"Auksinis feniksas“ nutūpė rašytojų ir poetų krašte

„Kada ateis kultūros alkio metas?“ - paklausėme Anykščių kultūros centro direktorės Dianos Petrokaitės, praėjusių metų pabaigoje namo parsivežusios pirmąjį Lietuvos kultūros centrų asociacijos prizą „Auksinis feniksas“. 18 metų kultūros įstaigai vadovaujanti anykštėnė svarsto - toks metas bus ne tada, kai visi bus sotūs. O tada, kai valstybė atsigręš į jaunas šeimas, kuriose augtų vaikai, atsinešantys poreikį pažinti, kurti ir daryti gerus darbus.

- Kolegos šiaip jau Jums turėtų pavydėti, kad dirbate tokiame Dievo paženklintame kampelyje. Ar nepasako, kad bepigu vadovauti kultūrai gyvenant krašte, kuriame plevena poetų ir rašytojų dvasia?

- Kad man paprasčiau dirbti? Nieko panašaus. Aš manau, kad tikrai šiame Dievo pamylėtame krašte gyventi ir dirbti kūrybinį darbą nė kiek ne lengviau nei kitame rajone. Net manyčiau, kad reikalavimai čia keliami didesni. Natūralu, kad juos kelia ir čia gyvenantys žmonės, ir atvažiuojantys. Nes visi iš vadovėlių žino, kad čia tas gyveno, tas kūrė. Kultūrinė tradicija, kultūrinis veiksmas perduodami iš kartos į kartą. Tad kūrybinio polėkio ir kultūrinio veiksmo mūsų krašte tikrai yra daug. Kitas dalykas, kaip ir kas jį atsirenka ir nori. Tam, kuris nenori dalyvauti tokiame procese, gal atrodo, kad čia nieko nevyksta.

- Vis dažniau girdėti, kad lietuviai atranda Lietuvą, daugiau po ją keliauja. Ar jaučiate tai? Ar Anykščiuose gyvenusių ir kūrusių Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Žukausko-Vienuolio pavardės tebėra trauka šiais laikais?

- Tie, kurie atvažiuoja į Anykščius, atvažiuoja ne pramogos ieškoti. Pramogai yra J. Basanavičiaus gatvė Palangoje, visokie disneilendai. Čia žmogus galbūt nori žinias patobulinti arba vaikystę susigrąžinti, prisiminti, ką girdėjo, ką skaitė. Aš manau, kad čia daugiau tų giluminių taškų yra. Kad čia tas lopšys stovėjo, klėtelė, kur „Anykščių šilelį“ poetas kūrė. Juk kai girdi giedant „Anykščių šilelį“, - pas mus ne skaito, o gieda prie Antano Baranausko klėtelės, - kitaip išgyveni. Išgirsti per televiziją, perskaityti knygoje - visai kiti dalykai. O nuvažiavęs prie Puntuko akmens ir žiūrėdamas į S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus vėlgi tu galvoji, kad stovi tame šilelyje, apie kurį rašė A. Baranauskas. Čia ne Labanoro giria, bet medžiai tokie pat. Jeigu tu turi kokio nors polėkio, sąsajų surasi.

Pas mus labai juntamas sezoniškumas. Vasarą ar paprastą darbo dieną, ar savaitgalį ūžia Niūronys, pilni visi muziejiniai paviljonai, vaikų atrakcionai. Trauka yra. Jeigu dar turėtume geresnį aptarnavimą, lanksčiau dirbančių maitinimo įstaigų, viešbučių, kur galėtų apsinakvoti svečias...

- 18 metų vadovaujate kultūros centrui. Kaip, Jūsų akimis, per tą laiką pasikeitė kultūros vartotojas?

- Kai pradėjau dirbti, pasakysiu buitiškai, kultūros alkis buvo kur kas didesnis. Gal buvo toks poreikis. Žinoma, ir bilietai būdavo pigesni. Bet atvažiuodavo teatrai ir rodydavo per dieną du spektaklius. Jeigu koncertai, irgi būdavo ne po vieną. Dar kaimai kitaip gyvavo. Nesakau, kad kiekybė yra esmė. Dalykai išsikristalizavo. Juk žmogus dainuoja ne todėl, kad vadas liepia dainuoti, o jeigu jam yra poreikis. Visokios technologijos labai pakeitė laikotarpį. Daugelis žmonių leidžia sau išvažiuoti į Vilnių, į Kauną, į koncertą Varšuvoje. Bet negaliu pasakyti, kad mūsų centro pastatas yra neveiksnus. Turime tokią gyvastį, kad mums daug kas gali pavydėti. Centre repetuoja 17 kolektyvų.

- Kokie šiandien yra žiūrovo poreikiai?

- Be abejonės, daugiausia pritraukia profesionalių atlikėjų koncertai, spektakliai. Pasižiūrėti atvažiuoja ne tik iš rajono. Pas mus važiuoja, užsisakę bilietus internetu, iš Utenos, Kupiškio, Molėtų. Bet mes turime ir savo kultūros centro kolektyvų žiūrovų. Pavyzdžiui, pusės tūkstančio vietų salėje per anykštėnų koncertus valstybės švenčių progomis žiūrovai nesutelpa.

- O zvonkės-bunkės, radžiai?

- Iš anykštėnų komentarų internete manau, kad jie nebūtų populiarūs. Gal kaimuose žmonės susirinktų.

- Ar kaimui jūs jaučiatės reikalingi?

- Kaimuose mažėja jaunimo. Uždaromos mokyklos. Bet negalima visko absoliutinti. Paskutinis pavyzdys. Praėjusį šeštadienį po renovacijos atsidarė Leliūnų bendruomenės ir kultūros namai. Koncertas tęsėsi pusantros valandos, nors dalyvavo tik Leliūnų kaimo mėgėjų kolektyvai. Jaunimą matėme ir šokantį, ir dainuojantį, ir kapeloje. Pilna scena, pilna salė. Gražu. Žinoma, intensyvus gyvenimas miesteliuose - Troškūnuose, Kavarske, ten, kur yra mokyklos.

- Mes jaunimą dažniau peikiame, nei pastebime, kiek jo turime gražaus. Ar Anykščių jaunimas aktyvus?

- Pusė mūsų centro kolektyvų - jaunimo. O jeigu scenoje yra jaunimas, tai jis bus ir salėje. Mes girdime, kad jauniems žmonėms kartais pritrūksta patriotiškumo. Bet valstybės švenčių renginiuose pasitikriname ir matome ką kita. Prie Puntuko akmens naktimis kasmet minėdami S.Dariaus ir S.Girėno skrydį, sulaukiame jaunų šeimų ir labai daug gražaus jaunimo. Arba pernai, kai Anykščiai buvo kultūros sostinė, savanorių turėjome net 70 dirbančių jaunuolių būrį. Reklama, visi darbai, ką nupinti, ką papuošti, kūrybinės laboratorijos, atrakcijos - viskas vyko jiems padedant.

- Ar jums netenka nusivilti, kad rūpinatės tokiais, atrodo, neapčiuopiamais dalykais kaip žmogaus dvasiniai poreikiai, kai tuo tarpu visi šneka apie grandiozines statybas, renovacijas ir pan.?

