"Altorių šešėly" - kunigo likimas

Vieno žymiausių XX a. I pusės lietuvių lyrikų Vinco Mykolaičio-Putino raštai tapo lietuvių literatūros klasikos fondo, o jo paties, kunigo ir poeto gyvenimas - visuomenės svarstymų dalimi. Kovo 20 d. kunigo Liudo Vasario tikėjimo, pašaukimo, kūrybos, dvasinės raidos klausimus Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė analizuos ne žodžiais, bet kūno, širdies, kalba. Žiūrovų ir skaitytojų teismui - pokalbis su šokio spektaklio "Altorių šešėly" choreografu ir pagrindinio vaidmens atlikėju Aurelijumi Liškausku.

Kuo gyveni iki premjeros, kaip jautiesi?

Gyvenu teatre. Nežinau, kas yra rutina. Gyvenu su baime, kad spektaklis išeitų kokybiškas, sulauktų atgarsių. Bijau rytinių telefono skambučių, kad kuriam šokėjų vėl ko nenutiktų. Premjerą teko nukelti Ričardui Jankevičiui pasitempus kojos raiščius, kitam trupės nariui repeticijos metu susižalojus ranką. Aš pats su atsuktuvu įsidūriau sau į tarpuakį. Kolegos juokiasi - čakros veriasi.

V. Mykolaitis-Putinas romaną "Altorių šešėly" ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas draudė. Gal šie "priešpremjeriniai" ženklai ką nors reiškia?

Netikiu ženklais. Esu girdėjęs, jog šio kūrinio statyti nederėtų, Dievas "pakoros". Tuo požiūriu gal ir plaukiam prieš srovę. Kaip ir kiekviename žygyje, atsiranda akmenys, kurie po truputį tą mūsų valtį apdaužo. Pasitaisome prakiurusius šonus, pasigydome žaizdas ir einame toliau. Tikiu tuo, kad viskas veda į gera.

Koks buvo tavo kelias į šį kūrinį?

Dar prieš metus buvau numatęs statyti šokio spektaklį "Pianistas" pagal to paties pavadinimo kino filmą su visai kita kūrybine grupe. Šiam sumanymui sugriuvus, svarsčiau kitą galimybę. Antrąjį projektą įgyvendinti sutrukdė neįkandamos autorinių teisių kainos. Taip galiausiai priartėjau prie romano "Altorių šešėly" . Kompozitorius Leonas Somovas, turėjęs spektakliui kurti muziką, nespėjo to padaryti.

Spektaklyje muzikos poveikio pervertinti neįmanoma.

Šiandien esu laimingas, kad spektakliui muziką turėjau galimybę rinktis pats. Net ir dabar, kai visa choreografija jau iš esmės sukurta, muziką koreguojame. Ji bus kontrastinga - nuo Antano Šabaniausko iki Zbignewo Preisnerio, Olafur Arnaldso, Grego Haineso, kitų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių. Spektaklyje bus ir šokio su puantais, sportinių, neoklasikinių šokių elementų, tango, improvizacijų. Jei klausi, ar nesibaiminu eklektikos, sakau - ne. Visas gyvenimas yra eklektika.

Klausimų buvo daug: kodėl, kaip? Ar įmanoma be žodžių, šokiu, perteikti tokį sudėtingą kūrinį? Ar ne per didelė atsakomybė; iki šiol bandymų inscenizuoti buvo vos keletas. Taip, "Altorių šešėly" nėra kasdieniškas kūrinys - apie meilę, gamtą, kitus mums gerai pažįstamus reiškinius. Jame mačiau edukacijos galimybę, romanas įtrauktas į mokyklų ugdymo programas. Galiausiai visa Lietuva - senas ar jaunas, išeivis ar "ateivis" - šį kūrinį žino, nepriklausomai nuo to, ar yra jį skaitęs.

Kūrybos džiaugsmu ir vidinėmis įtampomis daliniesi su bendražygiais.

