Aurelijus Liškauskas: „Kabėdamas ant sienos pasaulį matau kitaip"

Dauguma prisimena judviejų pirmąjį vertikalų pasirodymą ant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fasado "Kalbantis bokštas". Šįkart šoksi 25 m aukštyje Vakarų Baltijos laivų statyklos elinge. Kas tau tokioje industrinėje aplinkoje pasirodė patrauklu?

Savo kūryboje nuolat ieškau kontrastų, tame randu žavesio, grožio. Nuo vaikystės mane žavėjo didelių gabaritų technika. Tėtis dirbo mechaniku. Pamenu, kaip pirmąkart atsisėdau prie vikšrinio traktoriaus vairo, tepalų kvapas, o aplink švari žolytė, ganosi karvės. Jaučiausi kaip indėnas, pirmąkart pamatęs traukinį! Panašų jausmą pajutau įėjęs į laivų statyklos angarą. Visa 4 000 kv. m erdvė pilna neregėto dydžio metalo konstrukcijų, aplink viskas blyksi, žybsi suvirintojų žvaigždės. Toje erdvėje ne mes, o daugybė vyrų mėlynais šalmais kuria realybę. Neapsakomas jausmas, kai kabi 20 m aukštyje, o šalia tavęs palaipsniui kyla tokio paties aukščio laivas, kūjis trenkia į 200 tonų gongą. Tai filosofiška aplinka, kurioje kiekvieną akimirką išgyvenu netikėtumo jausmą, gimsta kūryba, įvairūs matymai. Tiesiog kabėdamas ant tos sienos pasaulį matau kitaip.

Ar jauti, kad profesine, technikos prasme ūgtelėjai po jūsų pirmojo projekto - vertikalaus šokio spektaklio "Kalbantis bokštas"?

"Kalbantis bokštas" buvo vieta, kurioje mes gimėme, dėjom pirmuosius žingsnius, laikėmės įsikibę kolegų iš Olandijos rankos. O dabar - jau mokykla, pasirodysime dviese. Nors tai jau antras projektas, džiaugiuosi, kad nepasidariau perdėm drąsus. Būna, nuleidžiu žvilgsnį žemyn ir pagalvoju: velnias, galėtų kas nors patraukti tą geležių krūvą... Lyg nukristi dėl to būtų minkščiau (juokiasi). Visgi perlipti per save ir nebijoti yra išmokstama.

FILOSOFIŠKA APLINKA. "Neapsakomas jausmas, kai kabi 20 m aukštyje, o šalia tavęs palaipsniui kyla tokio paties aukščio laivas, kūjis trenkia į 200 tonų gongą. Tai filosofiška aplinka", - sako vertikalaus šokio spektaklį ruošiantis Aurelijus Liškauskas.

Kokie fiziniai pojūčiai tave aplanko, kabant ant sienos? Kokios taisyklės galioja šiame mene, kurios svarbios, norint save apsaugoti?

Jei esate vertęsi su mašina ir atsimenate, kaip tai vyko - pojūtis labai panašus. Tai momentas tarp atsispyrimo ir šuolio, tik mes jį pailginame. Tiesa, kabėti vertikalioje padėtyje ilgiau nei valandą - pavojinga: pradeda svaigti galva, šiek tiek sutrinka kraujotaka, galiausiai ima veržti diržai. Džiaugiuosi, kad visi mano artimieji tiki manimi ir tai leidžia jiems nesijaudinti. Mokykloje buvau labai išsiblaškęs, dabar viską darau skrupulingai. "Gridins group" centre išėjom mokymus, gavom aukštalipių kategoriją, leidžiančią mums laipioti sienomis. Pasirodymuose naudojame virves, karabinus, stropą, pritvirtintus prie metalinių sijų, daug mazgų, kuriuos išmokau rišti. Įranga nesudėtinga, bet reikia įvertinti daug kriterijų: kokiu kampu rišti, apskaičiuoti svorius. Atliekant choreografinius elementus, visada yra rizikos, kad nespėsi atsisukti atgal iki plokštumos, lengva prarasti koordinaciją. Romantikos čia užtenka penkioms minutėms, visa kita - juodas darbas. Šiame projekte esame tik dalis paveikslo, žiūrovas pamatys visumą: projekcijas, šviesas, muziką.

Su šio projekto sumanytoja Inga Briazkalovaite daug metų buvote scenos partneriai Muzikiniame teatre. Dabar kartu šokate vertikalioje padėtyje. Kaip tai susiklostė?

Egzistuoja tam tikra blogybė Lietuvoje, o gal ir visoje žmonijoje, tai - skepticizmas. Dauguma šokėjų, kurie turėjo galimybę išmėginti vertikalų šokį, buvo skeptiški. Man tai yra savirealizacija. Buvo laikas, kai nieko neieškojau ir mačiau save tik šokiuose. Dabar jaučiu, kad vėl nieko nenoriu ieškoti, man patinka tai, ką darau. Inga Lietuvoje buvo pirmas žmogus, įveikęs visas kliūtis ir įgyvendinęs tokio masto šokio projektą, ji - mūsų variklis.

Kur, kokiomis formomis žiūrovams šiame pasirodyme ieškoti Vydūno?

Atvirai sakant, ilgą laiką mano mintyse dominavo techniniai dalykai ir tik neseniai pradėjau domėtis Vydūno asmenybe. Man jis - pirmasis lietuvių "kosmonautas", žmogus savo vidinėmis, dvasinėmis jėgomis, mityba išsigydęs džiovą tais laikais, kai 95 proc. neišgyvendavo. Pasinėręs į savianalizę, Vydūnas atrado savo tautiškumą ir įkvėpė kitus juo sekti. Jo filosofija pakilo virš religijos ir atsigręžė į tautiškumą, kaip pagrindinę prielaidą žmogiškumui. Tikiu, kad kiekvienas, pasidomėjęs, pastudijavęs Vydūną, atrastų jame daug tikrų, esminių dalykų.

O tu pats esi patriotinių pažiūrų?

Aš save vadinu "miestonalistu", įsimyliu aplinką, kurioje gyvenu, daug į ją investuoju laiko, noriu kurti atmosferą, tvarką, jungti žmones. Myliu Lietuvą ir lietuvius. Mes esame kitokie, iškovojome nepriklausomybę nepanaudoję ginklų - tai iškalbingas faktas.

Vertikalaus šokio spektaklis "Giedanti Vydūno upė" skiriamas Vydūno 150-osioms gimimo metinėms. O tu pats savo kūryboje, gyvenime ar svarstai, ką paliksi po savęs? Kokį tave prisimins po šimtmečio?

Įsiamžinimas nėra mano gyvenimo tikslas. Noriu gyventi ir kurti, kad būtų gera man ir mane supantiems žmonėms dabar.