Arūnas Gelūnas - modernios kultūros iššūkis

- Ko labiausiai pasigendate Lietuvos valstybės kultūros politikoje? - klausė “Respublika” A. Gelūno.

- Nuoseklumo, tęstinumo. Daugybė puikių idėjų miršta neišvydusios dienos šviesos. Manau, valstybė tam ir reikalinga, kad iš žmonių gerų iniciatyvų nulipdytų nuoseklią kultūros politiką. Tačiau lietuviai nepasitiki strategijomis. Tai, ką jie sukuria kaip strateginį tikslą, ima atrodyti tarsi rašliava. To išsižadama, ir prasideda atskirų politinių jėgų ar individų improvizacija. Pirmiausia būtina susitarti dėl nuosek­lios vizijos. Todėl man ir patinka dalyvauti Valstybės pažangos tarybos diskusijose, kur skirtingų sričių žmonės bando iškristalizuoti tą grūdą, ko iš tiesų reikia Lietuvai.

- Kodėl manote, kad šį kartą vizija taps tikrove?

- Kodėl gi ne, jeigu bus numatytos valstybinės skatinimo priemonės, tam tikros eilutės biudžete? Veikiausiai ir kitas Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos etapas Lietuvos neaplenks. Čia yra atvira erdvė veikti. Tikrai nesu nusiteikęs prieš žemės ūkį, statybas, gerus kelius ir t.t. Bet manau, kad ne visada tai padeda Lietuvos piliečiui gerai jaustis. Yra ir kiti svarbūs dalykai: geresnė edukacija, kultūros, sporto, sveikatos, kitų dalykų geresnis prieinamumas. Būkime atviri, šiandien tai labiau prieinama tik didžiųjų miestų pasiturintiems gyventojams.

Todėl numatomas daugiafunkcių kultūros centrų steigimas man atrodo labai priimtinas. Tai mačiau Japonijoje: nuvažiuoji į mažą miestelį, ir kultūros centre labai mažai sumokėjęs gali su šeima žaisti įvairius žaidimus, bendrauti su kitomis šeimomis, naudotis biblioteka, vaikų žaidimų kambariais, puikiai įrengtomis sporto salėmis.

- Sporto ir laisvalaikio centrų yra ir pas mus, tik ne kiek­vienam įkandama kaina.

- Tiesa. Pavyzdžiui, aš pats esu plaukikas entuziastas. Nuvažiavęs į užsienį skaityti paskaitų ar šiaip su reikalais, mėgstu lankytis baseinuose. Esu buvęs Stokholme, Diuseldorfe, Rygoje ir kitur. Kartais nueinu į komercinius viešuosius baseinus ir Lietuvoje - lietuviški baseinai, ko gero, brangiausi, kaip ir kitos sportinės ar kultūrinės paslaugos.

Pykstame, kad žmonių poreikiai vulgarūs, bet, pavyzdžiui, nuvažiuoti į “Akropolį” ir paspoksoti į vitrinas beveik nieko nekainuoja...

- Vartotojų pasaulyje kultūra tampa preke. Ar ji turi įtikti vartotojo skoniui? Kaip tuomet įskiepyti jaunimui pagarbą tradicinei kultūrai, paveldui?

- Egzistuoja tam tikros archajiškos kultūros formos: sutartinės, šokiai, austinės juostos, margučių puošyba ar mažosios architektūros formos - galima vardyti be galo, kurias būtina išsaugoti. Pagrindinis klausimas - kokiu mastu. Aišku, žmones reikėtų paskatinti susipažinti su paveldu, tradicijomis. Bet ar tai turi būti peršama, o gal ieškoma kitų formų, kurios išsikristalizuoja kaip atsakas į modernios kultūros iššūkius? Ar pastaroji turi būti slopinama, demonizuojama akistatoje su paveldu?

Yra kas niekieno neverčiamas nori dainuoti liaudies dainas, šokti tautinius šokius, mokytis austi drobes, pasisiūti tautinį kostiumą ir pan.

Galima paauglius prievarta versti dainuoti tik sutartines, bet jie klausysis roko muzikos ir norės ją groti. O kai neleisi to daryti, jie taps agresyvūs ir ims realizuoti save kitokiais būdais. Jauno žmogaus energiją reikia nukreipti tam tikra tėkme. Jei bet kokioms kultūros formoms atsirasti terpės nėra, jų vietą užima pilstukas, asocialus elgesys ir t. t. Mat žmogus, atsidūręs kultūriniame vakuume, labai sutrinka. Tada jam lieka tik gamta, tik instinktai.

- Kodėl tuomet valstybės paramą gauna ne kultūrinė veik­la, turtinanti kiekvieną žmogų, o abejotinos reikšmės vienadieniai projektai, kuriuos, be kita ko, dar lydi ir skandalai dėl iššvaistytų milijonų?

