Antanas Milinis: "Vaidinantys vaikai - kaip džinas butelyje"

Jaunuolių noras vaidinti, parodyti save, įrodyti savo vertę dabar yra sustiprėjęs. Norinčių vaidinti vaikų būrys nemažėja, atvirkščiai didėja. Labai keista, tačiau noro išbandyti jėgas scenoje neužgožė technokratijos amžiaus stebuklai - televizoriai, kompiuteriai.

Mergaitės ateina į teatrą, nes trokšta išmokti bendrauti, nugalėti drovumą, teatrinis menas dažnai joms - nė motais. Pastaraisiais metais susiduriame su viena bėda - vaikinukų stoka. Anksčiau "Aušros" teatras tuo nesiskundė. Berniukus traukia sportas, ypač stiprus krepšinio vajus. Pastebėjau, kad vis daugiau jaunuolių vakarais, savaitgaliais uždarbiauja.

Nuo 10 klasės moksleivius prikalbinti lankyti teatrą nėra lengva, jie jau galvoja apie gyvenimą pragmatiškai. Jei užsiauginame nuo 5 klasės - tada jie jau noriai lanko. O mažiukai čia plūsta kaip skėriai. Turime porą grupių, tačiau mūsų teatras orientuotas daugiau į jaunimo, ne į mažiukų auditoriją.

Pakito ir pats jaunimo teatras, jo turinys, formos. Kokias naujas tendencijas išskirtumėte?

Teatras tapo intelektualesnis, nes vaikų dvasia dabar yra turtingesnė nei prieš keletą dešimtmečių, jie turi daugiau žinių, platesnis jų pasaulio suvokimo horizontas.

Todėl pastaruoju metu mūsų repertuarą sudaro rimta dramaturgija - Selindžerio romano "Rugiuose prie bedugnės" inscenizacija, Jonesko absurdo drama "Pamoka" ir panašiai. Patys jaunieji aktoriai nori rimtos dramaturgijos, nenori pasakėlių. Juos domina draugystės, meilės temos, šiuolaikiško gyvenimo būdo aktualijos, psichologinio klimato. Jie nori garsesnio pašaukimo, šiurkštesnių ir intymesnių tarpusavio santykių.

Vaikai netiki pasakomis?

Gyvenimas toks. Mes patys praradome svajones, o vaikai to proceso liudininkai. Lietuvių liaudies pasakos dabar vargiai žinomos. Vaikai jų neskaito, gal ir tėvai, pedagogai jiems jų neskaito, nepažadina susidomėjimo.

Tiesą sakant, ir aš pats praradau didelį domėjimąsi pasakomis, tik dar labai noriu pastatyti "Buratino nuotykius". Tai mano sena svajonė, esu parašęs inscenizaciją. Kita svajonė - režisuoti A. Kamiu "Krytį". Tris metus rašiau inscenizaciją, parašiau, tačiau nerandu reikalingo aktoriaus.

Koks didžiausias jūsų atradimas dirbant teatre?

Didžiausias atradimas - aš pats. Tiek metų iškenčiau ir niekada nesusimąsčiau, kad esu ne savo vežėčiose. Jeigu reikėtų viską pradėti iš pradžių - daryčiau viską taip pat.Dirbau ne todėl, kad reikia dirbti, o todėl, kad man buvo įdomu.

Vaikai nemoka naudoti sceninės technikos kaip profesionalūs aktoriai, dažnai jiems trūksta sceninės drąsos, tačiau jie nori scenoje verkti ir juoktis. Jie turi tikrą kūrybinio kraujo tekėjimą, temperamentą. Tai užkrečia ir įkvepia.

Papasakokite, kokia buvo jūsų teatro pradžia?

Pamačiau, kad vaikai yra dideli aktoriai, kai dar pats buvau vaikas. Vienas mano klasės draugas gimtinėje, prie Nevėžio, žvyro karjeruose padarė teatrą. Rankomis iškasė vietas žiūrovams atsisėsti, o pats apačioje krūmuose vaidindavo. Kiek kartų jis vaidino - tiek kartų aš žiūrėjau. Man buvo labai įdomu.

