Ar Vilnius - Paryžiaus antonimas?

Perskaičiau išleistą Jaroslavo Melniko eseistinių svarstymų knygą „Paryžiaus dienoraštis“. Šiaip J. Melniką Lietuvos skaitytojai yra įsidėmėję kaip siurrealistą ar netgi fantastą, tačiau ši knyga pretenzijų į beletristiką apskritai neturi - pats autorius ją lakoniškai vadina „optimizmo vadovėliu“, o knygos tikslus aiškina taip: „Gyvendamas Vilniuje, galvojau apie Paryžių. Norėčiau, kad Vilniuje atsirastų daugiau magijos, kad jis būtų amžina šventė - kaip Paryžius. Man regis, supratau, kur slypi prancūzų laimės paslaptis. Noriu pasidalinti šiuo žinojimu su skaitytojais“.

„Paryžiaus dienoraščio“ ašis - mūsiško gyvenimo lyginimas su Paryžiaus gyvenimu. Visais įmanomais aspektais - net mygtukų viešajame transporte ir viešųjų tualetų problema nelieka neaptarta.

Knygos autorius neslepia, kad yra įsimylėjęs Paryžių ir bet kokius - kultūros, mandagumo sampratų, mentaliteto, tradicijų - nepanašumus į šį supermiestą vertina kaip trūkumus. Aš taip pat neslėpsiu - esu įsimylėjęs Vilnių ir tuos pačius J.Melniko aprašytus dalykus neretai vertinu radikaliai priešingai (pavyzdžiui, nuoširdaus bendravimo galimybes užkertančius etiketo slenksčius, nuolatinę „mažorinę“ vaidybą)... Taigi man, užsispyrusiam lietuviui provincialui, autorius taip ir neįrodė Paryžiaus pranašumo prieš mūsų „Pasakų miestą“, bet kaip tik dėl to knygą skaityti buvo dar įdomiau. Kadangi autorius reiškinius vertina sąžiningai, knygoje galima atrasti ir tokios lietuvio savivertę ugdančios informacijos:

„Prancūzų spaudoje dar nemačiau straipsnio, kur būtų rašoma, kad Lietuvoje oras švaresnis nei Paryžiuje. Kad lietuviškas gyvenimo tempas daug žmoniškesnis, vaikų ir tėvų santykiai kur kas šiltesni ir t.t. Prancūzai savęs nelygina su tais, kurie kuo nors už juos geresni. Jie save lygina tik su tais, kurie kuo nors blogesni.

Bet gal Lietuva neturi jokių pranašumų - nei prieš Rytus, nei prieš Vakarus? Jų pilna, tik jie galbūt kitokie nei Prancūzijoje. Kad ir maistas - mėsos, pieno produktų kokybę itin vertina atvažiuojantys į Lietuvą vakariečiai. Prancūzijoje viskas seniausiai gaminama pramoniniu būdu, fermeriai nyksta - milžiniškos korporacijos gamina nežmoniškus produkcijos kiekius, naudodamos naujausias technologijas. Produktyvumas stimuliuojamas su chemijos, pakaitalų pagalba. Prancūzijoje yra kokybiško maisto, tačiau jis labai brangus ir prieinamas tik turtingiesiems. Mūsų šalyje kol kas ir vargšai valgo kokybišką maistą. Žinoma, aš kalbu apie tendenciją, o ne apie taisyklę.

Šiandien milžiniškų problemų Prancūzijoje kelia upių tarša - kai kuriose jų draudžiama žvejoti, nes žuvys tapo nuodingos. Užkariaujantis Vakarus pramoninis bumas, globalizacija dar tik artėja prie Lietuvos. Atsižvelgiant į nedidelę mūsų šalies rinką, abejotina, ar jie sugebės taip sugadinti vandens telkinius, gamtą, kaip tai jau įvyko Vakarų šalyse. Lietuva šiuo atžvilgiu vis dar atrodo kaip miškų ir ežerų oazė, palyginti su padalinta linijomis, suskirstyta į tikslius stačiakampius (jie itin gerai matyti iš lėktuvo) Vakarų žeme. Mes irgi turime gamtosaugos problemų, tačiau jos nesulyginamos su tomis, kurios iškyla tokioms šalims kaip Prancūzija.

Taip, Lietuvoje atlyginimas du tris kartus mažesnis nei Prancūzijoje - bet ir pavalgyti kuklioje kavinėje Lietuvoje galima už 15-20 litų, o ne už 15-20 eurų. Lietuviai moka taupyti, pirkti kelis litus kainuojančius drabužius „Humanoje“, taip išlikdami ne ką skurdesni nei dauguma prancūzų.

Ko jau ko, o gyvenimo filosofijos iš prancūzų pasimokyti galima. Buvimo visada patenkintiems savo likimu. Kiekvienas turi kompleksų, nesėkmių, retas pasiekia tai, ko link veržiasi. Tačiau jeigu tavyje gyva tam tikra kultūros primesta pareiga būti laimingam, plačiau žvelgti į gyvenimą, vertinti patį gyvenimą ir tas galimybes, kurias jis vis dėlto tau suteikia, tai tu ir kursi savo įvaizdį šiuo pagrindu. „Taip, aš turiu problemų, bet aš laimingas, kad gyvenu tokioje šalyje kaip Prancūzija“. Tai visų sluoksnių prancūzai kartoja kaip užkeikimą kiekvieną dieną. Ir galų gale pajunta, kad jie iš tikrųjų gyvena vienoje geriausių pasaulio šalių. Lieka tik pasekti šiuo pavyzdžiu ir kas rytą sau kartoti: „Taip, aš turiu problemų, bet aš laimingas, kad gyvenu tokioje šalyje kaip Lietuva“.