- Gal būsiu neatsargus, bet atsakysiu tiesiai: tuos šimtus milijonų, kuriuos surijo kai kurie stambūs projektai, verčiau būčiau skyręs daugiafunkciams centrams regionuose steigti ir davęs gerus atlyginimus geriems kultūrininkams, kad jie užsiimtų su vietos bendruomenėmis. Man regis, Lietuvai ilgalaikėje perspektyvoje tai būtų kur kas gilesnis poveikis nei ta pompastika, sutelkta tik į vieną vietą - sostinę.

- O tikrieji meno kūrėjai tuo metu skursta? Ar gali, pavyzdžiui, dailininkas pragyventi vien iš savo kūrybos?

- Menininkas iš savo kūrybos gali pragyventi, jei visuomenė pakankamai turtinga ir kultūringa. Jei tapsiu kultūros ministru, vienas pirmųjų mano darbų bus išsiaiškinti socialinę meno žmonių situaciją, ir pasiekti, kad teisinė sistema juos gintų, kad mokestinė sistema būtų palanki. Būdų tam yra, net ir sunkmečiu, nors sakoma, kad kai pabūk­lai gaudžia, mūzos tyli. Ne tokia jau bloga tradicija buvo sovietmečiu, kai tam tikra nekilnojamojo turto objekto sąmatos dalis buvo skiriama meno kūriniams įsigyti. Menininkams tai būtų labai didelė parama.

- Sutikęs kandidatuoti į ministrus prisiėmėte riziką, kad bus ne tik pritariančių, bet ir smerkiančių balsų?

- Mane pasiekė žinios, kad būsiu torpeduojamas dėl dalyvavimo kai kuriuose VEKS renginiuose. Esu buvęs “Artotlono” televizijos projekto komisijos narys, taip pat surengėme Europos aukštųjų meno mokyklų absolventų geriausių darbų parodą. Projektai gana avangardiniai, taigi man bus bandoma lipdyti klasikinės kultūros priešo etiketę.

- Valstybės kontrolės audito ataskaitoje, regis, šie projektai neminimi?

- Tikrai nieko nepavogiau - dirbau visuomeniniais pagrindais, daugiausia reprezentuodamas Vilniaus dailės akademiją, galėčiau dėl to net bylinėtis. Man labiau neramu dėl šeimos - tėvų, vaikų. Jie nekalti, kad aš priėmiau sprendimą. Bet gali būti įskaudinti, jei pasielgsiu neteisingai ir mane kritikuos. Net jei elgsiuos teisingai, bet negrosiu pagal kažkieno dūdelę, galiu būti juodinamas. Skaudžiausia yra nepagrįsta kritika.

- Gerai, pakalbėkime apie VEKS. Man teko dalyvauti ten ir kaip žiūrovui, vartotojui, organizatoriui. Nors, kaip jau minėjau, beveik nieko iš to neuždirbau (išskyrus tik Vilniaus dailės akademijos studentų rengto “Artotlono” komisijos nario atlygį). Nors viešoje erdvėje VEKS traktuojamas kaip totali nelaimė, aš neprisiverčiu galvoti apie tai kaip apie visišką nesėkmę. Koją pakišo nuolatinis politikų kišimasis į ekspertų darbą ir patirties valdyti tokius milžiniškus projektus neturėjimas. Tai kultūros vadybos, o ne pačios kultūros brokas. Abejotini, mano galva, buvo tik trys dalykai - Bjork koncertas, VEKS tinklalapis ir fejerverkai.

- O surūdiję vamzdžiai?

- Vadinamojo vamzdžio, “Krantinės arkos” vertinimas yra skirtingų estetinių paradigmų susidūrimas. Bet tai nereiškia kokios nors vagystės ar pinigų išplovimo niekams. Nes jo autorius garbus skulptorius Urbanavičius yra labai rimta šiuolaikinės skulptūros figūra, yra padaręs ir kitų, ne vamzdinių, projektų. Labai daug ant jo išpilta, bet ar tai reiškia, kad Lietuvoje bet koks laisvas eksperimentavimas ir naujos kultūros formos turi būti iš visų jėgų slopinamos ir užgniaužiamos?

- Bet kodėl už eksperimentus, vykusius ar nevykusius, turi mokėti visi mokesčių mokėtojai, ir dar taip brangiai?

- Ar tikrai galėjo kainuoti 100 tūkst. litų? Čia tikrai tik tarptautiniai ekspertai galėtų pasakyti, kiek kainuoja analogiški objektai, pastatyti Anglijoje, Vokietijoje, Švedijoje ar Amerikoje...

- Turbūt ekspertų reikėjo atsiklausti prieš pinigus švaistant, o apskritai ar kultūriniuose projektuose užkirsti tam kelią realu? Šiuo metu 60 mln. litų Europos Sąjungos lėšų yra numatyta meno inkubatoriams steigti.

- Inkubatoriuose būtų teikiamos lengvatinės kūrybinio ploto sąlygos, teisinės, verslumo konsultacijos. Menininkams kolektyviai stengtis išlikti turbūt lengviau nei pavieniui. Bet nemanyčiau, kad tai vienintelė panacėja ir vienintelis kelias padėti kultūros žmonėms.

- O nemanote, kad ir šie milijonai gali būti išmesti į balą?

- Negaliu prognozuoti, visa tai nauji procesai.