Iš kur jūsų drobėse atsirado tiek žavios, bet visai ne niūrios mistikos?
Esu istorijų mėgėja, negaliu aiškiai atsakyti, iš kur visa ateina. Tai ir patirtis, kažkas iš sapnų ir pasąmonės, iš vaikystės. Aš esu daug skaitantis žmogus. Prieš pradėdama paveikslą pasirašau tekstuką, novelę, kartais tai būna keli sakiniai, kartais - puslapis, kad išsiaiškinčiau, ko noriu ir ieškočiau tos vizijos išraiškos. Kartais sumanymas atrodo nuostabus, o paskui pamatai, kad nieko ten nėra. Iš paprastesnių dalykų kyla geresni darbai.
Kokie buvo jūsų vaikystės namai?
Jie buvo Užupyje, Vilniuje, ten gyvenau tik iki septynerių metų. Tai buvo senas namas, kiemas su rūsiu, kurio, atsimenu, labai bijodavau, atrodydavo, kad laukia kažkas baisaus. Kartą kažkas buvo pririšęs gaidį už kojų prie to rūsio durų, jis man atrodė didžiulis, tai tą gaidį kartais sapnuoju ir dabar. Tai buvo keisti laikai, aš gimusi 1954 metais, ateidavo į kiemą peilių galąstojas. Ir tokios lenkės su skrybėlaitėmis.
Vėliau studijavote anuometiniame Vilniaus dailės institute pas tokius žymius menininkus kaip Jonas Švažas, Vincentas Gečas, prof. Antanas Gudaitis.
Didžiausią supratimą apie tapybą davė J. Švažas. Nesitikėjau, kad įstosiu, į vieną vietą būdavo po 10-15 žmonių, o aš pirmą kartą aliejumi tapiau per stojamuosius - kažkokią moteriškę, modelį. Pirmus dvejus metus galvojau, ko aš čia mokausi, o paskui į kursą atėjo J. Švažas ir sudėjo visus taškus. Jis kalbėjo ne konkrečiai, o kaip jam atrodo. Kaip viena dėstytoja sakydavo, apie tai, kas yra menas ir kaip su juo kovoti. Jis patvirtino tai, ką nujaučiau, ir visi tapybos principų pagrindai jo sudėti: apie paveikslo struktūrą, kompoziciją, kaip žmogus žiūri į paveikslą, judesys iš kairės į dešinę, šviesa - tai kaip muzikos teorija, dviem sakiniais nepapasakosi.
Bet jūs tapote visai kitokia.
Dešimt metų po instituto baigimo užtruko, kol tapau tokia, kokia esu. Kaip tik buvo ant bangos ekspresionizmas, o aš pradėjau save nagrinėti: gi nematau ratilų ant dangaus, kodėl turėčiau juos daryti? Galbūt mano tokia charakterio savybė, kad labai didelis savęs rodymas: va, čia aš pabraukiau teptuku, yra ne man. Esu gana uždara. Iš pradžių darydavau mažus paveikslus, miniatiūras, labai patiko klasicizmo paveikslai, ne impresionizmas, nors patiko ir jis, artimesni buvo tokie, kaip sakiau - "deržava", pompastiški.
O kada tapote žinoma?
1994 metais prisidėjau prie "Vartų" galerijos dailininkų. Apie mane Ugnė Dalinkevičiūtė susuko 5 minučių filmuką, ir jį dažnai rodydavo per televiziją. Sutikau vieną pozuotoją, ji sakė: "Pripaišyk daugiau darbų, vis rodo ir rodo tuos pačius." Ten tikrai buvo fantastiškas filmukas, tiksliai atskleidė, kaip paveikslai gimsta, mano pajautos.
Ar kankinatės, kai jie gimsta?
Ką reiškia kankinuosi? Čia darbas kaip ir visi. Piktumas, nes vis tiek yra medžiagos pasipriešinimas. Jaunystėje tu turi daug idėjų, bet nemoki padaryti, parako neužtenka, o dabar sunkiau yra atrasti patį paveikslą, ne techniniai dalykai.
Ar paveiksluose yra ir konkrečių detalių - tie laiptai, turėklai, rankenos, langai?
Tai nėra konkretūs daiktai. Turiu gerą regimąją atmintį, mėgstu vaikščioti po miestą, po Užupį, ir kažkas, matyt, įstringa, kai kas - galbūt nesąmoningai. O šiaip prieš kiekvieną paveikslą pasidarau labai daug eskizų. Dabar viskas ten kitaip. Net nežinau, ar dėl to skaudu, tai tas pats, kaip draskytis dėl ant veido atsiradusių naujų raukšlių. Tai natūralu, taip turi būti, Užupis - nebe mano, tai aš gyvenu ir paišau tą, ką prisimenu, kartais prilimpa kokia detalė iš dabarties.
Ką jums prikišo kritikai, ką sako šiaip žmonės?
Kad nelabai kritikai mane nagrinėja. Žmonėms patinka, ir tai man labai keista. Bet darau tai, kas man pačiai įdomu. Per šią parodą priėjo žmogus, sako: "Klausykit, aš tą kambarį sapnavau." Kažkada dar tarybiniais, jaunystės laikais dailės centre buvo tokia kalba: kam tu paišai - ar liaudžiai? Aš tada suformulavau, kad tapau sau ir tokiems, kaip aš. Ir pasirodė, kad tokių kaip aš yra ne taip mažai.
Rašyti komentarą