Auksakalių cecho dulkės, arba Ant adatos kabanti architektūra

Paraiška leisti įsteigti Klaipėdos auksakalių asociaciją buvo teikta dar 1782 m., du auksakaliai mieste buvo nuo 1720 m., ir tik 1784 m., po tam tikrų peripetijų, susijusių su Tilžės aktu, cecho intrigomis, pagaliau buvo suteikta ši privilegija.

Šiandien asociacija Klaipėdos krašto auksakalių cechas kuria XXI a. istoriją, perteikdami papuošalų ir kitų reliktų kūrimo tradicijas, auksakalių gyvenimo būdą, autorinės juvelyrikos ir laikmečio dvasią. Tačiau bendruomenės vadovas Viktoras Sitalo ketina išleisti leidinį apie auksakalystės ir sidabrakalystės istorijos ištakas XIX a., semdamasis medžiagos iš tokių miesto patriotų kaip Johanesas Zembrickis, metraščių.

KAKLO PAPUOŠALAS. "Juvelyrika yra nepabostanti kūrybos ir gyvenimo virsmų misterija", - sakė emalininkė Neringa Poškutė. Vaidoto BARTKAUS nuotr.

"Kol kas paminėsiu tik vieną pikantišką faktą: pavyko aptikti straipsnį apie istorinę Mėmelio šaulių gildijos pirmininko kaklo grandinę, kurios prikabinamose plokštelėse yra keleto Mėmelio auksakalių įspaudai. Straipsnis yra viename iš pokarinių "Memeler Dampfboot" numerių. Grandinė tik per stebuklą nepražuvo per gyventojų evakuaciją ir šiuo metu saugoma "Prussia" muziejuje Duisburge. Mano nuomone, atgauti šią grandinę nebūtų labai sudėtinga. Beje, Mėmelio auksakalių gildija buvo viena iš seniausių ir gausiausių tuometinėje Vokietijoje", - sakė V. Sitalo, 2012 m., minint Mėmelio - karališkosios Prūsijos jūrų ir prekybos miesto, šiuo vardu žinomo per 670 m., jubiliejų, sukūręs monetą.

Įkvėptas XIV-XV a. didžiojo Mėmelio antspaudo simbolikos, pabandė įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti miesto monetos, jeigu tik būtų pradėtos kaldinti.

SODAS. Emalininkės Neringos Poškutės kūrybos lauke tupia paukščiai ir skleidžiasi magnolijos.

Kosmosas miniatiūroje

Klaipėdos krašto auksakalių cechas pradėjo veiklą 2011 m. rudenį pirmąja kalėdine juvelyrų paroda "Pradžia", kokios, pasak miestelėnų, nėra buvę. Šiuo metu cechas vienija 14 narių iš Klaipėdos, Šilutės, Kintų ir Kretingos. Meistrai lankosi pas kolegas ne tik tam, kad pasiskolintų trūkstamą įrankį ar paklaustų patarimo: drauge leidžiant laiką gimsta nauji kūrybiniai sumanymai.

"Ši tiesa pasitvirtino Florencijoje tyrinėjant Renesanso menininkų kūrybą. Jeigu italai viduramžiais nebūtų šiltai, intensyviai bendraujantys žmonės, sparti pažangiausių Renesanso idėjų sklaida būtų buvusi neįmanoma. Savąją istoriją kuriame sulig kiekviena nauja cecho paroda", - sakė V. Sitalo. Pernykštei kalėdinei parodai auksakaliai kūrė bendrą koljė "Pasveikinimas Klaipėdai", kurio sutiktuvėse dalyvavo minios klaipėdiečių.

