Vasarį Žvejų rūmuose vykusiame V respublikiniame teatrų festivalyje vaikams ir jaunimui "Ledinė zylutė" teatras "Be durų" pristatė naują spektaklį "Kur tas pasaulio kraštas". Pasibaigus festivaliui, kalbiname ilgametę jaunimo teatro "Be durų" vadovę Angelę Juškevičienę.
Jaunimo teatre "Be durų" dirbate jau 25 metus. Kas per tą laiką pasikeitė?
Teatro veikla prasidėjo 1962 metais, kai Klaipėdos miesto kultūros rūmuose buvo įkurtas vaikų lėlių teatro būrelis, kuriam vadovavo Leonas Ciunis, vėliau - Balys Baranauskas, Romualdas Grincevičius. Nuo to laiko pasikeitė daug kas: nebevaidiname su lėlėmis, nebėra pionierių, dabar teatro trupę sudaro daugiau studentų, dirbančio jaunimo. Kai pradėjau vadovauti šiam teatrui, jau po poros spektaklių aktoriai panoro vaidinti patys, taigi sukūrėme spektaklį "Trys paršiukai", kuriame jie nešiojo žaislines lėles, o ne vaidino jomis pasislėpę už širmos. Netrukus nusprendėme, jog galime būti scenoje vieni - be lėlių. Nepriklausomybės atkūrimo laikais klaipėdiečiai labai noriai lankė spektaklius, buvo aktyvūs, nereikėjo nertis iš kailio dėl reklamų. Vėliau buvo didelis atoslūgis, sulaukdavome mažiau žiūrovų, tačiau ir toliau rodydavome spektaklius kiekvieną sekmadienį, patys darėme skrajutes, jas platinome ir taip savo publiką kaupėme ir auginome.
UNIKALUS. "Mūsų mėgėjiškas teatras unikalus tuo, jog atlieka profesionalaus teatro funkcijas", - savo kolektyvu didžiuojasi režisierė.
Kuo Jūsų statomi spektakliai yra išskirtiniai ir ko jie išmoko žiūrovus?
Daug dėmesio skiriama muzikai ir šokiui, kiekvienam spektakliui samdomas kompozitorius ir baletmeisteris. Todėl spektakliai yra judrūs, gyvi, smagūs, originalūs. Jie, kaip ir pasakos, moko kovoti, siekti gėrio, savų idealų, svajonių, nugalėti sunkumus, akcentuojamas draugiškumas, ištikimybė, pasiaukojimas, atjauta. Svarbu negudrauti, nesigriebti pigių triukų, tokių, kaip specialus auditorijos juokinimas užsitraukiant kepurę ant akių ar pakišant koją. Žiūrovą pritraukiame pačiu veiksmu, mintimi, gyva aktorių vaidyba. Jie nekeičia savo balso, neapsimeta mažais, pernelyg nesistengia prisitaikyti prie vaikiškos auditorijos, tiesiog gyvena kaip visuose dramos spektakliuose, ir vaikus tai jaudina. Jeigu katinas sėdi labai nelaimingas ir susikrimtęs, vaikas tai priima kaip tikrą aktoriaus išgyvenimą, jaučia jam gailestį. Vaikai linkę save sutapatinti su aktorių įkūnijamais personažais. Pagrindinė jaunimo teatro "Be durų" taisyklė - jame draudžiama vaidinti, reikia gyventi tuo, kas vyksta scenoje.
Kuo spektaklis vaikams yra geriau už animacinį ar vaidybinį filmuką?
Spektaklio veikėjus galima paliesti, užuosti, pajausti: plėšikai šaudo, laksto, Ronja verkia. Vaikai net užsikelia ant kėdžių kojas, kai dvariškiai pradeda galąsti peilius. Tokių jausmų nepatirsi stebėdamas veiksmą televizoriaus ekrane. Pastebėjome, jog vaikus labiausiai gąsdina gaisrai, vilkai ir pikti šunys, todėl jų mūsų spektakliuose nerasite.
Festivalyje "Ledinės zylutės" pristatėte vaidinimą "Kur tas pasaulio kraštas?" Kodėl pasirinkote būtent šį Česlovo Navakausko kūrinį?
Tai naujausias mūsų spektaklis, kuriame yra daug gerų dalykų: yra gerai, kai katė su šunimi draugauja, labai gerai, kad jie nori įgyvendinti savo svajonę ir pasiekti pasaulio kraštą. Senbernarui labai sunku keliauti per karštį, bet jis, atiduodamas visas savo jėgas, eina kartu su draugu, akcentuojama ištikimybė, draugiškumas, noras atrasti, pažinti. Finale skamba nuostabūs Česlovo Navakausko žodžiai: "Ar gali būti, kad pasaulio kraštas yra tai, ko niekada nesi regėjęs, bet visą gyvenimą troškai pamatyti?"