- Meluosiu, jeigu sakysiu, kad tokių minčių nebūna. Tikrai kartais pagalvoji apie beprasmybę. Na kiek galima belsti į tą patį langą, į tas pačias duris ir kartoti tuos pačius dalykus? Aš sutinku, kad mūsų kultūrininkų yra labai daug, mums, mūsų pastatams išlaikyti reikalingi milžiniški pinigai. Nesakau, kad mums lėšos turi būti teikiamos šimtu procentų. Mes uždirbame už visokias paslaugas, per renginius. Bet kada nors turi ateiti laikas, kai žmonės, svarstydami biudžetus, ir Vyriausybė, skirdama asignavimus, galvos apie mus kaip apie potencialius dividendų nešėjus. Jeigu žmonės ateina pas mus, vadinasi, jie aktyvūs, vadinasi, mažiau dejavimo, mažiau depresijų. Nepasakysiu nieko nauja, bet vien entuziazmu kultūros darbuotojas irgi negali būti sotus, kai jo, specialisto, atlyginimas toks pat kaip nekvalifikuoto darbininko. Nesant motyvacijos, kad ir kiek spaustum, kad ir kiek prašytum, yra asmeninių dalykų, kai žmogus tiesiog dėl to neoriai jaučiasi. Mes esame matomi, mes einame į sceną. Kai kam atrodo, kad mūsų darbas - tik dainuoti ir šokti. Bet juk reikia investuoti į save arba į šeimos narį, kuris eina į sceną. Valstybė turi žiūrėti į pamatinius dalykus, tradicijos turi būti saugomos ir perduodamos. Juk kartais pagalvoji, mūsų tauta tokia maža, kad jeigu dar kas ir neišvažiavo, tai, atrodo, užsimuš avarijose. Bet visur stengiesi ieškoti pozityvo.

- Kur jūs randate šviesių spalvų?

- Visur. Svarbiausia, jeigu tu šiandien sveikas, tavo šeimoje nėra ligų, bėdų. Mes dauguma turbūt galvojame, kad gyvensime kelis gyvenimus, kitame gyvenime gal gyvensime geriau arba atiduosime kam nors duoklę. Bet jeigu tu niekam neduosi, tai tau irgi niekas neduos. Tai ne mano išmintis. Grąža ateis vėliau.

- O kada ateis kultūros alkio metas?

- Kai visi bus sotūs, dalis galbūt jau tingės. Arba galvos, kad ir be to neblogai buvo. Dalis galbūt sakys: na, dabar aš jau visą save ir likusį gyvenimą skirsiu savišvietai, mokymuisi. Visuomet sakiau ir sakysiu, kad pamatiniai dalykai yra dedami šeimoje. Tas metas ateis, kai valstybė skirs dėmesį šeimoms, kad protingos darbingos jaunos šeimos augintų vaikus ne dėl pašalpų. Kai vaikas turės normalią šeimą, tai iš ten atsineš poreikį ir kurti, ir pažinti, ir gerus darbus daryti.

- Kalbate iš asmeninės patirties?

- Bent atsakomybės jausmą aš tikrai perėmiau iš šeimos. Turiu du brolius, jie muzikai. Abu tikri darboholikai. Mes matėme dirbančius tėvus, jie abu turėjo muzikinį išsilavinimą. Mes visi baigėme muzikos mokyklą ir šeimoje muzikuodavome. Taigi pagrindo apie tai kalbėti turiu.

- Keičiasi gyvenimas, keičiasi žmonių poreikiai, vertybės. Jūs irgi negalite stovėti vietoje, nes yra pavojus, kad galite likti niekam neįdomūs.

- Mane visą laiką persekioja nerimas, kad tiek visko daug šiame pasaulyje, ir kaip suspėti tai pajausti, suprasti, pažinti ir dar ką nors bandyti paversti į veiklas. Kultūros darbuotojas - tai ne darbas ir ne profesija, tai gyvenimo būdas. Tu turi mokytis visą gyvenimą. Turi kelti gerokai didesnius reikalavimus sau, savišvietai, lavinimuisi. Kad kviesdamas žmogų ateiti į kultūros centrą būtum užtikrintas, jog turėsi ką jam pasakyti. Gyvenimas taip sparčiai eina, kad kartais norisi paprastumo. Pagalvoji, kokie buvo laimingi žmonės, kai buvo tik laidinis telefonas. Ir prisiskambindavo, ir atrasdavo. O dabar su telefonu guliesi ir keliesi, dirbi visą parą ir atrodo, kad vėluoji.