Analoginė fotografija - tarsi šiuolaikinė alchemija

Jei manote, kad pasaulį valdo skaitmeninė fotografija, jūs esate visiškai teisūs. Šiandien tiek "muilinėmis" vadinami skaitmeniniai, tiek profesionalūs veidrodiniai fotoaparatai yra įperkami kone kiekvienam. Ką jau kalbėti apie išmaniuosius telefonus, kuriuose integruota kamera yra tokia kokybiška, kad ja filmuojami vaidybiniai filmai yra pristatomi didžiausiuose pasaulyje kino festivaliuose. Tačiau šįkart ne apie išmaniuosius telefonus, o apie tą saujelę maištingųjų, kurie it veteranai šiame nerealiame technikos pasaulyje negali gyventi be analoginės fotografijos.

Šie žmonės dar vaikystėje įkyriai lįsdavo į tėvo raudonąjį kambarį ir gaudavo per pirštus, kuriuos kišdavo į chemikalus. Ilgus metus meno apsėsta atžala, kantriai atlikdavusi visus mokytojo nurodymus, galiausiai gaudavo laisvę ir raktą nuo antraisiais namais tapusios kelių kvadratų belangės. Atėjus metui, kai jaunasis mokinys savo individualiu pasaulio matymu ir gausiomis techninėmis žiniomis lenkdavo mokytoją, šis galiausiai perduodavo jam savo didžiausią turtą - raudonąjį kambarį ir visus jame esančius rakandus.

Ankstyvas potraukis juostai

Žinoma, scenarijų būta ir kitokių. Analoginės fotografijos entuziastas Arūnas Rimkus pasakojo, kad jis fotografuoti pradėjo būdamas vos dešimties. Keletą metų kantriai taupė, kol galiausiai už 90 rublių nusipirko savo pirmąjį "Zenitą". Taip fotografija tapo jo gyvenimo palydove.

Apmaudu, kad šiandien analoginė fotografija nustumta į šalį, tačiau A. Rimkaus, kuris save kukliai vadina fotografijos mėgėju (nors nelabai su tuo sutikčiau) manymu, tai yra natūralu, kadangi visas procesas - nuo idėjų realizavimo juostoje iki jų atsiradimo popieriuje - užtrunka marias laiko. Juk reikia ir šeimą maitinti, ir šunį pavedžioti... Vis dėlto A. Rimkus sakė, kad tai yra tiesiog nepalyginama su skaitmenine fotografija. Visas procesas jam - tarsi "relaksas".

Taigi, begalinio smalsumo vedama, nusprendžiau įsiprašyti į A. Rimkaus dirbtuves ir sužinoti, kaipgi nuotrauka iš tiesų gimsta. Turiu pripažinti, procesas gana painus, tačiau rezultatas, mano akimis, tiesiog magiškas.

Visa tiesa apie oranžinį raudonąjį kambarį

Visų pirma būtina žinoti, kokia įranga naudojama ryškinant nuotraukas. Juk mygtuką paspausti gali bet kas, o ryškinti - tik žinių ir patirties turintys žmonės. Paklaustas, ar raudonąjį kambarį galima įsirengti namuose, A. Rimkus sakė, žinoma - juk jis pats kadaise ryškindavo nuotraukas savo namų vonios kambaryje. Tačiau dėl namiškių saugumo (juk šiame procese gausiai naudojami chemikalai) jis nusprendė šiam pomėgiui surasti tinkamesnę ir nuošalesnę vietą.

Kelių kvadratų kambariuke be langų kuo puikiausiai telpa visa nuotraukų gamybai naudojama technika. Čia į akis krinta neįprastas fotografo pagamintas stalas - kriauklė, ant kurio sudėtos keturios vonelės ir daug butelių su chemikalais. Ant kito stalo - didintuvas, nuotraukų popieriaus dėžutės, šviestuvai, kurie, beje, skleidžia ne raudoną, o oranžinę šviesą. Šio atspalvio reikalauja pasirinktas fotopopierius.

Pabrėžtina, kad sovietmečiu buvo galima nusipirkti trijų rūšių popieriaus: minkšto, normalaus ir kontrastingo. Šiandien nusipirkti galima tik universalaus. O kontrastas čia išgaunamas skirtingų spalvų filtrais.

