Ant bangos keteros ir po ja

"Ką reiškia leisti "Baltiją"? - retoriškai klausė vienas iš leidinio sudarytojų, rašytojas Juozas Šikšnelis. Anot jo, visi buvę almanacho sudarytojai pajuto tos duonos rupumą ir skonį, bet neužspringo. Leidėjai nuolat būna atakuojami kelių rūšių kūrėjų: vieni beatodairiškai siūlo savo publikacijas, nepaisydami, ar tam turi gebėjimų, antri lyg ir turėtų atsidurti garbių autorių plejadoje, bet nesiryžta, treti - nei pakliūva, nei pretenduoja. Pasak J. Šikšnelio, "Baltijoje", kaip ir jūroje, yra užterštumo ir mikrobų.

Almanacho sudarytojai pradeda nuo schemos, koncepcijos, o rezultatas jų lūkesčių nepateisina bent dvidešimčia procentų.

"Bandėme išvengti nuolat pasikartojančių rašytojų pavardžių. Naujos rubrikos - "Įžymūs klaipėdiečiai savo miestui", "Jubiliatai", kurių šiemet kaip niekad gausu. Du liko už borto, keturi pagerbti - arba atsakė į "Baltijos" klausimus, arba publikuota jų kūryba. Ir, žinoma, palikome erdvės pamainai - jauniesiems literatams", - sakė Juozas Šikšnelis.

Klaipėdietis aštriaplunksnis satyrikas, rašytojas Kostas Kaukas, atsakydamas į almanacho klausimus, pažymėjo: "Svarbiausia - gili filosofinė-psichologinė mintis ir malonus, lengvai skaitomas stilius. Man nerūpi, kuri mano knyga laikytina aukščiausiu pasiekimu. Rašymas - ne sportinės varžybos, kuriose rezultatai vertinami sekundėmis, įvarčiais, į krepšį įmestais kamuoliais ar taikliais smūgiais."

Literatūrinis perlas "Baltijoje" yra Aloyzo Každailio delfinariumo sukūrimo istorija "Smagios sunkios dienos", parašyta su žavia autoironija ir itin gyvai.

Leidinį papuošė žinomo grafiko Augustino Virgilijaus Burbos iliustracijos, ir tekstas "Kalbėjimas balta ir juoda". Renginio metu tekstus "prakalbino" galingo, unikalaus balso aktorė Virginija Kochanskytė. Almanache, kaip visad, netrūko svečių, šįkart jie buvo iš Balstogės (Lenkija), Karaliaučiaus, Jonavos ir Vilniaus. Įdomūs jūros druska atsiduodančiomis patirtimis yra jūrų kapitono Žydrūno Naujoko ir žurnalistės Adelės Žičkuvienės "Laiškai iš jūros".

Antrasis leidinio sudarytojas, literologas Marijus Šidlauskas, kurio amatas - diagnozuoti kitų kūrybos ligas ir neįgalumą, šį kartą diagnozavo savo indėlį į almanachą.

"Tiesą žinoti geriau", - kalbą pradėjo mėgiamo Žemaitijos poeto Stasio Jonausko citata. Ir atskleidė prozišką tiesą - almanachas, deja, prasideda ne nuo poezijos ar aukštų siekių, bet nuo rėmėjų skirtų pinigų. Ir didelė laimė, kad jį jau ne pirmą kartą išleido spaustuvė "Druka".

"Neanalizuosiu savo lūkesčių, sielvarto ir patirčių. Bet viliuosi gyvo bendravimo su skaitytojais, kurie gal giliau įbris į "Baltiją", pareikš savo nuomonę. Nekalbėsiu apie asmenybes, bet sakysiu, kad almanachas objektyviai atspindi mūsų meno ir kultūros lygmenį - ramų kaip štilis, bet - ne katastrofišką, ne tragišką. Tęsiame 20 metų almanacho tradicijas, laikomės tam tikrų ritualų", - sakė Marijus Šidlauskas.

Kritikas išreiškė viltį, kad mes skendime ne tik krizėse, išbandomi ne tik kasdienybėje ir globaliniuose rūpesčiuose, bet gyvename nepakartojamą gyvenimą, kuris gali būti ne tuščiaviduris.

Savo kūrybą skaitę jaunieji autoriai, regis, turi rašymo įkyrumą, jie neišsiskyrė nei stiliumi, nei lytimi, jų kūryboje nebuvo nei maišto, nei egzistencinio nerimo, nei meilės. Kur kas iškilesnis atrodo Dovydas Grajauskas, kuris sakė pradėjęs rašyti trylikos metų ir artimiausiu metu liautis nežadantis.

"Baltijos" almanache skirta solidi vieta jau išėjusiems - kalbos paminklų statytojui Jurgiui Mališauskui, taip pat supažindinta su dramtiško likimo memelenderių archyvu, kuriame glūdi tiek lobių. Ir, be abejo, kilnią misiją vykdantiems vertėjams, kaip antai Sergejui Isajevui, išvertusiam į rusų kalbą Kristijono Donelaičio "Metus".