Arvydas Juozaitis: "Į Klaipėdą vedė ilgas kelias per kopas"

Lietuvos mokslų akademijoje minint 20-ąsias mėnesinio iliustruoto kultūros, literatūros meno žurnalo "Naujoji Romuva" atkūrimo metines jums buvo įteikta literatūrinė Juozo Keliuočio premija. Kokios mintys, jausmai užplūdo?

Taigi tik tai, kad tęsi gerus arba rimtus darbus. Tas žurnalas neatsiejamas nuo J. Keliuočio, nes čia yra jo gyvenimo darbas, kuris yra tiesiog nemirtingas, ir tu tą nemirtingumą padedi palaikyti. Turėjau laimės jį pažinti paskutinius dvejus su puse jo gyvenimo metų, ligoninėje lankiau ir vežiau į Kauną, į paskutinį "Romuvos" pasivažinėjimą. Daug kas, aišku, pretenduoja į artumą, bet galiu pripažinti, kad buvau gal artimiausias jam žmogus. Sugebėjau įrašyti į magnetofoną pokalbių su juo, jie perkelti į kompiuterį.

Kaip šviesuolis įsivaizdavo Lietuvos viziją?

Įsivaizdavo tik išlikimą. Jis, pavyzdžiui, manė, kad galima buvo dar Brežnevo laikais pradėti leisti "Naująją Romuvą", rašė ne vieną pareiškimą valdžiai, kai mums atrodė neįmanoma net svajoti apie tai. Įdomus dalykas, jis tikėjo, kad leidinys turi eiti bet kokiomis sąlygomis.

Iki pat mirties 1983 metų kovą jis buvo optimistas. Be nevilties, dabartinės depresijos, lakstymų po pasaulį. Jis labai juokdavosi iš to lakstymo, tada dar po sovietų imperiją, sakydavo, kad tai yra tuštybės liudijimas, kad žmonės neturi kur savęs dėti, tai važinėja. Buvo labai ironiškas, mėgo prancūziško stiliaus humorą.

J. Keliuočio redaguojamoje "Naujojoje Romuvoje" dirbo tokie proto bokštai kaip Antanas Maceina, Juozas Eretas, Bernardas Brazdžionis, Balys Sruoga... Kokia buvo jūsų redaguojama "Naujoji Romuva"?

Mes geriausiu atveju galėjome išleisti 5 numerius per metus, o J. Keliuočio žurnalas buvo savaitinis, ir netgi Baltijos regiono kontekste nebuvo nieko panašaus. Latviai turėjo savaitinį žurnalą "Atpūta", kuriame buvo įvairaus spalvingo skaitalo, literatūrinio ir politinio, bet daugiausia - mados dalykų. "Romuva" buvo pas mus populiariausia, o pabandyk išleisti 10 tūkstančių egzempliorių Lietuvoje, kur, atrodė, tų inteligentų visai nedaug, kol nebuvo susitelkę. Bet labai skaitė provincija, mokytojai tai laikė garbės reikalu. Kultūros palaikymas aukščiausiu laipsniu (o jis iš Prancūzijos atsivežė šį idealą) išliko Lietuvoje nuo 1931 iki 1940 metų. J. Keliuotis pradėjo leidybą, kai jam buvo 30 metų, dabar tokį žmogų laikytume jaunuoliu.

Mes išsaugojome stilistiką, tą secesijos stilių, šriftą viršelyje ir formatuose, makete. Prakalbinome visus iškiliausius kultūros žmones. Aišku, tuo metu Lietuvoje jau buvo susiskaidymas į dešinę ir kairę, ir buvo sunku surinkti juos po vienu stogu. J. Keliuotis leido tarsi kultūrinės kasdienybės enciklopediją, mes - dalykus, turinčius išliekamąją vertę. Nebeturėjome pinigų galios, be to, jau ėjo 4 kultūros savaitraščiai, paskui - 6.

Spalio mėnesį išeis jūsų knyga "Ryga - niekieno civilizacija" latvių kalba. Kaip mūsų broliai, jau skaitę knygos maketą, ją vertina?

Jiems aiškiai įdomu, ką mes apie juos galvojam. Antraštėje, kur pristatoma knyga, kaip ir norėjau, paimti žodžiai iš įvado, skirti latvių skaitytojams, kad lietuviai kartais elgiasi per daug drąsiai vien dėl to, jog žino: Latvija pulsuoja šalia. Tad kartais elgiamės lyg nebūtume maža valstybė, esame dviese. Latviai apie Lietuvą daugiau žino ir šneka, ta knyga tarsi duoklė tam tylėjimui ir baltų vienybei. Beje, Baltų vienybės dieną švęsti pradėta latvių iniciatyva.

Istorikai sako, kad nebuvo jokios vienybės, puldinėjome vieni kitus? Taigi ir prūsų vienybės nebuvo, jie nesigynė vieningai prieš kryžiuočius, buvo šių paperkami, siunčiami vieni prieš kitus. Latviai mano, kad Mindaugo kapas yra Latgaloje, Agluonoje, didžiausioje šventovėje, lyginamoje su mūsų Šiluva jau gal atidengtas karaliui paminklas, pastatytas lietuvio. Ten atseit jis žuvęs, iš ten antroji žmona Morta kilusi. Mindaugas gi su Lietuva sujungė latgalius ir žiemgalius. Taigi latviai mano, kad tai buvo ir jų valstybė. Ko norėt, apie Mindaugą pirmas parašė Martinas Zyvertas, o Justinas Marcinkevičius apie jį rašė tik po 27 metų. Dramaturgą Zyvertą J. Marcinkevičius pavaizdavo kaip vienuolį, kuris karalienę Mortą iš kelio veda, į krikščionybę atvertęs.