Bene visi komponentai yra firmos "Ilford" gaminiai, kurių daugumą A. Rimkus nusipirko internetinėje parduotuvėje "Ebay" bei fotografijos technikos salonuose Lietuvoje.

Apie tai, kaip vaizdas atsiranda popieriuje

Taigi nuotraukų ryškinimas pradedamas nuo taisyklingo chemikalų proporcijų paskirstymo. Beje, tam, kad jie tinkamai veiktų, reikia sukurti 20 laipsnių šilumos kambario temperatūrą. A. Rimkus juokaudamas patarė, kad nei pirštu, nei alkūne skysčių temperatūros matuoti nederėtų. Tam yra termometras.

Į pirmąją vonelę yra pilami ryškalai, kurie išryškina vaizdą popieriuje. Antroje - "stopas", kuris, maišomas su vandeniu, sustabdo ryškinimą. Trečioje ir ketvirtoje - fiksažas, kuris užfiksuoja, sutvirtina vaizdą tam, kad būtų galima jį matyti šviesoje.

"Juk pirmoje vonelėje esantis fiksažas su kiekviena ryškinama nuotrauka vis labiau užsiteršia. Todėl reikalinga dar viena, kuri užtikrintų kokybiškesnį chemikalo veikimą", - pasakojo A. Rimkus. Šio veiksmo neatlikus, nuotraukos po maždaug pusšimčio metų gali pagelsti. Tiek vienoje, tiek kitoje fiksažo vonelėje nuotrauką reikia palaikyti maždaug po pusę minutės.

Būtina iš popieriaus išplauti chemikalus. Todėl procese taip pat naudojama penkta - vandens - vonelė. Tikram, ne iš plastmasės pagamintam popieriui perplauti geriausia būtų jį maždaug valandą laiko palikti po tekančia vandens srove. Norint sutrumpinti perplovimo laiką trečdaliu, reikia naudoti natrio sulfito tirpalą.

Paklaustas, kodėl nuotraukos su laiku išblunka, fotografas sakė, kad tai vyksta dėl daugybės priežasčių. Jis pridūrė, kad nuotraukos genda ir dėl neteisingo jų įrėminimo. "Pasportui pagaminti yra naudojamos cheminės medžiagos, kurios nederamai sąveikauja su nuotrauka. Juk ji yra atspausta ant popieriaus, pagaminto iš, pavyzdžiui, celiuliozės (medienos), kurios balinimui yra naudojamos tam tikros cheminės medžiagas. Ant nuotraukos uždėjus kartoninį rėmą, laikui bėgant ji genda, nes popieriuje esantys chemikalai dėl sąlyčio su pasporte esančiais blogai sąveikauja. Išlaikyti nuotraukos ilgaamžiškumą reikalingas archyvinis pasportas, kurio Klaipėdoje dar neradau", - pasakojo A. Rimkus.

Menas plius chemija lygu alchemija

Nuo chemikalų perėjome prie didintuvo ir optikos stalo. Paklaustas, kiek maždaug šiandien kainuoja technika, A. Rimkus pasakojo, kad tai priklauso, iš kokio tiekėjo perki. Pavyzdžiui, didintuvas Lietuvos parduotuvėje kainuotų beveik 1000 eurų. Perkant iš "antrų rankų", šio daikto kaina gali siekti ir 100 eurų. O štai, pavyzdžiui, optika, kuri kaip lupa naudojama labai smulkiai negatyvo peržiūrai, el. parduotuvėje "Ebay" kainuotų apie 200 eurų.

"Pinigai - tai dar viena priežastis, kodėl šiais laikais žmonės atsisako šio pomėgio. Juk ryškalai, kuriuos naudojame šiandien tam, kad išryškintume vos keletą nuotraukų, rytoj jau bus nebenaudotini ir teks juos išpilti. O tai juk visai nepraktiška", - komentavo fotografas.