Kiek teatro rezultatai priklauso nuo aktorių darbo ir kiek nuo jų talento?
Manau, jog labai daug kas priklauso nuo aktorių talento. Aišku, net ir labai gabus aktorius privalo dalyvauti repeticijose, skirti laiko tekstų mokymuisi, bet tai, ką jis turi ir ką gali išreikšti, yra svarbiausia. Aktorius turi nematyti savo auditorijos, tačiau privalo ją jausti. Svarbus pats buvimas vaidmenyje. Jeigu aš esu katinas ir šiuo metu sėdžiu ant debesies, aš tiesiog negaliu girdėti, kas vyksta salėje, nes manęs ten nėra. Jauniems aktoriams nelengva įsijausti į vaidmenį, kartais dėmesiui sukaupti naudojami įvairūs pratimai: liepiama užsimerkus suskaičiuoti, kiek aplinkui girdima garsų, arba pasirinkus kokį nors gerai žinomą daiktą jį apžiūrėti taip, lyg matytum pirmą kartą. Žinoma, laikomasi tam tikros tvarkos, pavyzdžiui, prieš spektaklį būtina ateiti anksčiau, kad liktų laiko parepetuoti sunkesnes vietas, sudėtingesnius šokius.
Kokių linksmų istorijų yra nutikę ruošiantis spektakliams ar jų metu?
Buvo Teatro diena, rodėme spektaklį "Karalaitės nori žaisti", kuriame yra masinė vaikų scena. Karalaitė į savo menę iš gatvės prisikviečia vaikų, kurie siautėja karaliaus rūmuose. Vaikų buvo apie dešimt, jiems pasiūti specialūs kostiumai iš džinsinio audinio ir languotos medžiagos. Visi jaunieji aktoriai buvo apmokyti scenoje elgtis pagal choreografiją. Likus kelioms repeticijoms, viena iš šokėjų paprašė į būrį priimti ir jos draugę. Mes sutikome. Spektaklio metu į sceną išlėkė vaikai su specialiais kostiumais, atliko repetuotą šokį, ir staiga atsiranda viena mergaitė, pasipuošusi balta gėlėta vasarine suknele, ji daro, ką nori: sukasi, šoka, linksminasi. Pirma mintis, šovusi į galvą - tai mano aktorių pokštas Teatro dienos proga. Tačiau paaiškėjo, jog tai vėliau prie jaunųjų aktorių būrio prisijungusi mergaitė, kuri, matyt, klaidingai suprato, ką turės veikti scenoje.
Žinoma, yra buvę ir rimtesnių nesklandumų, kai likus mėnesiui iki spektaklio premjeros pagrindinis aktorius atsisakė vaidinti. Pavyko išsisukti, surasti naują profesionalų aktorių, puikiai atlikusį vaidmenį.
Kokie žiūrovų atsiliepimai po spektaklio Jums maloniausi?
Labai malonu, kai gerus atsiliepimus nugirsti netyčia. Po spektaklio "Ronja plėšiko duktė" prie drabužinės šurmuliavo nemažas būrys paauglių, iš kurių vienas, lyg ir nustebęs, draugui sušuko: "Koks geras spektaklis!" Buvo netikėta, jog sudominome ir tokio amžiaus auditoriją, kuri dažniausiai renkasi kitokius laisvalaikio praleidimo būdus, tačiau smagu. Tokiais mažais atsiliepimais tikiu labiau nei dideliais komplimentais po premjeros. Taip pat malonu, kai po spektaklio vaikai išbando tėvų kantrybę pareikšdami, jog niekur neis, pasiliks čia. Mažieji žiūrovai labai nori užlipti ant scenos, pabendrauti su aktoriais, pabūti salėje kuo ilgiau. Vertėtų paminėti, jog teatro aktoriams trūksta dėmesio iš miesto valdžios, kuri galėtų pagirti jų talentą ir nuoširdų darbą. Viešas geras žodis būtų didelė paskata jiems vaidinti ir toliau, suteikti džiaugsmo vaikams. Juk mūsų kolektyvas unikalus, Lietuvoje kiti mėgėjų teatrai tokios veiklos nevykdo. Norėčiau labai padėkoti savo aktoriams už nepaprastą atsidavimą bei požiūrį į šią veiklą, trunkančią jau penkiasdešimt metų.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą