Vienuoliu tapo dėl kančios
Į susitikimą Šiaulių universiteto bibliotekoje K. Marčiulynas atėjo vilkėdamas tradicinį zen vienuolio rūbą. Apie tūkstantmečių išmintį kalbėjo itin vaizdžiai. Salėje nebuvo laisvos vietos.
Vienuolis išklauso, atsakinėja į klausimus, lankosi kalėjimuose. Sako, kad laimingieji jį laiko kvaileliu, o kančioje su juo nori bendrauti visi.
Pietų Korėjos vienuolyne jis atsidūrė dėl savo kančios: „Aš nesu geras žmogus, o prieš tai buvau dar blogesnis. Dėl to man tik į kalėjimus vaikščioti. Kaliniams sakau – aš sėdžiu dėl savo kančios, o jūs – dėl kitų.“
K. Marčiulyno tėvai mirė anksti. Gyvenime jam daug kas nesigavo taip, kaip norėjo. Pirmieji dvasiniai jo ieškojimai prasidėjo apie 1981-uosius, kai vaidino absurdo teatre. Tada jis surado gyvenimo prasmę: „Viskas yra absurdas.“ Karjera, namas, turtai jam atrodė primityvu. Tada jis surado zen filosofiją, kuri teigė panašiai – viskas yra tuštuma.
Verkė iš ilgesio Lietuvai
Jam nepavyko vykdyti pirmojo Lenkijoje sutikto zen mokytojo nurodymų, atlikti zen praktikos. Kad galėtų visiškai atsiduoti dvasiniam keliui, 1991 metais jis išvyko į Pietų Korėją ir tapo vienuoliu.
Praktika vienuolyne tokia sudėtinga, kad iš 14-os kartu su juo ten atvykusių vyrų jis vienintelis išliko – vieni pabėgo, kiti išprotėjo. Pirmuosius metus visai negalima išeiti iš vienuolyno, negalima kalbėti, žiūrėti kitiems į akis, rodyti emocijų. Kasdienis sėdėjimas meditacijos pozoje po 7 valandas, buvimas nuolat su tais pačiais žmonėmis.
„Kiek kartų aš norėjau grįžti į Lietuvą! Bilieto kalnuose nenusipirksi, stotelė – nežinia kur. Ego – kaip atrodysi prieš kitus? Eini į kalnus ir verki 40 minučių“, – pasakojo vienuolis.
Tik po trejų metų jis pajuto, kad nostalgija, prisirišimas nebetrukdo. Leidimą grįžti į Lietuvą gavo po aštuonerių metų.
Vienuoliai išprotėja
Praktika sudėtinga ir dėl to, kad nuolat turi sekti savo protą – kiek tu jam vadovauji, kiek jis tau, kiek jis yra dingęs. Visą laiką turi būti dabartyje. Tam naudojamos įvairios technikos: kvėpavimas, meditacija, klausimas, kas aš esu?
Vienuoliams teko vieną iš jų išvežti į psichiatrijos ligoninę, nes ėmė girdėti balsus, išbėgęs pusnuogis į kalnus laukė, kol ateis mokytojas iš Indijos. K. Marčiulynas jam turėjo trinktelėti, nes šis buvo tiek įtikėjęs laukimu, jog stovėjo nejudėdamas.
Todėl, sakė vienuolis, svarbu, koks norinčio tapti vienuoliu žmogaus amžius, ankstesnė patirtis, kuo jis tiki.
„O, kokia graži jūsų aura“, – K. Marčiulynas staiga tarė moteriai pirmoje eilėje. Ši sustingo. Jis pajuokavo, tačiau rimtai paaiškino, jog su savo iškalba galėtų imti pinigus už auros matymą ir čakrų atidarinėjimą. Bet vienuoliai už apgavystes jo į vienuolyną neįsileistų. Žmonės tiki, nes prisiskaito knygų, kuriose esą prirašyta visko, kad jas pirktų.
Vienuolės ir moterys
Vietoje K. Marčiulyno, kol jis Lietuvoje režisuoja spektaklį ir bendrauja su žmonėmis, vienuolyne vadovauja lietuvė vienuolė. Buvusi pedagogė pardavė butą, nuvyko į Pietų Korėją, tapo vienuole.
Vienuoliai laikosi celibato su tam tikromis išlygomis. Vyrai iš vienuolyno su moterimi gali išeiti septynis kartus, o moteris – tik vieną.
Kiekvienas, prieš išeidamas, turi pasisakyti bent keliems vienuoliams. Niekas negali jo kaltinti. Vienuoliai sako, kad nuodėmė yra natūrali būsena. Svarbiausia – atsikėlimas.
„Idėja apie taiką sukelia karą“
Kovos menai, anot vienuolio, tik viena pirmųjų pakopų dvasiniame kelyje. Ji reikalinga atsispyrimui. Kova atima energijos.
Vienuoliai kartą prašė kung fu kovos meistro parodyti pratimų, o šis atsakė: „Bėk.“ Pabėgimas, nesikišimas į kovą, gebėjimas taip gyventi yra aukščiausia pakopa.
Kareiviai, imperatorių dinastijos perimdavo dvasinius mokymus jėga, žudydavo vienuolius. Paskui tą išmintį naudodavo žmonėms valdyti. Anot vienuolio, teisingas mokymas gali būti perduotas tik iš širdies į širdį. Buda ar Jėzus patys savo mokymų neužrašinėjo.
Vienuoliui kartais atrodo, jog sėdėdamas meditacijoje esi egoistas. Prasidėjus Vietnamo karui, amerikiečiai meditavo vienuolyne ir vis klausė: kodėl mes nieko nedarom, nestabdom karo? Vienuolis, paėmęs stiklinę vandens, atsakė: „Gerdamas šį vandenį aš sustabdžiau karą.“
„Taika pasaulyje nereikalinga, sakydavo vienuoliai, nes idėja apie taiką sukelia naują karą“, – sako vienuolis.
Jis laikosi 250 taisyklių ir jų pažeidimas prasideda nuo minties apie jų pažeidimą. Mintis yra stipriausia, tik po to eina veiksmai ir protas, kuris juos pateisina.
Kvėpavimu valdo mintis
Vienuolis perspėja, kad sulaukęs 75 metų staiga gali suprasti, jog negyvenai, o kūrei iliuziją apie praeitį ir ateitį. Su įkvėpimu prasideda naujas gyvenimas, o su iškvėpimu baigiasi. Suvokimas, kad kas akimirką viskas keičiasi, yra suvokimas, jog viskas – tuštuma.
Vienuolis sako, kad minčių neįsileisti padeda meditacija.
Žmonės dėmesį į save dažniausiai grąžina tik prieš mirtį, klausdami, kas aš. K. Marčiulynas sako, kad to klausti reikia anksčiau.
„Paklausęs pajunti, kad gyvenimas pasikeičia, šiurpuliukas eina. Išlaisvini širdį. Tada suvoki, kad tu – ir tas paukštelis, ir lapelis pavasarį, ir žmogus, Afrikoje kenčiantis, visi esame bendri. Tada visata tampa tavo namais ir tu tampi dvasingas, neskirstai žmonių“, – sakė vienuolis.
„Atgimsi debesėliu“, – atsakė vienuolis jaunuoliui, paklaususiam, ar yra reinkarnacija. Jis sakė, kad tikėjimas yra reikalingas, kad ieškotum kažko daugiau, tačiau negalima juo apsiriboti: „Niekada daugiau neklausk šio klausimo, nes tu jau esi jame.“
Rašyti komentarą