Bevartydamas archyvą, jis išrinko kadrą, kuriame buvo įamžinta Klaipėda be "Meridiano". Prieš keletą metų uostamiesčio simboliu tapęs laivas buvo išplukdytas remontuoti. Šį istorinį kadrą fotografas netrukus pavers nuotrauka. (Pabrėžtina, kad norint nepažeisti juostelės, ją reikia laikyti specialioje įmautėje.)

VONELĖS. Čia vyksta nuotraukų ryškinimo procesai. LAIKAS ir pinigai - tai, Arūno Rimkaus manymu, pagrindiniai faktoriai, kodėl šiandien mažuma fotografų užsiima nuotraukų gamyba.

Tuomet su, vadinkime, lupa peržiūrėjus negatyvą ir atsargiai su šepetėliu nuvalius dulkes, jį galima dėti į didintuvą. Norint išsiaiškinti tinkamiausią eksponavimo laiką, "pirmam blynui" naudoti reikia juodraštį. Įjungus oranžinę lempą, ant fotopopieriaus atliekos paleidžiama per negatyvą perėjusi šviesa (taip ant popieriaus sukuriant vaizdą) 5 sekundėms, tuomet, atidengus didesnę popieriaus dalį, - dar tiek pat. Šis veiksmas pakartojamas keletą kartų.

Vėliau juodraštis mirkomas ryškaluose. Čia po kelių akimirkų ir išvydome rezultatą: nuotraukoje matomas laiptuotas perėjimas nuo šviesiausio iki tamsiausio. A. Rimkus paaiškino, kad popieriaus dalis, kuriai šviesos teko daugiausiai, tarkime 20 sekundžių, buvo šviesiausia. O dalis, kuriai teko vos 5 sekundės, buvo tamsiausia. Taip ir parenkamas tinkamiausias ekspozicijos laikas. Tik atlikus šį procesą ant "sveiko" fotopopieriaus atspaudžiama nuotrauka.

Verta pabrėžti, kad sovietmečiu nuotraukų ryškinimas priminė alchemiją. Ten, kur vyko nuotraukų gamyba, naudojant elektros srovę buvo kristalizuojamas sidabras. Pasiteiravus, ar mums beryškinant nuotraukas įmanoma išgauti bent kruopą šio metalo, fotografas nusijuokė ir pasakė, kad reikėtų išryškinti žymiai daugiau kadrų.

Analoginė fotografija: menas ir verslas

Pasiteiravus, kodėl vis dėlto vyresnės kartos menininkai nustojo ryškinę nuotraukas patys, fotografas sakė manantis, kad žlugus Sovietų Sąjungai, rinkoje atsiradusi skaitmeninė technika, kaip ir bet kuri naujovė, pasirodė labai įdomi ir nepažįstama. Todėl, išmetę senus ir jau nebereikalingus "padargus", visi stačia galva nėrė į modernesnę fotografiją. Apmaudu, kad šiandien tie "padargai" kainuoja didelius pinigus.

TECHNIKA. Naujas didintuvas šiandien kainuoja apie 1000 eurų. Tačiau, perkant "iš antrų rankų", jo kaina gali siekti ir 100 eurų.

Vis dėlto net ir šiandien verta užsiimti analogine fotografija, kadangi čia egzistuoja ribotumo faktorius. Tarkime, šis A. Rimkaus kadras, kuriame nematyti Klaipėdos simbolio - laivo "Meridianas", galbūt vėliau taptų ypač patraukliu, jei paskleistume žinią, jog bus išleista tik 10 šios nuotraukos egzempliorių. Tuomet negatyvą reiktų sukarpyti į 10 dalių ir pridėti prie kiekvienos parduotos nuotraukos.

"Vienas žymus amerikiečių fotografas Ancelis Adamsas, sukūręs nemažai rimtų darbų, pasisamdė vadybininką. Jiems susitarus, buvo nuspręsta ir vėliau viešai paskelbta, kad fotografas spausdins nuotraukas paskutinius vienerius metus. Per šiuos metus jis tapo milijonieriumi", - pasakojo A. Rimkus.

Kažin ar analoginė fotografija kada nors taps rimtu konkurenciniu verslu, tačiau saujelės maištingųjų dėka ji tikrai išliks egzotiška, nepažinta ir dėl to įdomi vizualinio meno dalis.