Ar tauta iš tikrųjų atgyveno?

Pasak prof. V. Radžvilo, jau ne vienerius metus būdama Europos Sąjungos nare Lietuva iki šiol miglotai įsivaizduoja, kas tai per sistema ir kokie jos tikslai.

"Mums kalbama, kad Europos Sąjungoje vienijasi tautos ir valstybės ir mes tai sveiku protu lyg ir suvokiame. Tačiau realybė su tuo neturi nieko bendro. Europos integracijos procesas yra milžiniškas iššūkis mūsų tautai. Jei nepabusime, nesusivienysime kaip tauta, nebūsime solidarūs, nesustabdysime emigracijos - pražūsime kaip tauta", - teigia prof. V. Radžvilas.

Europoje - naujo žmogaus "gamyba"

Filosofo teigimu, pagal pirminę suvienytos Europos viziją dabartinė sąjunga turėjo būti demokratiška valstybių federacija, grindžiama krikščioniškomis vertybėmis.

"Šią strategiją siūlė ES tėvai R.Šumanas (R.Schuman) ir K.Adenaueris, kurie Europos būsimą susivienijimą ir įsivaizdavo kaip laisvų valstybių federaciją. Daugeliui tokios vieningos Europos prototipas atrodė Šveicarija.

[CITATA]

Europos vienijimąsi buvo siekiama grįsti ne tik krikščioniškais pagrindais, o ir radikaliomis modernybės idėjomis.

Tačiau šeštojo dešimtmečio viduryje valstybėms pradėjus vienytis įvyko labai svarbus lūžis, kai Europos integracija pasuko visiškai kita vaga. Idėjiniu integracijos pagrindu tapo neofunkcionalistinė samprata., kuri atskleidžia tikrąją Europos integracijos prasmę", - sakė prof. V. Radžvilas.

Anot jo, neofunkcionalistinės sampratos svarbiausias įkvėpėjas ir praktinis įgyvendintojas - prancūzas Žanas Monė (Jean Monnet), vadovavęsis nuostata, kad Europos vienijimasis turi vykti iš apačios ir funkciniu pagrindu, t. y. svarbiausia jo varomoji jėga turi būti ekonominis interesas ir tam esą neturi trukdyti tautiniai skirtumai. Ši strategija buvo liberalių ir marksistinių idėjų samplaika.

Prof. V. Radžvilo teigimu, tikėtasi, kad besiplėtojantis ekonominis bendradarbiavimas stiprins ir ryšius tarp tautų bei valstybių, ir šitaip natūraliai stiprins jų tarpusavio priklausomybę. Tuomet atsirasianti paskata vienytis ir politiškai. Tačiau šios vizijos įgyvendinimas dėl daugelio priežasčių vis labiau stringa, Europoje vyksta ne kas kita, o naujo žmogaus "gamyba".

"Europos Sąjungos kūrimas yra didžiausias pasaulyje socialinis eksperimentas, kurio metu mėginama derinti tai, ką mes vadiname komunizmo statybos projektu, su vykdoma permanentine rinkos revoliucija ir demokratinės globalizacijos projektu.

Tad natūralu, kad šis projektas vis daugiau įgyja prievartos bruožų. Ir vienas esminių šio projekto aspektų, arba dimensijų, be jokios abejonės, yra pastangos kurti, kaip sakė Nyčė (Nietzsche), antžmogį arba naująjį europietį, kuris neturi nei religinių, nei kultūrinių ar tautinių skirtumų", - teigė profesorius.

Europinės vertybės - kas tai?

"Dar Sąjūdžio laikais iki Nepriklausomybės atkūrimo užsienio šalių ambasadoriai mūsų, sąjūdiečių, klausinėjo: ar jūs esate nacionalistai ar siekiate demokratiškos santvarkos. Mes iš pradžių nesupratome, kodėl jie tuo tiek domisi, tačiau jautėme, kad už tų klausimų slypi kažkas rimto. Tad nenuostabu, kad Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuelis Barroso), Europos Komisijos pirmininkas, drįsta teigti, kad tautos ir nacionalinės vertybės yra paprasčiausia atgyvena. Gaila, kad į tai niekas Lietuvoje nereaguoja, nors tai tikrai ne juokai", - tvirtina filosofas prof. V. Radžvilas.

