Ar Lietuvai jau reikia diktatoriaus?

Bet šiomis dienomis su juo galima elgtis ir visai kitaip - jį apibūdinti dviem žodžiais. Ir net vos vos besidomintiems muzika, bet tikra muzika, o ne šiek tiek organizuotu triukšmu, tais dviem žodžiais bus pasakyta daugiau nei vardinant ordinus, nuopelnus, titulus.

Tie du žodžiai: „JUOZAS“ ir „DOMARKAS“.

Bijau, kad mano pirmasis klausimas, adresuotas jam, bus gerokai chamiškas. Bet 40 mudviejų bičiulystės metų yra tarsi likimo man išrašyta licencija vis dėlto paklausti. Be to, tas chamiškas klausimas jau yra išbandytas. Prieš keliolika metų Vilniuje, viename priėmime mūsų operos ir baleto teatre, Mstislavą Rostropovičių, dabar jau šviesaus atminimo muzikos legendą (visai ne nūnai Lietuvoje subjaurota šio žodžio prasme), išdrįsau paprašyti ištarti porą sakinukų „Respublikos“ skaitytojams. „Davaj, tolko bystreje zadajte vopros“ (gerai, tik greičiau klauskit - red. past.)“, - leido jis man. O aš jo ir klausiu: „Ar galėtumėte apie save ką nors bloga pasakyti?“ Maestro iš netikėtumo krūptelėjo. Paskui atsitokėjo ir sako: „Paeikime ten, į kamputį, atsisėsime ir pasakysiu.“ Šnekėjomės 45 minutes...

Šiek tiek diktatūros istorijos

- Taigi, maestro Juozai Domarkai, ar gali ką nors bloga apie save pasakyti?

- Aš gerai žinau Rostropovičių - jeigu jis apie save ką nors bloga tau ir šnekėjo, tai koketavo. Jis gi turėjo tiesiog nežmonišką humoro jausmą. Galėdavo apie save skelti tokius anekdotus ar išsigalvojimus! Bet jis puikiai žinojo, kad visa tai bus priimama kaip humoras. Man iki Rostropovičiaus autoriteto dar toloka, tad aš apie savo blogąsias puses tik labai atsargiai galėčiau šnekėti. Nors kai ilgai neužmiegu arba per anksti atsikeliu, pats visą save perkratau ir neretai sau pasakau: „Ką tu čia, vaike, pridarei?“ Gyvenimas išmoko atsargumo. Tik velniškai negerai, kad tas atsargumas ateina per vėlai. Ir dažnai suvoki, kad visai be reikalo kažkur paatviravai. Bet jau šaukštai po pietų - koks nors mažiau supratlyvas dvikojis tavo papokštavimą jau priėmė už gryną pinigą ar net jau spėjo jį panaudoti piktam.

- Šiomis dienomis sukanka 50 metų, kai vadovauji Nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Pusę šimto metų išbūti soste sugebėdavo tik diktatoriai. Gal ir tu - diktatorius?

- Visi diktatoriai, nuo Nerono ar Cezario iki šiandieninių, yra pažeidžiami. Vien tik diktatoriški vadovavimo metodai visada atveda prie didesnės ar mažesnės katastrofos. Per minėtą pastarąjį pusšimtį metų mūsų orkestre katastrofos ženklų lyg ir nepastebėta. Tiesa, kai 1972-aisiais tarybinė santvarka ėmė leisti žydams išvažiuoti į Izraelį, tas išvažiavimas orkestrui buvo smūgis į pačius paširdžius, nes jame grojo daug žydų - gerų muzikantų. Praradome mažiausiai ketvirtadalį orkestro. Mūsų muzikantų tada atsirado ne tik Izraelyje, bet ir kitose valstybėse. Net Pietų Afrikoje. Visai neseniai Lietuvoje koncertavo Izraelio filharmonijos orkestras, vadovaujamas Zubino Mehtos. Labai aukštos klasės kolektyvas. Jame ne vieną dešimtmetį yra groję 7 mano muzikantai. Iš vieno Lietuvos orkestrėlio. Patikėk, šiuo atveju tas skaičius yra tiesiog stulbinantis.

- Visai neketini atsakyti į mano klausimą - tai diktatorius esi ar ne?

