Arvydo Juozaičio requiem M.K.Čiurlionio tema

Publicisto ir rašytojo Arvydo Juozaičio (56) nauja drama „Čiurlionis. Juodoji saulė“ gal labiau būtų tikusi pasirodyti kiek ankstėliau - pernai, kai minėjome mūsų tautos žymiausio muziko ir dailininko išėjimo iš šio pasaulio 100-ąsias metines. Bet ši rudens diena, rugsėjo 22-oji, irgi tinkama apie tą naujieną kalbėti, nes šiandien minėtinas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 137-asis gimtadienis. Pernykščio patoso nebeliko. Tačiau liko dar daug klaustukų ir nežinomųjų apie genijaus likimą.

Pristigo aiškumo, žinių apie tai, kas atsitiko ir kokiomis aplinkybėmis užgeso vos 36-erių sulaukęs genijus. Apie tai ir kalbamės su tiesos ieškotoju ir dramos kūrėju.

- Ar jūsų paskiausioji parašyta drama „Čiurlionis. Juodoji saulė“, kurios dalis buvo neseniai pristatyta festivalyje „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“, padės geriau pažinti patį garsiausią, tačiau pasauliui žinomą anaiptol ne tiek, kiek norėtųsi, lietuvį kūrėją, jo tragiškai ir anksti nutrūkusią gyvenimo stygą?

- Be abejonės, padės. Man jau padėjo... M.K.Čiurlionio kūryba ir asmenybė yra paslapties šaltinis, vadinasi, iššūkis kiekvienam. Ką kitados sakė lietuviška knyga? „Imkite mane ir skaitykite!“ Tą patį sako ir šis mūsų genijus. Praėjusieji ir šie metai daugeliui buvo žvaigždžių valanda. Aš ją išgyvenau rašydamas dramą ir nė neįtardamas, kad šalia kuriamas ir meninis filmas iš M.K.Čiurlionio biografijos (režisierius Bobas Mulonas). Ir ką gi? Pasibaigus filmavimui genijaus vaidmens atlikėjas, jo proanūkis Rokas Zubovas, pasako: mums prieinami tik kokie 20 proc. šio žmogaus gyvenimo. Pagalvoti reikia! O juk gyveno žmogus čia pat, modernios civilizacijos apsuptyje, buvo matomas ir lydimas, tačiau žinome apie jį tik tiek. Tiesą sakant, ir to penktadalio nežinome. Nes kai manome, kad paskutinieji jo metai ne paslaptis, žinoma, ir kur jis buvo, ir ką darė, tai ne tiesa. Vos paliečiame Pustelniko (Varšuvos priemiesčio - aut. past.) temą, ir pasipila klausimai kaip iš gausybės rago. Dauguma jų be atsakymų.

- Kur jūs ieškojote atsakymų į jums ir tikriausiai kitiems besidomintiems genialaus dailininko ir muziko gyvenimu klausimus?

- Kurdamas dramos veiksmą, aš galėjau daug ką nuspėti, daug ką įtarti esant. Žinoma, tokiam darbui reikėjo daug metų ruoštis, panirti į M.K.Čiurlionio biografiją. Ir laukti palaimingo įkvėpimo. Jis atėjo 2010 metų vasarą Varšuvoje.

- Dramos veiksmas vėlgi vyksta kone pragare, kaip ir jūsų pjesėje „Širdis Vilniuje“ apie Pilsudskį ir Dzeržinskį. Tiksliau, tai Pustelniko beprotnamis, jūsų švelniai pavadintas sanatorija, kur praėjo paskutiniai ir, ko gero, tragiškiausi kūrėjo ir jautrios sielos žmogaus gyvenimo metai. Pats herojus tai sako, kad „geriausi jo metai šuniui ant uodegos“. Kodėl jums parūpo atskleisti skaudžią tiesą apie tai, ką istorija ir biografai nutyli arba kalba puse lūpų?

