūlymų. Man labiau patinka tapyti paveikslus.
Monumentalius...
Taip, mėgstu didelius - kitas vaizdas, nors galiu tapyti ir miniatiūrinį paveiksliuką, krapštytis prie jo. Dideliam paveikslui reikia daug laiko, tačiau aš galiu prie jo dirbti per naktis. Auga du maži pamečiui gimę vaikai, to laiko trūksta, padedu žmonai su darbais susitvarkyti, juos auginti, o kai jie užmiega, einu į uošvių pirtelę, kur įsirengiau dirbtuves, tapyti. Naktis geras metas, apšvietimo didelio nereikia.
Kaip ateina siužetai?
Iš tikrųjų - labai netikėtai. Iš aplinkos: vaikštai, žiūri, paskui krauni į atmintį siluetus, šešėlius, figūras. Nėra taip, kad pasiimi bloknotą, pieštuką ir nusipieši naujam paveikslui idėją. Dėlioji, komponuoji, atsirenki, kas prie ko tiks - gal prie įsiterpusio senovės dailininko drobės siužeto. Kai jau yra paveikslo visuma, dar ne vieną valandą tenka sėdėti, kad ištrinčiau, kas nereikalinga. Mėgstu seno ir naujo kontrastą.
Jūsų paveiksluose atsispindi įvairios epochos, kaip ir Leonardo da Vinčio "Paskutinėje vakarienėje" matyti ne tik Švento Rašto scena su apaštalais, bet ir renesanso Italijos peizažas.
Stengiuosi perteikti kelių epochų dvasią. Dabar, kai pas uošvius dažniau tapyti pradėjau, ten yra mažas kaimelis, tad lipdau senų trobelių griuvenas, antikvarinių daiktų, reliktų nuolaužas. Tada reikia tapyti iš natūros, fotografuoti, arba turi būti jau daug kartų tą daiktą piešęs, kad galėtum kiekvieną detalę, smulkmeną atkurti iš atminties.
Portretų ir autoportretų meistras dar nesate?
Su šiuo žanru sunkiau, dar nepradėjau tapyti. Daug kas iš pažįstamų prašydavo ir prašo, bet neapsiimu. Reikia daug padirbėti, kad perteiktum žmogaus asmenybę, ypač nemėgstu, kai įduoda nedidelę fotografiją ir prašo nupiešti iš jos. Tuomet žmogus gali nusivilti, manydamas, kad mano paveiksle jis į save nepanašus. Nors iš portretų pinigų galima užsidirbti daug daugiau. Aš mėgstu tai, ką sugalvoju.
Kaip reaguojate, kai jus talento gerbėjai vadina lietuviškuoju Salvadoru Dali? Glosto savimeilę ar pykstate?
Nepykstu, bet iš tikrųjų daug reikėjo laiko, kad atsikratyčiau to Dali įvaizdžio. Jis man buvo kaip ir pirmasis mokytojas, jaučiau jo įtaką dar mokydamasis mokykloje, universitete, vėliau stengiausi nuo to pabėgti, kurti kažką savo. Padarai, būdavo, eskizą, žiūri, žiūri - taigi jau matyta, panašu, arba matyto darbo aliuzijas kelia. Dabar jau niekas nesako, kad kopijuoju, nebent išlenda kokia nors smulkmena.
Tačiau parašyti romaną su siurrealistiniais elementais ar nutapyti tokį paveikslą lengviau nei gerą realistinį?
Taip, lengviau, o realizmą galima sieti su tikslumu, su braižyba. Siurrealistiniame paveiksle ne taip svarbu proporcijos, aišku, stengiuosi žiūrėti, kad būtų skoninga. Tik sugalvojimas to siurrealistinio paveikslo sudėtingesnis, nes trunka, kol surenki medžiagą tam darbui. Kartais pusę metų paveikslas guli, nes jame kažko trūksta, kol vieną dieną staiga pamatai, kas ten galėtų atsirasti kaip neišvengiamybė.
Pripažįstate, kad jūsų stilius kartojasi. Tai yra tam tikras savo vidinio pasaulio, vaizdinių tiražavimas, gyvenimo patirties išklotinė?