Kai prieš keletą metų sakėte, kad norite gyventi Klaipėdoje, nelabai tuo tikėjome.

Man norėjosi iš gimtojo Vilniaus išeiti ir nebegrįžti, kadangi man politika nėra prie širdies, o ten suėda labai daug jėgų. Kai dirbau atašė kultūros reikalams Karaliaučiuje, jau turėjau butą Klaipėdoje, bet kai nusimatė atašė tarnyba Rygoje, nors nebedirbau tokio darbo, vis tiek ten gyvenau 5 metus. Grįžau į Klaipėdą, apsukęs ratą, tai buvo "ilga kelionė per kopas", trukusi 10 metų. Dabar jau esu Klaipėdoje visam.

Universitetas man yra tik užuovėja, olimpinės jaunystės prisiminimas, ir dabar dėstau tuos olimpinius reikalus, olimpiadų istoriją, etiką ir sportą, tai, kas man savaime suprantama. Bet man svarbu, kad šiuo metu jau baigiu knygą apie Klaipėdos civilizaciją.

Apie ką ta knyga, kas joje naujo?

Apie viską. Kaip ir knygoje apie Karaliaučių "Karaliai be karūnų", kurios išėjo II leidimas, yra tas pats vigilijos žanras, keičiasi temos. Žinoma, atradau net Memelio pavadinimą. Istorikai aiškina jo vardo vokiškąją kilmę, o aš galvoju, kodėl nežiūrime į kuršiškąją. Latvių kalbos pažinimas man labai daug davė. Tarkime, apie Keturakio spektaklį "Amerika pirtyje" sako, kad jis Palangoje 1899 m. buvo suvaidintas lietuviškos spaudos draudimo metais. Palanga buvo kuršių žemė, Kurliandijos gubernija iki pat Nemirsetos, ir čia nebuvo jokių draudimų nei persekiojimų. Jeigu nebūtume atėję į Palangą latvių dėka, gal net Klaipėdos nebūtume atsiėmę. 3 mėnesius buvau prie Ventspilio ežero, tai senas latvis sakė: "Aš už jus senesnis. Kuršiai yra mano protėviai, lietuviai - jaunesni." Čia yra kuršių žemė, kurioje gyvename, ir nereikia daug vokietizmų ieškoti.

Jūs minėjote, kad Lietuvoje yra aukšta "nevilties temperatūra"; ar filosofui lengviau gyventi, ką matote viltingo?

Nieko pasaulyje naujo nėra, niekada rojaus žemėje nebus, bet mes gyvename palyginti rojaus sąlygomis. Kad ir kur išvažiuoji, matai, kad čia ramybė gyvenimo požiūriu. Tokios gamtos, sveikatos, vandenų, oro, miškų labai reta Europoje. Gyvename geroje vietoje, nei žemės drebėjimų, nei terorizmo kol kas. Tik džiaugtis reikia ir skubėti išnaudoti tą gyvenimą, nes kitaip visai nesuprasime, kas yra gyvenimas.

Stefanas Whilde sakė: "Kai kurie rašo, kad aprašytų tikrovę, o aš, kad ją pakeisčiau. Jums savo raštais pavyko sukelti pokyčių tautiečių mąstyme?

Matot, jau Marksas su Engelsu kalbėjo, kad filosofai iki šiol tik aiškina pasaulio reikalus, o jį pakeisti reikia. Gudruolių viskas jau pasakyta apie tą keitimą. Keisti nereikia, reikia stabdyti jo ritimąsi į bedugnę. Toks visų uždavinys.

Kokią reikšmę kultūros sklaida gali turėti politikai ir politikams?

Galima pasakyti - sužadinti politikams gėdą. Iš pradžių atrodė, kad iš kultūros mes politiką sukursime, buvo įsitikinimas, kad į valdžią turi ateiti tik kultūringi žmonės, pažįstantys kultūros kūną. Bet paaiškėjo, kad į valdžią eina susiję tik su pinigais ir net nusikaltėliai, o jie labiausiai trokšta valdžios. Kultūros žmonės nelabai nori; teisybė ta, kad jie nori ne laikinos, o amžinos valdžios. Gera knyga ar geras scenos kūrinys išlieka ilgiau negu žmogus, juos sukūręs. Tai didelė pagunda, ir jei to nori, mesk politiką, nes tau sumaitos tą supratimą.

Kas jums suteikė tokią unikalią patirtį, kad tokie spalvingi dramų personažai, kiek įtakos turėjo jūsų patirtis, charakteris?

Laikausi graikiško supratimo: charakteris ir yra žmogaus likimas. Tą charakterį kuria veikiamas aplinkybių, kurios yra tik jo formavimo sąlyga. Tai sudėtingas mechanizmas, bet reikia tik dėkoti likimui, kad jis pakiša įvairiausių sunkumų, jie būtini, kaip reikalingi ir niekinimai, kurių tu susilauki gyvenime.

Jūs tiek daug kuriate, rašote publicistiką, atliepdamas kone kiekvieną įvykį; kaip nepersiplėšiate perpus?

Paprasta: vienas darbas, žanras turi keisti kitą, tai yra irgi poilsio forma. Atsimenu, kai 1991 m. ėjau iš politikos ir pirmą apsakymą paskelbiau "Literatūroje ir mene". Atrodė neįmanoma iš politikos pereiti į jausmų ir vaizduotės sritį. Bet žinojau, kad tai reikia peržengti, kad laisvė reikalinga kūrybai, kitkam man ji ir nebuvo reikalinga. O ko tikėjosi žmonės iš manęs, tai jų tikėjimo reikalas, čia ne mano likimas.