- Man regis, kad tai rūpi ar turi rūpėti ne tik man, bet mums. Juk žmogaus protas negali susitaikyti su faktu, kad daugiau negu metus M.K.Čiurlionis buvo priverstas praleisti neaiškios prigimties įstaigoje, nežinia kaip gydomas, nežinia kodėl taip ilgai joje laikomas. Ir tragiška baigtis! „Gydo“ tarsi nuo vieno, o „išeina“ žmogus visai nuo kitko? Šiandien kiekvienas mokinukas nebebijo klausti: kas čia per „proto ligoninė“, kurios pacientai miršta nuo ūmaus plaučių uždegimo? Taigi klausimas mūsų kultūrai: ar ilgai dar ji taikstysis nesiaiškindama, kas buvo toji Varšuvos priemiesčio privati gydykla, kur yra nors vienas M.K.Čiurlionio ligos istorijos puslapis? Ar buvo reikalo jį ten uždaryti? Mes tylime. Nes mus ramina keli žmonos Sofijos žodžiai: „Įdėjau į gerą vietą“. (Žodžiai seniai tapę mūsų kultūros faktu.) Dievaži: įdėjo ir užvožė dangteliu? Juk iki pat mirties valandos ir nebeaplankė. Keturiolika mėnesių... Net baisu pagalvoti, ką turėjo išgyventi M.K.Čiurlionis, supratęs, kad jo paskutinioji meilė šitaip paliko jį ir apleido. O kad jis suprato - akivaizdu. Rusijos psichoneurologijos tėvas V.Bechterevas nematė reikalo jo hospitalizuoti, net rimtos diagnozės neišrašė. Pervargęs buvo žmogus, su menininkui būdinga depresija.

- Atrodo, kad bandote nuvainikuoti iki tol romantiškai pieštą Konstantino ir jo žmonos Sofijos santykių idiliją?

- Įsimylėjimas ir pirmieji meilės žingsniai buvo labai gražūs. Bet ar ilgai trunka pirmoji meilės stadija? Žinoma, būna išimčių, tačiau Pustelniko gydykla išimtį atmeta. Tiesa, jau girdžiu balsus: o kaip tada „Laiškai Sofijai“? Ar jie ne apie amžiną meilę kalba? Kalba, tačiau jie paženklinti datomis, kurios ne amžinybę liudija. Be to, „Laiškų Konstantinui“ nėra. Sofija nepaliko nė vieno jam skirto laiško. Yra skurdžių atsiminimų, liudijimų, pasakojimų kitiems rašytuose laiškuose. Vadinasi, „jausmų disproporcija“ kaip ant delno: jis - nuogas, ji - su šarvais. O gal tik prieš mus su šarvais? Nuo mūsų apsisaugojusi? Galbūt. Žinoma, esame jai dėkingi, kad leido paskelbti jai rašytus jo laiškus. (Tai nutiko 1960 m.) Tačiau! Net ši dorybė palikusi labai skaudų moralinį klausimą: ką jai reiškė paskutinieji M.K.Čiurlionio metai? Jis buvo tapęs jai našta? Nes nenumaldomai artėjo metas gimdyti, sukaustė baimė supratus, kad niekas, net vyras, jai niekuo nepadės. Sofijai paaiškėjo, kad negalės gimdyti nei jo, nei savo tėvų namuose. Visko gali būti. Tačiau vis vien: tragedija alsuoja ir po šimto metų, ji užadyta baltais siūlais.

- Tarp dramos veikėjų yra ir pirmoji Čiurlionio meilė Marija Moravska, ir mūza ir globėja Bronislava Volman. Galėjote kurdamas pjesę nueiti lengvesniu ir populiaresniu keliu, kalbėti daugiau apie meilę, kuri įkvepia kūrybai, bet pasirinkote tragiškiausią genijaus gyvenimo gaidą. Ar jums neatrodo, kad teatro publikai pakanka tragedijų?