Pasak Viktoro, kiekvienas mūsų auksakalys turi individualų braižą, tad gal jie labiau skiriasi vienas nuo kito, negu klaipėdiečiai - nuo kitų Lietuvos miestų ar šalių juvelyrų. Narystė ceche atveria galimybes pradedantiems savo kelią juvelyrams pasirodyti parodose nors ir su keletu kūrinių. Surengti autorinę parodą sudėtinga, nes medžiagos brangios; bepigu tapytojams, kurie, turėdami 10-12 kūrinių, surengia parodą, o 10-12 juvelyrikos darbelių telpa į vieną ne pačią didžiausią vitriną.

"Medžiagos juvelyrikoje senokai vaidina antraeilį vaidmenį. Papuošalas - tai ant adatos kabanti architektūra, kaip sakė žymus juvelyras A. Cepka. Tai tarsi savotiškas kosmosas miniatiūroje, taigi ir medžiagų įvairovė turi atspindėti pasaulio įvairovę. O šiaip žiūrint į gerą juvelyrinį kūrinį mes turėtume net nesusimąstyti, kokios tai medžiagos, panašiai kaip apie skoningą, veik nepastebimą makiažą ant moters veido. Pasitaikius progai mielai dirbu su įvairiausiomis medžiagomis. Azartą labiau kelia mano dar neišbandytos juvelyrinės technikos, tokios kaip granuliacija arba filigranas", - mintijo V. Sitalo.

UNIKUMAI. "Man patinka įvairiausi akmenys. Įnoringiausias - gintaras, darydamas iš jo dirbinį, imi ginklą ir šoki karo šokį, idant atvertum natūralų grožį ir nesužalotum", - sakė juvelyras.

Nuo tautinių raštų iki bizantiškosios kultūros

Viena savičiausių šalies emalininkių Neringa Poškutė pokalbio pradžioje priminė, jog emalis ant brangiųjų ir spalvotųjų metalų nėra šiandieninės civilizacijos atradimas ir buvo žinomas jau ikikrikščioniškose Lietuvos ir Rusios visuomenėse, tai yra prieš tūkstantmetį. Baltų žemėse esama daug radimviečių, kurios liudija ryšį su emaliavimo dirbtuvėmis Rytų Europoje bei finų emaliavimo centrais.

"Tarkime, ažūrinės plokštelinės segės buvo itin mėgstamos Vakarų Lietuvoje III- IV a. kaip ir finų žemėse, tarandų tipo kultūros srityje Šiaurės Latvijoje ir Estijoje. Negausių, bet įspūdingų emaliuotų papuošalų radinių įvairovė liudija, jog dauguma jų buvo pagaminti pagal individualius užsakymus kaip visuomeninio prestižo, aukšto savininko statuso išraiška", - sakė N. Poškutė.

Menininkė gėrisi spalvomis, kurių turtingos paletės niuansus išgauna pati, išdegdama darbą ant tauraus, spalvotojo plokščio ar reljefinio metalo. Didėjant dirbinių formatui, vėrėsi galimybės išgauti emalyje nuo miniatiūros iki efektingo paveikslo bei interjero detalių.

"Didesnės vertės darbai, individualūs užsakymai su unikalia simbolika reikalauja daugiau energijos ir kantrybės. Emalis, dengiamas vos vienu sluoksniu, gali turėti subtilių niuansų, o kartais jį kankini, autorine technika kaitindama aukščiausioje temperatūroje, ir vėl atvėsindama, kai dingsta jo perregimumas, ir neleidi visiškai suspindėti, įgauna padūmavusį foną. Kiekvienas piešinėlis atliekamas ranka, derinami, regis, nesuderinami dalykai. Emalis yra kaprizingas. Šiuolaikinis papuošalas nebūtinai aptakus, tarkime, jei segė - tai blynas, jis gali kelti neišbaigtumo įspūdį. Nustebau parodose matydama garbaus amžiaus ponias, pasipuošusias ryškiais, dygliuotais papuošalais su kiaurymėmis, atsikišusiomis vielomis, tokius ir menininkui būtų drąsu nešioti", - sakė N. Poškutė.

