Arvydas Juozaitis: "Ryga - niekieno civilizacija, jeigu neatrasime jos širdimi"

Prabėgus vos keleriems metams po filosofo, rašytojo, publicisto, humanitarinių mokslų daktaro Arvydo Juozaičio knygos apie Kaliningradą "Karalių miestas be karalių" pasirodymo, knygynuose jau baigiama išpirkti naujoji jo knyga, pelniusi Baltijos asamblėjos literatūrinę premiją - "Ryga - niekieno civilizacija".

Šią savaitę autorius savo knygą apie kitos Baltijos šalies miestą skaitytojams pristatė Klaipėdos savivaldybės bibliotekos Meno skyriuje. Malonu, jog nemažai susirinkusiųjų šią solidžią, "enciklopedišką" ir kartu labai šiuolaikišką knygą apie Rygą jau buvo perskaitę. Anot Meno skyriaus vedėjos Birutės Skaisgirienės, ieškantieji įvairiausių sričių informacijos ir paaiškinimų šios knygos dėka nebesijaus kaip stovintys vidury Rygos, girdintys atskirus atpažįstamus žodžius, bet nepajėgiantys pagauti jų prasmės.

Antra vertus - tai ir įpareigojanti knyga. Jai atsiradus, mums nebeteks minėti Latvijos vien tik įvardijant kelias mums, lietuviams, dažnai dar nuo sovietmečio žinomas šalies realijas, nemažai sužinojus apie šios šalies kultūrą, politiką, literatūrą, architektūrą, demografiją ir kitus dalykus.

Dvidešimt metų su šeima važinėdavęs į Jūrmalą atostogauti, keletą pastarųjų metų autorius gyveno Latvijoje, tad, vadovaujantis asmenine patirtimi ir istoriniais dokumentais, jam pavyko atverti latvių ir sostinės Rygos identitetą. Gal nuo šiol pavyks geriau susikalbėti dviem baltų tautoms, surėmusioms 588 kilometrų ilgio nugaras, iš šono skalaujamas Baltijos jūros. Prisiminkime, kad karūną karaliui Mindaugui nukalė Rygos auksakaliai, o XX a. lietuvių kilmės skulptorius K. Zalė nukaldino Laisvės skulptūrą Rygai.

Anot A. Juozaičio, sunku įsivaizduoti geresnį kaimyną už latvius - viena šaknis, vienas medis ir beveik viena kalba. Galėjome tapti ir viena tauta, viena valstybe, kaip norėjo mūsų protėviai. Bet autorius siūlo į kaimynų šalį pažvelgti ir kaip į neatrastą civilizaciją, kurioje rastume daugiau skirtumų nei bendrumų. Susitikimo metu A. Juozaitis už pilietinę drąsą buvo apdovanotas Lietuvos kultūros fondo medaliu.

Kaip "lokiaplėšiai" savo valstybę lipdo

A. Juozaitis ne tik gvildena kaimyninėje šalyje prasidėjusius naujus geopolitinius pokyčius: anot jo, netrukus Latvija gali sulaukti tūkstančių pabėgėlių iš Turkijos, Kinijos, Bangladešo, bet ir primena svarbiausius istorinius šios šalies įvykius.

1918 m. lapkričio 18 d. šios šalies nepriklausomybė buvo paskelbta Nacionaliniame teatre, tad A. Juozaitis linkęs latvius vadinti dar artistiškesne tauta už lietuvius.

Latviai penkiasdešimt metų aplenkė mus, 1873 m. surengę Dainų šventę ir sugiedoję šalies himną. 1988 m. Latvijoje prasidėjo nacionalinis atgimimas arba dainuojanti revoliucija. Ji tęsiasi ir šiais laikais, pavojų eroje, kai Dainų šventėje dainuoja 30 000 žmonių, kurių veidai - kaip ikonos. Jau pirmosiose Dainų šventėse po oficialios programos žmonės likdavo dainuoti iki penktos ryto.

Latviai būtų laimingi, jeigu ne tautinės mažumos, kurios iš tikrųjų yra kaip dauguma, neverstų jausti tam tikrą įtampą. Susitikimo metu buvo rodomas dokumentinis filmas, kaip gegužės 9-ąją, Pergalės dieną, susirenka 400 tūkst. žmonių, vyksta jaunimo eitynės su raudonomis vėliavomis, o aplink 1985 m. Janio Gulbio sukurtą paminklą suka žiedą automobiliai su užrašais: "Į Berlyną!"

