Audriaus Zavadskio fotografijose – sustabdyto laiko ženklai

Fotomenininkas A. Zavadskis (g. 1945 m.) kūrybinį kelią pradėjo 1963 m., dirbo Lietuvos kino studijoje operatoriaus Jono Griciaus asistentu, „Minties“ leidykloje, daug metų buvo žurnalo „Mūsų gamta“ iliustracijų skyriaus redaktoriumi, nuo 1995-ųjų kuria savo privačioje fotografijos studijoje. Nuo 1971 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Lietuvos ir užsienio fotografijos parodose dalyvauja nuo 1968 metų.

Pasak fotografijos tyrinėtojo Stanislovo Žvirgždo, kai A. Zavadskis pradėjo savo kūrybinį kelią, Lietuvoje jau buvo sukurta nemažai originalių meninių nuotraukų, padėti pamatai lietuviškai fotografijos mokyklai. Tad jaunam menininkui reikėjo rinktis: ar eiti vienu iš jau pramintų takų, ar rinktis savąjį, nelengvą kelią. A. Zavadskis pasirinko keletą iš pirmo žvilgsnio viena su kita nesusijusių temų ir kibo į darbą. Taip atsirado arklių, žuvų, kriauklių, smėlio formų, plunksnų ir kiti ciklai.

„Autorius pasirodė esąs mažakalbis, lakoniškas, savitai suprantantis kompoziciją ir ritmą, kadro struktūrą. Jo minimalistiniai, 3–12 nuotraukų ciklai – tai lyg svarūs vaizdiniai žodžiai, sudėstyti į trumpus, giliaminčius sakinius. Lyrinis pasaulio suvokimas – bene svarbiausias menininko kūrybos bruožas. Fotografai labiau už viską bijo pasikartojimo, tačiau A. Zavadskis eina nebūdingu fotomenui, dailei artimu keliu ir daugybę kartų grįžta prie to paties motyvo, jo iš esmės nekeisdamas“, – rašo S. Žvirgždas.

Viena iš mėgstamiausių A. Zavadskio kūrybos temų – arkliai. Jo nuotraukose arkliai – laisvi, taurūs gyvūnai, regis, niekada nepažinę apynasrio, pakinktų ar balno. Jie ramiai guli marių pakrantėje, švelniai glaudžiasi prie savo giminaičių ar, nufotografuoti stambiu planu, tarsi medituoja ir slepia akis po baltomis blakstienomis.

„Smėlio“ cikle A. Zavadskis tarsi sustabdo negailestingai smėlio kruopelėmis byrantį laiką, jam čia svarbi nesibaigianti statika, aiški, išraiškinga forma, šviesos ir šešėlio dermė, ritmas. Kopų geometrija, pėdsakų, skurdžios augalijos raštas – tai tarsi teatro uždangos, scenovaizdžio parafrazės, teatrinių, reklaminių autoriaus nuotraukų atspindžiai. Smilčių kruopelėmis suaižyti milžiniškų medžių kamienai „Senojoje Nidoje“ – tai užpustyti, palaidoti žvejų kaimai, kuriuos tuščioje smėlynų scenoje aprauda nukryžiuotų pagonių dievų siluetai.

A. Zavadskio autorinė fotografijos paroda „Prospekto fotografijos galerijoje“ kvies užsukti iki vasario 15 dienos.