- Jeigu žodį „diktatūra“ vartosime kaip tvarkos, drausmės diegimo formą - taip. Bet ir šiuo atveju diktatorius privalo turėti proto savo diktatoriškąją galią panaudoti kūrybiškai, neįžeidinėjant žmonių, nenaikinant jų, neliejant ant jų galvų pykčio. Ir kai tokia diktatūra padeda visai valstybei, mano žemaičių kraštui ar tik, pavyzdžiui, mažutei kaimo kapelai - aš už tokią diktatūrą. Bet jei šiomis galiomis ima naudotis pridurkas ne tik savo išore, bet ir iš esmės, tai jau tragedija.

Be to, griežtos drausmės reikalauti gali tik tas diktatorius, kuris pats griežtai laikosi drausmės. Būtent tokiu diktatoriumi stengiuosi būti. Niekada neklausau, ką vienas muzikantas bando man šnabždėti apie kitą, - čia jau manęs nepaimsi. Anksčiau, būdavo, ateina, šnabžda. Per paskutinius 25 metus, ko gero, niekas jau nebuvo užsukęs skųsti ar apkalbėti kolegos. Žino - nereaguosiu. Bet kitais atvejais užsuka. Vyresni kažko patarti, jaunesni - gauti patarimo. Tokiems dalykams mano durys atviros.

- Klausimėlis iš istorijos. Tiksli atėjimo į orkestrą data. Kaip ji, prieš 50 metų užfiksuota atmintyje, atrodo?

- 1964-ųjų rugsėjį aš, pavyzdingas penktakursis studentas, nusiperku bilietą ir išvažiuoju į Leningrado (dab. Sankt Peterburgo - red. past.) konservatoriją. Po 7 ar 8 dienų gaunu telegramą iš Vilniaus. Kultūros ministro Juozo Banaičio parėdymu Filharmonijos meno vadovas Rimvydas Žigaitis mane kviečia skubiai sugrįžti ir „siūlo“, o gal „prašo“, dabar jau nebeprisimenu, vadovauti Filharmonijos simfoniniam orkestrui.

- O anksčiau kažkokių užuominų būta?

- Tai jeigu būtų, ar aš savaitei dar važiuočiau į Leningradą? Žinoma, galėjo man pasakyti ir per atostogas. Kelis koncertus Vilniuje aš, dar bestudijuodamas, jau buvau šiam orkestrui dirigavęs. An durniaus niekas juk nekviestų. Turėjo kažkas būti mane matęs, girdėjęs, kad net tokia mintis kiltų. Kačių maiše tada nepirkdavo ir prieš 100 žmonių orkestrą nestatydavo.

Kadangi studentui toks pasiūlymas yra kaip perkūnas iš giedro dangaus, žinoma, aš iškart pasijutau labai didelis! Jeigu jau mane kviečia su paties ministro žinia... O man tik 28 metai, kai protelis dar būna ne toks jau labai didelis. Tai aš su tuo pakiliu didybės jausmu už paskutinius grašius nusiperku bilietą - ir važiuoju į Lietuvos sostinę.

1964 m. rugsėjo 11-ąją Filharmonijoje gavau darbo knygelę ir pirmąjį įrašą joje: esu paskiriamas „laikinai dirbti simfoninio orkestro dirigentu“. Po trijų mėnesių, gruodžio 1-ąją, gaunu antrą įrašą: „laikinai paskirti vyriausiuoju dirigentu“. Beveik po metų, 1965-ųjų spalio 1 dieną, - ir trečias: paskiriamas vyriausiuoju dirigentu ir jau jokių „laikinai“. Nors net formaliai būdamas „laikinuoju“ de facto jau vadovavau šiam orkestrui. Ir kas galėjo tada pagalvoti, kad tas trečias įrašas mano darbo knygelėje gali tapti paskutinis.

Nesu joks diktatorius, o ir tavo sugalvoto „diktatoriško stažo“ man nelabai prikabinsi. Nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos, kai pasaulyje įsiteisino dirigento profesija, dirigentų, turinčių tokį stažą, buvo gal trys. O kiek per tą laiką buvo tavo diktatorių? Žinai?

- O kiek per tą vadovavimo orkestrui laiką buvo kultūros ministrų? Žinai?

