Andra Kavaliauskaitė: "Jeigu aš netikiu spektakliu, kaip vaikas patikės?"

Repetuojate spektaklį "Jūros arkliuko Ko meilė", kurio laukia viltinga misija.

Tai dainininko Lino Adomaičio labdaros ir paramos fondo ir mano bendras projektas mažyliams. Svajoju aplankyti kuo daugiau Lietuvos kūdikių ir vaikų globos namų, įsikūrusių toliau nuo didžiųjų miestų. Kompaktinėje plokštelėje įgarsinome pasaką, kuriai muziką sukūrė Lino studentai. Po spektaklio nesinorėtų susikrauti lagaminų, bet dar pabendrauti su lėliukais spalvinimo dirbtuvėlėse. Pieštukų rinkimo akcija buvo pasklidusi po keletą miestų. Mažyliai darė gerus darbus namuose, už kuriuos norėdavo gauti pieštukų. Tėveliai pasakojo: "Grįžtam namo, mažylis plauna indus. Pirma mintis: jau ką nors iškrėtė. Vaikas sako, kad nori gauti pieštukų lėliukams."

Globos namuose paliksime pašto dėžutę, į kurią įmesime laišką nuo kurio nors personažo - asiliuko, anties ar jūrų arkliuko, ir vaikai su auklėtoja jam atrašys. Tai ne tik žaidimas, iliuzija - bendravimas, ir pats kūrinys šviesus - apie tai, kad nesame vieniši. Jūrų arkliukas Vienatvei padovanoja meilės gėlės žiedlapį, kad ši įsimylėtų ir niekada nevogtų laimės iš kitų. Norime supažindinti vaikus su gamtos kūrinija, su jūros pasauliu, kurio nėra matę, spektaklyje jie net galės užuosti gintaro, pušyno kvapą.

AKTORYSTĖ. "Nenorėjau, kad visą gyvenimą man kas nurodinėtų, ką turiu daryti. Aš esu kūrėja, turiu savo matymą", - sakė Andra Kavaliauskaitė.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Iš pradžių mano didelė svajonė buvo teatro studija, bet supratau, kad tai dirbtuvės, kuriose yra viso ko pradžia - teatras, o paaugliai analizuoja save ir pasaulį. Šiame chaose yra skubančiame pasaulyje vyrauja greito rezultato siekimas, kurį vadinu greituoju maistu, todėl mūsų simbolis yra pauzė. Mane skubėjimas šokiruoja, ir kai kuriems keista, kad per pusę metų neturime spektaklio, bet vaikai turi išmokti gerbti sceną, suprasti tai, ką daro, ir nusipelnyti būti joje. Kūrybai reikia daug atsidavimo, darbo ir laiko. Ar gamta ragina gėles žydėti greičiau? Mokomės iš savo susikurtų mokyklų, o iš Didžiosios mokyklos išeiname dar nieko neišmokę.

Mes turime spektaklį "1 + 1 = 1" , kurį kūrėme mes visi - pagal Egziuperi "Mažąjį princą". Kiekvienas ieško savyje vidinio vaiko, kuria geresnį pasaulį, jo perkėlimas ant lapo suteikia galimybę žvilgterėti į savo tikruosius tikslus, galimybę tapti tokiam, kokiu nori būti. Gali prireikti sugriauti 50 sukurtų naujų pasaulių, kad sukurtumei vieną, kuris iš tiesų džiugina.

Kokie lėlių spektakliai yra atstumiantys, kokie - geri?

Lėlės seniai mane lydi, bet tas mažas stebuklas, kai ji iš negyvo daikto virsta gyvu, labai gražus. Turėjau nesiūti lėlių pati, bet būna, žmonės paveda, ir tada imi adatą. Gavome iš rėmėjų gražių lėlių, bet matėme, kad jos - be gyvybės, ir jeigu aš jomis netikiu, tai kaip vaikas patikės? Kai erdvė išnyksta, nebematai lėles valdančio aktoriaus.