- Stebėjimai liudija, kad TV ir amerikietiški filmai skirti mums kankinti trileriais, šou ir muilo operomis. Todėl nenuostabu, kad moterys jau ima gintis. (Moterys visuomet sudaro didžiausią skaitytojų armiją.) Biografijas, dokumento pagrindą turinčias istorijas jos skaito vis dažniau. Pabodo beletristika, virtualumas, liaudiškai tariant - niekai... Žinoma, ne šie samprotavimai vedė mane. Tikra tragedija - retas daiktas, jai reikia ir tvirto pasakojimo, ir filosofijos. Graikai tragediją užkėlė ant aukščiausios pakylos, suteikė jai apsivalymo procedūrą - katarsį. Jeigu herojaus žūtis leidžia žiūrovui giliau suprasti pasaulį ir labiau pamilti žmones, tai tragedija. Tragedijoje pradžia labai tvirtai sumezgama su pabaiga. Lietuvių dramaturgijoje tokių mazgų vos vienas kitas.

- Iš kur sėmėtės medžiagos šiai dramai, kokiose vietose ieškojote MKČ dvasios?

- Pirmiausia Varšuvoje, stovėdamas prie namo Žuravų gatvėje. Ant jo sienos pritvirtinta lenta su M.K.Čiurlionio profiliu. Ką gi, likęs tik žmogaus profilis, tik namo profilis. O aplinkui akmuo, asfaltas, betonas. Ant kito kampo - Juzefo Pilsudskio žygius įamžinanti lenta. Tokia kaimynystė įkvepia. Tačiau stipriausios energijos vieta - Markai, Varšuvos rajonas, Pustelniko namas, kur jis buvo „įkalintas“. Namas nedidelis (tiek tos sanatorijos ir buvo), primenantis provincijos geležinkelio stotį. Užkaltais grotomis langais. Štai iš jo, 1911 m. šv.Velykų savaitei prasidėjus, M.K.Čiurlionis ir išėjo į amžinybę. Nebebuvo jam kur eiti, tik į nebūtį - ir sušalo.

- Arvydai, koks jūsų mėgstamiausias M.K.Čiurlionio muzikos ir dailės kūrinys? Kodėl?

- Nesu originalus: mėgstu „Pavasario“ ir „Piramidžių“, „Saulės“ sonatas. M.K.Čiurlionio nemoku vertinti kaip „dailės“ darbų kūrėjo. Negelbsti nė muzikiniai terminai, pasirinkti kūrinių pavadinimams. Man jis nepakartojamas „filosofinėmis baladėmis“, ciklais, idėjiniais pasakojimais. Jis lyg Krivių Krivaitis skubėjo pasakyti mums, ką reikia saugoti žemėje. Nėra kito tokio dailininko-kunigo. Tiesa, kartais vaizduojuosi matęs ir jo vėlyvąjį darbą „Baladė. Juodoji saulė“. Paveikslas, 1912 metais įsigytas kompozitoriaus Igorio Stravinskio, netrukus dingo viename Ukrainos dvarų. Šio paveikslo etiudai labai išraiškingi... O dėl muzikos? Labiausiai mėgstu ekspresyviąją „Jūrą“.

- Jeigu Dievas yra, tai kodėl jis toks negailestingas talentams?

- Šiuo klausimu galime tik spėlioti. Gal yra taip, kad kartybės taurė paruošta kiekvienam, pasakančiam daugiau, negu žmogui reikėtų pasakyti. Juk ir „lengviausias“ iš genijų V.A.Mocartas buvo pasmerktas savai taurei.

- Pjesės skaitymuose dalyvauja jūsų pamėgti aktoriai Aleksas Kazanavičius ir Gediminas Storpirštis, vaidinę „Širdis Vilniuje“, o kuriam iš jų patikėtumėte suvaidinti Čiurlionį?

- Muzikų rėmimo fondo dešimtą kartą surengtame festivalyje „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“ pirmą kartą vaidinti dramos epizodai. Nepaprastas buvo rytas Čiurlionių sodyboje, krentant į žolę alyviniams obuoliams. A.Kazanavičius tarsi sukurtas M.K.Čiurlionio vaidmeniui, G.Storpirštis - jo draugo Eugenijaus Moravskio vaidmeniui.

P.S. Rugsėjo 24 d. Vilniuje, Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje, įvyks A.Juozaičio pjesės „Čiurlionis. Juodoji saulė“ skaitymai.