Pasak lektoriaus, kol egzistuos tautos ir nacionalinės vertybės, Briuselis nebus dėmesio centre. Todėl ir brukama visiems propagandinė klišė - vadinamosios europinės vertybės, kurios realiai neegzistuoja ir negali egzistuoti.

"Sovietų sąjungoje mes gyvenome taip pat - mums buvo kalama, kad tautos yra atgyvena. Tad drįstu teigti, kad tarp šių sistemų yra gelminių struktūrinių panašumų. Šių idėjų pagrindiniai šaltiniai yra neomarksizmas ir liberalizmas, tai vyraujanti Vakarų pasaulio ideologija. Pagal šias idėjas jau pradedamas radikaliai pertvarkyti ir visų Europos tautų kultūrinis veidas.

Todėl narystė ES Lietuvai šiandien kelia vis daugiau problemų - nuo dvasinių ir kultūrinių dalykų iki elementarių ekonominių reikalų.

Lietuva tebestovi kryžkelėje

Prof. V. Radžvilo teigimu, šiandien, po daugiau kaip dviejų dešimtmečių nepriklausomybės, Lietuva dar tebestovi kryžkelėje. Esmė yra ta, kad tautinės valstybės idėja yra vis dar labai menkai suprantama. "Vien dainomis ir šokiais tautos nesukursi, nesuvienysi. Tauta yra tam tikra saviorganizacijos forma. Jono Basanavičiaus Nepriklausomybės "projekto" pagrindas - politinė lietuvių bendruomenė, kuriai reikalinga sava valstybė. Taip mes ir tapome istorijos subjektais. 1990 metais atkūrėme Nepriklausomybę, bet neatkūrėme valstybės, nes per 50 okupacijos metų buvo ištrintas saviorganizacijos principas. Tai parodo privatizacijos procesas, kai kiekvienas grobė ką tik galėjo, negalvodamas apie tautą ar valstybę, tik apie save. Svarbu buvo tik asmeninė gerovė ir dabar tas mentalitetas tebėra gajus.

Ką daryti? Būtina atkurti politinės tautos sampratą, nes jeigu liksime betautė visuomenė, neorganizuota "valstiečių" masė, jokios finansinės europinės injekcijos nepadės Lietuvai atsistoti ant kojų. Turime suprasti, jog esame atsakingi už savo žemę ir vienas už kitą, visą likusią trijų milijonų žmonių bendriją.

Ar išliks mūsų tauta, kaip Lietuva toliau vystysis, pirmiausia priklausys nuo tolesnės mūsų savimonės ir savivokos raidos", - įsitikinęs prof. V. Radžvilas.

Jo manymu, vienas iš svarbiausių uždavinių - sustabdyti lietuvių emigraciją.

"Supraskime, jei užgęsta šviesa mano kaimyno namo languose, jo vietą užims svetimšaliai. Lietuvos emigracijos mastai yra vieni didžiausių Europoje - 18 proc., o Europos vidurkis - 3 proc.

"Išsivaikščioja" mūsų Lietuva. Mes esame labiausiai išnaudojama, ujama tauta Europoje. Pavyzdžiui, skandinavų bankai daro ką nori, apkrauna visus mokesčiais, ir kažkodėl niekas neprotestuoja. Mes esame tik "žmoniškieji ištekliai", niekas daugiau. Manau, dabar tokia pat situacija kaip 1989 metais.

Tačiau tenka išgirsti - "neisiu į rinkimus, nebalsuosiu, manęs tai neliečia". Padidins valdžia PVM maisto produktams, kaipmat palies kiekvieną. O kažkam labai naudinga, kad būtų kuo mažiau besidominčių politika piliečių, kad galėtų nevaržomai tvarkytis savo reikaliukus", - kalbėjo lektorius.

Vis dėlto, anot prof. V. Radžvilo, nors Lietuvos situacija yra sudėtinga, jau galime įžvelgti kai kuriuos tautos budimo požymius.

"Džiugu dėl to, kad keičiasi jaunosios kartos požiūris, atsiranda vadinamosios kartos efektas. Kuriasi visuomeninės organizacijos, daugėja patriotiškai nusiteikusių žmonių akademinėje visuomenėje, vis pilnėja tautinių renginių salės.

Per kelis mėnesius surinkta per 300 tūkst. parašų dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, tai rodo, kad atbundame. Pamažu pradeda sklaidytis iliuzija, kad Europos Sąjunga yra saugus uostas ir įsijungia tautos savisaugos instinktai", - sakė profesorius.