Šiuo metu nieko kito ir nedarau. Fantazijos kaupiasi, pinasi. Gal į senatvę ir pradėsiu tapyti ką nors abstraktaus. Tas pats tapymas su metais gal ir keičiasi, bet esmė ta pati - lengvas siurrealizmas, jis įaugęs į kraują. Gerą abstrakciją nutapyti daug sunkiau, nepakanka tėkšti krūvą dažų ir pataikyti pasakyti prasmingą mintį.
Idant jaunas menininkas prasimuštų, jam reikia protekcijų, gero vadybininko, gal ir mecenato.
Aišku, turi sugebėti save reklamuoti, pats visur lįsti, kištis. Aš ne iš tokių žmonių. Greičiausiai mirsiu skurde... - juokiasi.
Ar kaip dauguma menininkų nesate savanaudis, nežiūrite tik savo lovio?
Kartais padovanoju pažįstamam ar giminaičiui paveikslą, ištapau sieną už dyka, arba paimu pinigus tik už dažus. Altruistas būsiu, kai nebereikės maitinti vaikų, rūpintis šeima.
Tačiau tapydamas paveikslą niekada negalvoju: pirks - nepirks, kaip čia įtikti, kurios spalvos prie "sofkutės" labiau tiks. Jei paveikslai pateks į muziejų, jam vis tiek kokios spalvos. Žmonėms nelabai patinka mano nostalgiški, liūdni paveikslai, galbūt primenantys kai kuriuos liūdnus gyvenimo įvykius, išsiskyrimus su jau išėjusiais į amžinybę žmonėmis, tai, kas po jų liko.
Kai kurie dailininkai, pristigę pinigų dažams, piešia anglimi ir suodžiais, smėliu...
Man dar šitaip neteko, niekad nebandžiau. Gal, jeigu tektų vien iš meno išgyventi... Dar dirbu dažytoju, tai irgi preciziškai reikia atlikti. Nemėgstu, aišku, aš to darbo, bet dar niekad nebandžiau išgyventi tik iš meno.
Man nelabai suprantamos ir galbūt persisotinusių dailininkų akcijos, kai jie daro laikinus darbus, performansus, kaip antai - lipdo veidus iš smėlio, kuriuos netrukus nuplauna jūra. Nematau tikslo daryti darbų, kurie neturi išliekamosios vertės. Susirenka dailininkai, jie daro performansus, ir jiems smagu - man geriau vienam būti. Pažiūriu kitų darbus, bet neskubu susipažinti su Klaipėdos menininkais, nes nesu klaipėdietis, atvažiavau iš Šiaulių.
Kokios grėsmės iškyla menininkui? Gal kai tampa profesionalais, pasitelkia savo įgūdžius, ir nekuria, bet tiesiog "padaro", ką gali?
Kitas menininkas iki gilios senatvės nepraranda vaikiškos nuostabos ir užsidegimo, jaunatviško maksimalizmo. Gal ir aš, jeigu sėdėčiau prie paveikslų diena po dienos, metai po metų, imčiau kartoti tą patį. Savo laiką galima naudoti daugeliui užsiėmimų. Kartais dirbdamas klausausi muzikos, bet ne per trankios, nes tapau lėtai, o kai pradedu į ritmą taškytis dažais, sugadinu drobę. Mėgstu skaityti.
Kaip manai, į kokį meną investuoja dabartiniai dailės kūrinių kolekcininkai?
Pirkdami paveikslus, žiūri į žinomų autorių pavardes, bet, sakyčiau, į meną investuoja ne tiek daug žmonių, kaip užsienio šalyse. Aš dar net nedalyvavau jokioje parodoje, aš nesurenku darbų, jų nelieka - padarau, ir išperka. Jeigu parodai užtektų dešimties darbų, nenorėčiau rodytis su bet kokiais. Turi būti geriausi. Rimtiems, dideliems darbams nutapyti reikėtų bent keleto mėnesių.
Kaip manote, ar menas turi būti priešprieša masinei vartotojiškai kultūrai?
Nežinau, ar menas gali ką nors pakeisti, atnešti naudos. Man tai yra kažkokia moralinė atrama, dvasinis pasitenkinimas. Žiūri, grožiesi, gal kažkiek keitiesi nors trumpam laikui, išsivaduoji nuo vidinės graužaties, negalvoji apie materialias vertybes. Jeigu žmogui patinka menas, vadinasi, jis ne mažiau reikalingas kaip daiktas, kaip maistas.
Rašyti komentarą