- Žinau ir su didele pagarba atsimenu anų laikų ministrus. Ne todėl, kad jie buvo tarybiniai. Todėl, kad jie kultūros žmonių pagarbą sugebėjo užsitarnauti - ir Juozas Banaitis, ir Lionginas Šepetys, Jonas Bielinis, Dainius Trinkūnas. Žmonės, kurie ilgai gyveno kultūra ir kultūroje. Oi, kiek reikėjo proto, ištvermės ir diplomatijos. Iš vienos pusės juos lauždavo vieni rūmai, iš antros - kiti. O iš apačios - dar kultūros žmonės.

O dabartiniai ministrai... Neabejoju, kad ir tarp jų buvo išmintingų žmonių su kilniausiomis intencijomis, tik, gaila, jie galbūt visai gerų savo ketinimų tiesiog nespėdavo realizuoti - keisdavosi valdžia ir ateidavo naujas ministras.

- Laimingiausi orkestro metai... Ar tokie buvo?

- Nelabai. Kiekviena diena, savaitė, sezonas - tai kova. Ir ne su vėjo malūnais. Ir ta kasdienė kova neleido atsipalaiduoti. Niekuomet ir sau to neleidau, ir jaukiai ant laurų nemiegojau. Visada žinojau: ne viską padariau. Ir dar žinojau, kad niekada visko ir nepadarysiu.

Oi, ta Žemaitija!

- Ar žemaičiai mato skirtumą tarp „užsispyręs“ ir „atkaklus“?

- Ožys žemaičiui užsispyręs, bet nebūtinai atkaklus. O lapė, lendanti į vištidę, - atkakli, bet nebūtinai užsispyrusi.

- O žemaitis Domarkas - atkaklus ar užsispyręs?

- Esu trupučiuką atkaklus ir trupučiuką užsispyręs.

- Pora klausimėlių iš geografijos. Kuris pasaulio miestas, kaimas, apskritai vietovė sukelia gražiausių atsiminimų?

- Mano pasaulis yra Lietuva. Neseniai važiavome į Ignaliną. Didžiausiai mano sarmatai, aš niekada ten, pasirodo, nesu buvęs. Ir pamačiau, kas ten darosi. Nu jau taip gražu! Jau taip... Beveik kaip Žemaitijoje.

- Kuriame mieste dirigentas Domarkas yra sulaukęs didžiausių ovacijų?

- Gal Vilniaus šiuo atžvilgiu ir neišskirčiau - savame krašte pranašu nebūsi. Bet pradedant Peterburgu, Maskva - oi, daug! Ir baigiant didžiausiais miestais... Vienos paskutinių ovacijų - Buenos Airių garsiajame Kolono teatre (Colon Theatre). Gal mano atžvilgiu žmonės yra tiesiog mandagūs...

- Ar liko atmintin įrašyta kokia įdomesnė klausytojo ar klausytojų reakcija po koncerto ar per koncertą?

- Didelio „rango“ koncertai visi yra vienaip ar kitaip nelaukti, turi savo įsidėmėtiną bruožą, publikos reakciją. Arba - mirtiną tylą! Mirtinos tylos reakcija išsiskiria Vilnius. Mūsų publika puikiai moka nekosėti koncerto metu, net jei labai norisi. Ir ta tyla yra išraiškingesnė už bet kokį isterišką klyksmą.

- O būna kitokia tyla? Paskutinis dirigento mostas ar net piršto virptelėjimas, paskutinė orkestro sugrota gaida - ir staiga tyla. Niekas neploja. Publika pritrenkta įspūdžio. Ir tik po keliolikos sekundžių, atsikvošėjusi ir atsistojusi, sukelia griausmingiausias ovacijas...

- Buvo. Plungėje. Oginskio festivalyje. Pernai, kai baigėme groti Čaikovskio VI simfoniją. Ne Maskvos, ne Miuncheno ar Peterburgo publika. Plungės! Koks tūkstantis vietų toje Žirgyno salėje. Ir tas tūkstantis tyli. Baigiasi tos kritinės sekundės, o jie dar tyli - tu net kvėptelėjimo negirdi. Ir jau tada - ovacijos! Plungė žino, kada tylėti, o kada kelti skandalą.

- Ir paskutinis matematinis klausimėlis. Kiek procentų kažkada įsivaizduotos laimės pavyko užgyventi?

- Esu gana laimingas, kad turėčiau teisę nesiguosti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“