Iš pradžių apibėrę mane daugybe klausimų, vėliau su ugnele akyse, susidomėję prie spektaklio kūrimo prisijungė libreto autorė Birutė Mar ir režisierius Ramūnas Kaubrys. Daug pagalbos sulaukiau iš savo asistentės Aušros Krasauskaitės. Esu choreografinių brėžinių mėgėjas, šokio matematikas, o Aušra mane nuo šios rutinos atitolino. Tai bus pirmasis mano spektaklis, kuriame palikau vietos ir improvizacijai. Seminarijos, pokarinio Kauno, mirties atmosfera leis šokėjų jausmams diktuoti formą. Drauge su dailininke Iveta Ciparyte nusprendėme naudoti daugiau rekvizito, nei paprastai būdinga šokio spektakliams. Scenoje bus bažnytinės atributikos: klauptai, altorius, kryžiai - ir stilizuotų, tą laikmetį atliepiančių kostiumų. Daug medžiaginės, lengvos, plazdančios scenografijos elementų.

Kaip manai, ar šokio spektaklis "Altorių šešėly" galėjo atsirasti anksčiau? Ar reikėjo pasiekti tam tikrą kūrybinę brandą, drąsą, gyvenimišką patirtį?

Kiekvienas veikalas į mano gyvenimą ir karjerą atėjo nuosekliai. Niekuomet nejaučiau nei vidinio, nei išorinio spaudimo, neklausiau savęs, ar jau laikas. Klausiau savęs tik to, kiek vienas ar kitas kūrinys yra reikalingas mūsų trupei. Suprasdamas, jog teatro šokėjams "Gulbių ežeras" nėra tinkamiausias pasirinkimas, ieškojau kitų variantų, spektaklių, turinčių kinematografijos elementų su greita scenų kaita, veiksmu.

Pagrindinio romano veikėjo Liudo Vasario gyvenimo išpažinimai remiasi trimis vertybiniais poliais - Tikėjimu, Meile, Kūryba. Kas taps pagrindine šio spektaklio ašimi?

Šiame spektaklyje publika romano neperskaitys. Didžiausią dėmesį skyriau dinamikai. Nekėliau sau tikslo išgryninti personažų gyvenimo epizodų, jų jausmų išraiškos formų. Žinodamas, koks romane yra Liudas, Liucė ir kiti veikėjai, galėjau sekti jų buvimo teatro scenoje dinamiką, numatyti, kiek vienas ar kitas epizodas žiūrovui gali būti įdomus. Netikėtumų bus. Ieškau savo kūrybinio braižo - visko tiek, kiek reikia, nė kruopelytės daugiau. Greitėja gyvenimo tempas, greitėja ir veiksmas scenoje.

Kaip manai, ar tame pakitusiame laike, kai bažnyčia sensta, celibatas tampa mitu, populiarėja "asmeninis Dievas", V. Mykolaičio-Putino romano tematika nepraranda aktualumo?

Man atrodo, kad savo viduje kiekvienas žmogus yra tikintis, skiriasi tik mūsų tikėjimo objektai. Didžiųjų švenčių metu bažnyčios vis dar pilnos žmonių - tikinčių, netikinčių, lankančių ją dėl tradicijos. Pati bažnyčia keičiasi, vis labiau atsiveria žmogui. Kunigystės tema vis dar aktuali tiek, kiek ją gaubia paslapties šydas. Sunku žodžiais apibūdinti jausmą, kuris apima įžengus į bažnyčią, būnant joje. Bet jis yra. Sunku paaiškinti, kodėl milijardai žmonių sulaikę kvapą laukia balto dūmelio virš Siksto koplyčios Vatikane, kai vyksta naujojo popiežiaus rinkimai. Bet jie laukia.

Esi ne tik šio spektaklio choreografas, bet ir centrinė jo ašis - Liudas Vasaris. Kaip pavyksta suderinti abu?

Be abejo, praktiškai tai daryti nėra lengva. Be solinių etiudų turiu sustyguoti masines scenas. Viena vertus, niekas geriau už choreografą negali žinoti visų šokio spektaklio subtilybių. Kita vertus, vyrų šokėjų teatro trupėje nėra tiek daug, todėl spektaklį papildys ir keletas šokėjų iš Kauno bei Vilniaus kolektyvų. Liudo Vasario vaidmenį bandys sukurti ir buvęs kolega Mantas Černeckas. Kiekvienas kūrėjas sau kelia tikslą padaryti tai, ko iki tavęs dar niekas nebuvo sukūręs.