Valstybės skauduliai

Latviai jau 2003 m. šalies kitakalbių mokyklose įvedė 40 proc. pamokų latvių dėstomąja kalba, vėliau - 60 proc., nors anuomet visą Rygą paralyžiavo rusakalbių protesto demonstracijos, apie tuometinį kultūros ministrą Karlį Šadurskį buvo kuriami kritikuojantys muzikiniai vaizdo klipai.

Tautininkai-nacionalistai, jauni vaikinai, sustoję prie Parlamento, 40 minučių išbuvo 24 laipsnių šaltyje nuogi ligi pusiaujo, protestuodami prieš Rusijos sienų nustatymo su Latviją nutarimą. Dalis jų dabar dirba Seime.

Ir šiandien Latvijoje skamba Andrėjo Pumpuro 1988 m. parašytoji opera pagal kelių šimtų metų senumo latvių herojinį epą "Lačplėsis" ("Lokiaplėšys"), kurioje kalbama apie latvių žemę - atvertą ir perplėštą kaip gyslą. Tai aktualu, nes šalyje gyvena per milijoną žmonių, iš kurių latvių - mažiau nei milijonas, o emigracija dar nesiliovė.

Susikalbėjimo, santarvės su rusakalbiais raktas, anot A. Juozaičio - R. Paulo melodijos ir ledo rutulys, kurio čempionatų metu Rygos arenoje a cappella 10 tūkst. žmonių gieda Latvijos himną. Naujasis Rygos meras Nilas Ušakovas, pasak autoriaus, kilęs iš ne Latvijos piliečių šeimos, tačiau laikosi ne prorusiškos politikos. Jis turi gerą humoro jausmą, myli kates ir mėgsta čekų rašytoją Hašeką bei jo kareivį Šveiką.

Bėda ta, kad pilietybės Latvijoje neturi 300 tūkst. žmonių. Už Latvijos nepriklausomybę 1991 m. kovą balsavo 70 nuošimčių rusakalbių, tačiau jos piliečiais tapo tik tie, kurių tėvai šalyje buvo gimę prieš karą. Visi kiti laikomi okupantais. Tai, anot rašytojo, įžeidžia šaliai kreditą atidavusiųjų orumą ir žeidžia psichologiškai.

Pavyzdys mums būtų tai, jog Rygos gatvėse ir sovietmečiu klestėjo vokiška tvarka - ant visų namų čia ir Liepojoje nurodyta nuosavybės forma: savivaldybės, valstybės ar privatus.

Tautų draugystė kaip būtinybė

Susirinkusius skaitytojus ypač domino latvių - SS savanorių legiono, Vokietijos kariuomenės latvių karinio junginio per Antrąjį pasaulinį karą tema.

Po Hitlerio vėliava stojo ir elitiniuose SS daliniuose kariavo 200 tūkst. latvių, nors jie tikino, kad neprisiekė vokiečių kariuomenės vadui, bet jam vadovaujant priešinosi raudonajam bolševizmo marui. Kiti klausytojai domėjosi Rygos jugendo stiliaus architektūra, kuri, sunku patikėti, yra ne dievų, o žmonių fantazijos vaisius.

Kalbėta ir apie tai, jog latviams visiškai nieko nereiškia Žalgirio mūšis, šią datą, liepos 15-ąją, jie mini kaip Rusijos caro Petro II Rygos okupaciją.

Vis dėlto prieita prie nuomonės, kad, nepaisant skirtumų, abiems baltų tautoms privalu laikytis drauge ir siurbti energiją vieniems iš kitų. Juo labiau kad Latvijos likimas, pasak A. Juozaičio, Lietuvoje atsikartotų po dešimtmečio. Šalių suartėjimui pirmiausia reikia sudaryti bent jau kultūros ministerijų bendradarbiavimo sutartį. Taip pat - Lietuvos-Latvijos Seimų asamblėją. Sveikintina, jog Latvijoje ir Lietuvoje įsikūrė parlamentinė grupė.

"Rašymas - vienas paslaptingiausių būdų kasdienybę perkelti į amžinybę. Kuo gausesnis rašytinės kultūros palikimas, tuo daugiau šansų išlikti turi ne tik žmogus, bet ir tauta", - sakė Arvydas Juozaitis.