Pasak jos, asmenybės, linkusios įgyti papuošalą ne iš prekybos centro vitrinos, slepia savyje kažką "crazy", tereikia padrąsinti tai parodyti. Prabangius koljė ji kuria parodai, kaip antai darbus su miesto architektūros, istorijos fragmentais, turinčiais ir filosofinę prasmę, ažūrinių emalio "nėrinių" apykakles, tačiau viena nuotaka neatsisakė žiedlapiais iš emalio papuošti iškilmių suknią.

"Net paprasti emaliuoti indai, puodelis gali įgauti meninę vertę, jį dekoruojant, nuskeliant kampą, paliekant istorinę žymę ir autoriaus parašą. Antai miniatiūriniai vokai, beveik virtę mano reklaminiu ženklu. Man patinka į vokus-dėžutes susidėti ranka rašytus laiškus, nes branginu pamirštą kaligrafiją", - sakė Neringa, emalyje įamžinanti ir močiutės rankdarbių tautiniuose raštuose aptiktą, žemaitiškai tariant, "musį".

Prisipažįsta neįsivaizduojanti, kas ryžtųsi nešioti jos sukurtas autentiškas apykakles, savo valandos laukia jūros išmestas surūdijusio juodojo metalo "erškėčių vainikas" ir antkaklis. Tokie konceptualūs darbai itin vertinami užsienio kolekcininkų, kaupiančių vieno kurio autoriaus darbus privačiose galerijose.

Papuošale - šeimos istorija

Juvelyras Arūnas Krutkevičius, kažkada svajojęs apie architektūros studijas, pradėjo nuo papuošalų konstravimo iš detalių kaip iš plytų, vėliau jį sužavėjo organika, idant papuošalai augtų kaip medžio šakos, o šiandien jis "atrado" daugelio kolegų pamirštą XVI a. naudotą mokumė gane techniką, atsiradusių Japonijoje prieš 400 metų ginklų puošyboje. Beje, aukso, platinos, paladžio, geležies, sidabro junginys primena medžio faktūrą.

"Grynaisiais menais negali užsiimti, kai ateina laikas išmaitinti šeimą. Tenka daryti tai, kas labiau patinka užsakovams, ir stengiuosi, kad taikomosios dailės kūriniai būtų nešiojami, funkcionalūs, kad jais džiaugtųsi, o ne gulėtų dėžutėse. Yra batai, su kuriais eini į pokylį, ir tie, su kuriais eini į daržą", - atviravo Arūnas.

Sakė nekvaršinąs galvos mąstydamas dėl tendencijų: kas šiandien madinga, rytoj jau nebe. Tik šimtmečių brandinta klasika amžina, nors juvelyrikoje randasi naujos formos, medžiagos, dizainas. Anksčiau pas mus dominavo raudonas auksas, šiandien ne retenybė baltas. Dabar su auksu derinami netaurieji metalai: titanas, geležis, plastikas, išskirtinio atsparumo korozijai volframo karbidas. Žmonėms patinka papuošalai iš keleto detalių, kurias gali susidėlioti, kaip nori.

"Gamtoje patinas gražesnis, o jei vyras nori puošniau atrodyti, neturi kompleksuoti, būti konservatyvus, atrodyti kaip visi. Kitų nešokiruoja masyvūs žiedai, bet kai lankydamasis muziejuje bandžiau iš akies pasverti baltiškus vėrinius, tai tikrai ne keli šimtai gramų. Mūsų segės panašios į skandinavų, bet autentiški primityvūs dangaus kūnus, žalčius atspindintys ornamentai išlikę tik pas mus ir pas latvius", - sakė A. Krutkevičius, pabrėžęs, kad krikštatėviai kūdikiams užsako aukso, sidabro pakabukus su monogramomis, penkialapiais dobiliukais. Populiarėja žiedų, kuriuose išgraviruoti visos šeimos inicialai, runos, tad tarsi nešiojiesi relikviją su šeimos dvasia.