Ar švenčia Jonines Jonai?

Anot katalikų dvasininkų, šv. Jonas žmones ragino "tiesti Viešpačiui kelią". Pasak senųjų baltų papročių puoselėtojų, aukuro ugnis, vanduo ar augalas taip pat paruošia sielą Dievui nusileisti.

Šventumą pajuntame per simbolius, kurie mums artimi. Svarbu, kad šventė išlaikytų "švento laiko" prasmę...

Jonas Bukantis: "Esu niekuo dėtas"

Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros docentas dr. Jonas Bukantis, paklaustas, ar švenčia Jonines, kiek pagalvojęs atsakė: "Kartais." Kalbininkas teisinosi garbiu amžiumi, sakė nepamirštąs į savo pasą retkarčiais pasižiūrėti - kad susigaudytų, kiek turintis jėgų, ar dar galintis per naktį nemiegoti... Šiais metais docentas laužų nekūręs, mat trumpiausią metų naktį viešės Juodkalnijoje, o ten tokį jo veiksmą, juokavo, vargu ar kas suprastų.

Paklaustas, ką jam reiškia Joninės, J. Bukantis sakė šios datos nesuasmeninantis. "Nors sveikintojai neduoda ramybės, savo nuopelno čia nematau, tikrai nesu kuo nors dėtas", - juokėsi kalbininkas. Jis pridūrė daugiau reikšmės teikiantis Rasos šventei.

Iš vaikystės bei jaunystės J. Bukantis prisimena trumpiausias vasaros naktis ant Girgždūtės kalno Žemaitijos aukštumoje, Telšių rajone, kur švęsdavo susirinkusi bendruomenė. Masinių renginių etnologas sakėsi nemėgstantis, todėl miesto rengiamose šventėse retai kada dalyvaujantis.

Jonas Genys: "Tik nedarykime parodijos"

"Nuo sveikinimų nepavyksta išsisukti", - prisipažino Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius docentas dr. Jonas Genys. Per Jonines jį būtinai susiranda draugai bei pažįstami ir sveikina. Pokalbininkas leido suprasti, jog dėl to nesijaučia itin jaukiai, nes nemano, jog šią šventę reikia personalizuoti. "Nevertėtų suteikti per daug funkcijų Jonams", - sakė istorikas.

Vis dėlto tai, kas vyksta ant Rambyno kalno, kur ateinantį pirmadienį sakė važiuosiantis pasižiūrėti, ar ant Jono kalnelio, ar Kernavėje, kur dalyvaudavo dar būdamas studentas, J. Genio nuomone, yra gražu ir sveikintina.

"Šventės telkia bendruomenę, žmonėms jų reikia, tik svarbu nepasiklysti su renginio formatu, kad jis nevirstų parodija, kad būtų išlaikyta esmė", - samprotavo istorikas ir pridūrė, jog tai padaryti nėra lengva, nes šiandien Joninių, arba Saulėgrįžos, šventė yra tapusi senųjų ir naujųjų papročių samplaika.

Jonas Dirginčius: "Nemėgstu masinio girtuokliavimo" foto4

Kredito įmonės vadovui Jonui Dirginčiui Joninių šventė nėra priimtina dėl paplitusio jos minėjimo būdo. "Masinis pijokavimas, ir tiek", - tiesiai šviesiai įvardijo verslininkas, pats jos niekada specialiai neorganizuojantis, tik tyliai ramiai praleidžiantis laisvą laiką namuose su šeima.

Paklaustas, kokios prasmės daugiau jam turi ši diena - pagoniškosios ar krikščioniškosios, pokalbininkas atsakė, jog požiūris buvo suformuotas tarybiniais laikais: "Man tai yra Joninės, ne Saulėgrįžos šventė."

Savo vardo reikšmę ponas Jonas žinojo tiksliai: "Dievo palaimintasis."

Jonas Sąlyga: "Švenčiame, bet ne pernakt"

"Žinoma, švenčiu, ir labai džiaugiuosi, kad Joninės - nedarbo diena, - sakė Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovas Jonas Sąlyga, kasmet per šią šventę nuo pat ryto sulaukiantis giminaičių, draugų bei kaimynų dėmesio. - Jau rytą eidamas iš namų žinau, kad ant vartų bus užkabintas vainikas..."

Joninės ligoninės direktoriui - tai pasibuvimo su artimais žmonėmis šventė, tačiau ji nesitęsia ištisą naktį. "Jaunystėje ir ryto sulaukdavau, ir ta šventė kiek kitokia būdavo, laikėmės senųjų tradicijų... Dabar švenčiame kukliau, ramiau. Žinoma, būna, kad ir per Joninių laužą pašokinėju, - juokėsi, - bet dažniau pamuzikuoju. Su šeima beveik kasmet apsilankome miesto šventėje Jono kalnelyje."

Jonas Baltokas: "Tai lyg antrosios Kalėdos"

Pasak autorinių dainų atlikėjo Jono Baltoko, Joninės jam yra nelyg antrosios Kalėdos, nors nei Kalėdų Seneliu, nei stebuklingu paparčio žiedu netikintis. "Štai tokie paradoksai", - juokėsi bardas ir pridūrė, jog poetai irgi realistai.