Sunku pasakyti, kokie spektakliai geri. Visų pirma reikia nevaidinti, nelaikyti vaiko kvailu. Kartais jis daugiau supranta nei suaugęs. Tad sakau vaikams: būkite čia ir dabar, pajuskite tikrumo jausmą. Stebėkite, kaip vėjyje juda gėlė, kur nueina skruzdėliukas, ką neša, kokia jo istorija, o ją turi kiekviena gyvybė. Jaučiu atsakomybę vaikams neburti, kad pasaulis nuostabus ir jame - vien tik gėris. Turime ugdyti moralę, vaizduotę, suaugusiojo kalbą išversdami į vaiko, o šią - į teatro. Nemeluoti yra sąžininga prieš save ir tą, kuris atėjo išgirsti tavo žinią. Gali išeiti su vienu šaukštu ir padaryti nuostabų spektaklį arba turėti 58 marionetes, prabylančias daugybe balsų, su patosu, bet negyvas. Viena paauglė, pamačiusi vizualiai itin estetišką, gražų spektaklį, sakė: "Ką gi, puiku, bet antrą kartą neičiau."

GĄSDINA. "Kai vaikai bijo atskleisti savo jausmus, jie pasitraukia. Nereikia leisti tiksėti uždelstai jausmų bombai", - įsitikinusi režisierė Andra Kavaliauskaitė. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet netapote aktore. Kodėl vėliau rinkotės režisūrą Klaipėdos universitete, kuri visai neseniai buvo vyrų zona, jų kultūra ir stereotipai?

Manau, nėra vyro ar moters, yra žmonės; aišku, turime skirtingą logiką. Su aktoryste paprasta: buvo metas, kai statėme stiprų Jurgio Kunčino kūrinį "Tūla", aš jau mačiau savo vaidmenį, bet savaip, ir staiga man liepia daryti visiškai priešingai, negu įsivaizdavau. Stabtelėjau: ar aš galėčiau visą gyvenimą paklusti kieno valiai, kai pati turiu savąjį matymą? Aš esu kūrėjas, man gera matyti, kai viskas realizuojasi, kai viskas iš krūtinės, nežinia iš kur pereina į tai, ko negali apčiuopti, vyksta metamorfozės, kol spektaklis virsta stebuklu. Kūrybinė laisvė, azartas nepaprastai žavi.

Aktorinio meistriškumo žinios padeda, kai įgarsinu pasakas. Jau studijų metais scenos kalba man buvo svarbi, iki šiol esu dėkinga jos mokytojai Irenai Žičkutei, tikėjusiai manimi ir tuo, kuo aš tikiu. Ko gero, jos tikėjimas ir leido būti įgarsintoja. Diplomas nereikalingas, tuščias su visais savęs vertinimais, jeigu esi savo profesijos diletantas. Svarbiausia būti kūrėju, ne atlikėju. Šalia yra bendrakūrėjos dailininkės Božena Gaidamovič ir Marija Giliova, kurios nebijo ieškoti, vėl ir vėl keisti. Su jomis galėčiau keliauti ne tik į kalnus, bet ir į Mėnulį. Tie, kurie nėra apsišaukėliai, nekartoja esą menininkai, nes apie juos kalba darbai. Ir jų reikšmingiausi diplomai dar ateityje - kūriniai.

Pirmasis jūsų kūrinys virto spektakliu "Šunytė Roja". Ar neturėjote ambicijų parašyti pjesę suaugusiems?

Pasaka gimė netikėtai, netyčia, pati nesuprantu, kai dar studijavau aktorinį meistriškumą. Leidykla sutiko ją išleisti, ir prasidėjo kelias į vaikų pasaulį. Mano kūrinėliai nėra paprasti, apie sūrį ir pelę, reikia į juos įsiskverbti. Bendrauju su "Mamų unija", kuri išleido knygelę onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, joje įdėtos kelios mano pasakos. Dirbdama su vaikais matau prasmę. Dabar perskaičiau šviesią Alessandro Baricco knygą "Misteris Gvynas" ir kirbtelėjo mintis, kad galėčiau pastatyti spektaklį suaugusiems. Bet viskam savas laikas. Buvo etapas, kai ir prozą rašiau suaugusiems, tada dar blaškiausi.

Kai tą knygą užverčiau, sužinojau, kad mirė vienas iš Mokytojų Antanas Šurna, nors pas jį nesimokiau, tik žiūrėdavau, kaip jis vaidina, kuria personažą. Kai netenki tokių žmonių, pagalvoji, kad kasdien atsisveikini su šviesa, gėle, paukščiu, ir norėčiau, kad po daugybės metų, kai ir man teks išeiti, būčiau buvusi kažkam mokytoja, ta šviesa, ta diena, ta vedle. Gal dėl to mano gyvenime atsirado vaikai; visi turime lūkesčių, didelių planų, bet susidūręs su realybe supranti, ką iš tikrųjų gali.

Bet mokyklose dirba beveik vienos moterys, ir jeigu ateina kokia nestandartinio mąstymo, ją kolegos tiesiog "išėda".

Man labai gaila, kad maža jaunų, entuziastingų mokytojų su tvirtu požiūriu. Pusę metų dirbau vienoje mokykloje, ir jaučiausi neturinti teisės daryti "chaltūros", kam nors pataikauti. Jeigu atvirai, iki šiol nesupratau, kodėl su manimi atsisveikinta, nors buvo daug atiduota vaikams: su paaugliais sukūrėme stiprų spektaklį, su mažaisiais - trumpametražinį filmą "Trintukas". Mums ir dabar neaišku, kiek BŪSIME. Turėjome pradėti nuo mažų dalykų, mokėmės pasakyti gražų žodį kitam, nes įžeisti gali vienas du, ir dabar vaikai išsivalo nuo pavydo, paniekos, neapykantos, išsilaisvina nuo kompleksų. Pykstamės, nes nenuolaidžiauju, jiems ant lėkštės nepaduodu atspausdintos pjesės, patys ją parašo, atspausdina, pasibrauko.

"Feisbuko" eroje mokomės, kas yra fotografija, fotografuotis nevaidinant, nesistengiant būti kažkuo kitu, nes nereikia turėti kitokios nosies, akių, burnos ar kūno, kad būtumei gražus. Tu jau esi toks ar tik gebi pamatyti, koks galėtum būti? Vaikai būna su manim todėl, kad nemeluoju, mato siuvančią, skaitančią, pykstančią, liūdinčią, kad nebijotų savęs. Tėveliai nustemba, kodėl po spektaklio ne tik džiūgaujame, bet ir kartu verkiame, bet tai natūralu, įspūdžių bei emocijų yra per daug, ir nereikia to bijoti. Gąsdina uždelsta jausmų bomba, kai vaikai palūžta ir išeina iš teatro.

Nutraukėte režisūros magistro studijas, nes nematėte prasmės, nenorėjote, kad kas bruktų savo požiūrį į teatrą. Klaipėdos teatrai skelbiasi esą eksperimentiniai, bet jų spektakliuose daug ritmo, triukšmo,sinchroniško judesio, tik nėra turinio nei poveikio.

Kiekvienas eksperimentuojame. Nematau nieko blogo, jeigu spektakliuose yra daug sinchroniškumo, riksmo, chaoso, bet tai turi turėti savo motyvus. Ir jeigu drąsiai darysi savo nesižvalgydamas į kitus, bet kuriuo atveju būsi kitoks. Noras išsiskirti neretai būna juokingas. Aną savaitgalį Čiurlionio menų mokykloje mačiau ištrauką iš šokio spektaklio "Arklio Dominyko meilė", iš kurio sklido šviesa, disciplina, etika, ir paauglių šokis buvo toks tikras... Šokio teatro "Aura", Eimunto Nekrošiaus, Romeo Castellucci spektakliai - tikri, tačiau dažnai įsitikinu, kad didžiausias teatras - ne teatre. Negi nepaliko įspaudo kuris nors iš jus mokiusių garsių režisierių?

Kiekvienas dėstęs profesionaliai paliko savo pėdsaką. Režisieriai Arvydas Lebeliūnas ir Silvija Krivickienė perteikė estetikos ir etikos suvokimą scenoje, Gytis Padegimas ir Darius Meškauskas - gebėjimą literatūrinę kalbą paversti veiksmu ir vyksmu. Eimuntas Nekrošius - teatro suvokimą, nors jis greta buvo rečiausiai. Kartą 7 valandas stebėjau "Idioto" repeticiją ir gerte gėriau viską, kas vyko scenoje, kiekvieną maestro repliką. Nekalbu jau apie tai, kad užbūrė aktorių tylus ruošimasis repeticijai. Tai mokytojas, kuris žodžių pasakė mažiausiai, leido tiesiog stebėti, kai kūrė iliuziją, jaučiau bendrystę. Noriu tokio teatro, kuriame būtų tokia pagarba, ramybė, jėga ir galia, sąmonės žadinimas. Vis dar tikiu, kad einu teisingu keliu.