Mokykloje mokytoja pastatė "Žaldokynę". Tada nebuvo elektros, spektaklį apšviesdavome žibalinėmis lempomis su popieriniais gaubtais, kuriuos reikėdavo sukioti. Dar du vaikai traukiodavo uždangą. Mane tada pasirinko vienu iš scenos darbininkų. Tos dienos, kai vykdavo spektakliai - man būdavo didžiausia šventė.

Devintoje klasėje pirmą kartą buvau tikru aktoriumi, vaidinau mokyklos spektaklyje "Vaikiukas", tačiau savo teatrinę kūrybą skaičiuoti pradedu nuo 1962 m., kai pradėjau vaidinti Vilniaus kultūros ir švietimo technikumo spektakliuose. Teko lankyti ir J. Miltinio studiją, tačiau man ji paliko ne pačius geriausius prisiminimus. Ten buvo daugiau baimės nei kūrybos džiaugsmo. Be to, tuo metu daugiau domėjausi sportu.

Kaip atsirado "Aušros" teatras?

Kai pradėjau dirbti Klaipėdos konservatorijos (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) Mokomajame teatre dėstytoju su studentais, teko vertinti jų darbus su moksleiviais. Tada vėl tarsi iš naujo pamačiau, kokie talentų talentai yra moksleiviai. Užsidegiau organizuoti moksleivių teatrą. Turėjau dramos studijas Pionierių namuose, prie "Švyturio" kino teatro. Ilgai vaikščiojau po instancijas, kol mane suprato ir 1991 m. buvo įkurtas jaunimo teatras "Aušra". Į pirmą pakvietimą vaidinti atsiliepė 397 moksleiviai.

Kiek dabar moksleivių ateina vaidinti į "Aušros" teatrą?

Panašiai tiek pat kaip ir pirmąjį kartą, tačiau neturime sąlygų tiek daug norinčių priimti. Kasmet mūsų teatre vaidina apie 200 vaikų. Su jais dirba 7 režisieriai. Tai nėra pastovus skaičius. Jis tai staiga sumažėja, tai padidėja. Teatras juda kaip gyvsidabris, negali jo išlaikyti savo rieškučiose.

Tokį teatrą ir įsivaizdavote jį kurdamas, koks jis yra dabar?

Ne. Įsivaizdavau pastovią 12-15 moksleivių trupę, su kuria galima kurti spektaklius. Negalvojau, kad taip išsipūsime. Kai tai pradėjo vykti, konsultavausi su miesto Savivaldybės atstovais, ką daryti. Jie pasakė, kad reikia priimti vaidinti visus norinčius. Iš viso to išsivystė tai, ką dabar turime - teatrą su dviem puikiomis salėmis.

Kas sunkiausia dirbant jaunimo teatre?

Išlaikyti trupę. Vaidinantys vaikai - kaip džinas butelyje. Juos augini augini scenoje tarsi butelyje kol ateina laikas jį atidaryti. Tada jie išsiveržia kaip džinas ir reikalauja: "Duok man to, to, to..." Pavaidinę 3-4 metus jie jau siūlo pjeses, prašo vieno ar kito vaidmens. Patenkinti jų alkį, neužgesinti aistros vaidinti - labai sudėtinga.

Naujausias teatro "Aušra" spektaklis "Moterys sidabro spalvos akimis" turi dvi intrigas. Tai, kad jis sukurtas pagal žinomo parapsichologo Arvydo Daškaus pjesę ir tai, kad jūs pats esate ne tik spektaklio režisierius, bet ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Pakomentuokite tokį pasirinkimą.

Nacionalinės dramaturgijos vaikų ir jaunimo teatrui trūkumas yra didelė bėda. todėl patys rašome, inicijuojame pjesių kūrybą, ieškome naujų autorių. A. Daškus atsiliepė į mūsų kvietimą ir pasiūlė tris minėtos pjesė variantus.

Dvejus metus ieškojau aktorių, kurie galėtų suvaidinti šį kūrinį. Keturi vaikinai bandė įkūnyti vyro personažą, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių spektaklis nepavykdavo. Galiausiai nusprendžiau pats jį suvaidinti su savo išauginta mokine. Tai buvo labai smagu ir netikėta. Surepetavome ir išleidome premjerą. Dabar šį spektaklį su manimi jau kuria dvi mano mokinės Ž. Gončiar ir D. Visockytė. Ateikite pasižiūrėti.