Iš savo vaikystės J. Baltokas Joninių naktį sakė prisimenantis kaip suaugusiųjų šventę, progą susieiti ir linksmai pabūti. Dabar pats kasmet sukviečiantis draugus, pažįstamus, tačiau daugiau dėmesio skiriantis tradicijoms. "Švenčiame su laužais, su įvairiais žaidimais, sportinėmis atrakcijomis... Dažnai sulaukiame ir aušros", - sakė atlikėjas.

JONINĖS
Jonas yra vienas populiariausių vardų (ir krikšto vardų) Lietuvoje.
Šis vardas turi hebrajišką (senovės žydų) kilmę. Jis reiškia "Jahvės (Dievo) išklausytas, palaimintas" arba "Dievas (Jahvė) yra gailestingas".
Jonas yra šventas vardas. Yra apie 200 šventųjų Jonų, todėl Jonai turi daug vardadienių.
Lietuvoje yra su Jono vardu susijusių vietovardžių - Jonava, Joniškis, Joniškėlis...
Katalikams birželio 24-oji yra Naujajame Testamente minimo Jono Krikštytojo gimimo diena.
Jonas Krikštytojas - pirmasis Naujojo Testamento šventasis, išpranašautas Senajame Testamente. Jis augo kartu su Jėzumi, dalį jaunystės praleido vienas dykumoje, paskui skelbė Mesijo atėjimą ir upėje krikštijo atgailaujančius. Jis pakrikštijo ir Jėzų. Galiausiai Erodo įsakymu buvo nukirsdintas.
Joną Krikštytoją ir Jėzų siejo giminystės ryšiai. Jono motina, šv. Elzbieta, buvo švč. Mergelės Marijos pusseserė.
Šv. Jonas Krikštytojas globoja krikštą, atsivertimą bei siuvėjus. Lietuvoje Jonas Krikštytojas yra Kauno arkivyskupijos globėjas.
Naujajame Testamente minimas ir kitas šv. Jonas - evangelistas. Jis buvo jauniausias iš apaštalų, ypač mylimas Kristaus. Jis vienintelis iš apaštalų sekė Kristų kryžiaus keliu iki Kalvarijos kalno ir drauge su pamaldžiomis moterimis stovėjo po Kristaus kryžiumi. Čia Jėzus pavedė Jonui globoti savo motiną Mariją.
Vilniaus universiteto bažnyčia, nesutarus, kurio šv. Jono vardu ji buvo pavadinta, imta vadinti daugiskaita - Šventųjų Jonų bažnyčia.
2003 m. Lietuvoje Joninės paskelbtos nedarbo diena.

IVAN KUPALA - slaviškasis vidurvasario šventės pavadinimas, "Jono Krikštytojo" vertimas. Baltarusiai, Galicijos lenkai ir Priekarpatės slovakai išsaugojo senąjį - Sobotki. Ukrainiečiai šventę vadina "Soncekrest".

SAULĖGRĮŽA

Indoeuropietiškos kilmės tautos senovėje taip įsivaizduodavo vasarvidį: Saulė savo vežimu, pakinkytu dvyniais žirgais, vasaros taku pakyla į pačią dangaus kalno viršūnę.
Pasak etnologės Pranės Dundulienės, vasaros saulėgrįžos šventė susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Rašytiniuose šaltiniuose apie ją pirmąkart užsimenama 1372 m.
Rašytiniuose šaltiniuose aptinkami skirtingi vasaros saulėgrįžos pavadinimai: Kupolės, Vainikų šventė, Krešės.
1967 m. Kernavėje Rasos šventę atgaivino Romuvos bendruomenė.
Pasak etnologo dr. Rimanto Balsio, šventės pavadinimas "Rasos" yra atėjęs iš romantikų mitologijos. Šie šventės pavadinimą supainiojo su Rasų kalnu, kur dabar kapinės. Iš tikrųjų istoriniuose šaltiniuose Rasų pavadinimo nėra - minimos Kupolės, prūsiškosios Krešės, tačiau koks pirminis Saulėgrįžos šventės pavadinimas, nėra žinoma.

AR ŽINOTE, KAD...

Latviams Joninės - taip pat valstybinė šventė. Vakarą jie vadina Lyguo - "Ligo svetki" (Lyguo šventė) arba "Ligo vakars" (Lyguo vakaras), dieną - Jani.
Žodis "lyguo" dažnai kartojamas latvių liaudies dainose, bet jo semantika nėra visiškai aiški. Latvių leksikos etimologijos tyrinėtojas Konstantinas Karulis rašo: "Veiksmažodžio "ligot" reikšmė [...] susiformavusi ne vien dėl vasaros saulėgrįžos mitologinių vaizdinių, bet ir dėl senovinio supratimo apie dainavimą bei ypatingą dainavimo būdą kaip balso lingavimą; semantinių paralelių sukuria veiksmažodžio locit vartojimas. [...] Iš tokio dainavimo būdo pavadinimo išsirutulioja ir žodžio "ligo" reikšmė: tai veiksmažodžio forma, kuri funkcionuoja kaip dainos refrenas bei kartu yra ir džiūgavimo išraiška" (www.llvs.lt).
Rytų slavų šalyse vidurvasario šventė vadinama įvairiai: Ivano diena, Kupala, Sobotki, Lada ir t. t. "Ivan Kupala" - tai "Jono Krikštytojo" vertimas, ikikrikščioniškasis pavadinimas neišlikęs.