Alternatyva tradicinėms kapinėms - žydintis sodas?

Lietuvoje yra 6 758 kapinės, 2 025 iš jų - veikiančios. Klaipėdos Joniškės kapinėse, 14 ha plote, laidojama nuo 1956 metų, Lėbartų (apie 60 ha plote su prieigomis) - nuo 1975 m. Kapo ramybės laikotarpis negali būti trumpesnis nei 25 metai. Vidutiniškai per metus išduodama 1 870 leidimų laidoti. Kapinių priežiūros specialistai nesiima prognozuoti, kiek metų dar užteks vietų laidojimui Lėbartų kapinėse, nes neaišku, kaip didės mirtingumas. Tokia yra nuoga statistika.

Kapinės - daug gyvasties

"Kapinių kultūra bei mirties ritualai gali visiškai pasikeisti, kai vietoje niūrias mintis keliančių masyvių antkapių tarsi daugiabučių kvartale, amžinojo poilsio vietoje gali žydėti sodai, almėti šaltiniai. Ten žmogus galėtų susitelkti, vaikščiodamas takeliais, pamąstyti apie gyvenimo prasmę neslegiamas skausmingų minčių vien apie mirtį, neblaškomas prievolės nuolat prižiūrėti kapą", - tokią alternatyvą pasiūlė klaipėdiečiams iš Jungtinės Karalystės paviešėti atvykęs kraštovaizdžio architektas Jokūbas Andrišiūnas, studijavęs antropologiją ir žiniasklaidą, šiuo metu projektuojantis privačius sodus ir prižiūrintis 1902 m. Londone įkurtą "Golders Green Crematorium" parką.

IDĖJA. Šimtamečiu Londono "Golders Green Crematorium" - parko memorialo pavyzdžiu pasekę, galėtume vaikščioti gėrėdamiesi dievišku gamtos grožiu.

Pasak jo, Londone mirusiųjų parką prižiūri privati kompanija, kurią remia municipalitetas, nes "Golders Green Crematorium" registruotas kaip gamtos paveldo objektas. Ten, kur poilsio vietą atrado jau 50 tūkst. miruoklių, ir šiandien išties daug gyvasties: vietoje negyvo antkapio auga medis su čiulbuonėliais, vejose žydi krokai ir narcizai, vandens telkiniuose žaidžia auksiniai karpiai, stebimi visi metų laikai.

"XX amžiaus pradžioje parko įkūrėjas žurnalistas Viljamsas Robinsas norėjo propaguoti ekologišką laidojimo būdą. Kremuotų palaikų pelenai atlikus ceremoniją su dvasininku, išbarstomi į duobę žmonių nusipirktame sklypelyje, kuris pažymimas kuklia plokštele su įrašais, eilėmis. Šiame parke yra krematoriumas ir kolumbariumas, kuriame urnose ilsisi tokių garsių žmonių kaip psichoanalizės tėvo Zigmundo Froido, garsios rusų balerinos Anos Pavlovos, "Drakulos" autoriaus Bremo Stoukerio, aktorės Vivien Leigh, rašytojo Radjardo Kiplingo, kai kurių Europos princesių, žinomų britų televizijos laidų vedėjų, kino režisierių, muzikantų palaikai", - sakė J. Andrišiūnas, kuriam minėtasis parkas kelia asociacijų su senovės baltų pilkapiais.

Kol kas diskutuojama

"Verta diskutuoti apie memorialinį sodą Skulptūrų parke, buvusioje kapinių zonoje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus specialistai kalbėjo apie tai, jog Skulptūrų parkas neišvengiamai turės likti rimties vieta, tad miestas ieško sprendimų", - sako Klaipėdos mero patarėjas Simonas Gentvilas.

SODAS. "Londono parkas "Golders Green Crematorium" yra vieta, kur gyvieji gali vaikštinėti neslegiami minčių vien apie neišvengiamą mirtį, ir nesirūpinti tuo, jog mūsų artimųjų kapai yra menkesni už kaimyno", - sakė kraštovaizdžio architektas J. Andrišiūnas.

Anot jo, toks laidojimo modelis, kaip Londono memorialas - parkas su kolumbariumu - būtų ideali išeitis sumažinti kapinių plėtros poreikį.

"Istorikai, architektai ir gamtosaugininkai turėtų spręsti konkrečias laidojimo tradicijų pokyčių detales", - sakė pokalbininkas.

Atėjūnų savivalė

"Lietuviai yra pagonys, ir jų mąstymo sulig diena nepakeisi, dūšios neįdėsi. Jų supratimu, pagarbą mirusiajam rodo kuo didesnis ir brangesnis akmuo, kitaip kaimynai tyčiosis. Anksčiau žmonės pinigų į duobę nemesdavo, panaudodavo juos gyvųjų reikmėms", - teigia Pajūrio regioninio parko vyriausiasis ekologas Erlandas Paplauskis.

RAMYBĖ. Pasivaikščiojus parko alėjomis galima medituoti ant suoliuko prie koplyčios.

Jis sakė, jog evangelikai liuteronai ir dabar stato kuklius, skoningus, santūrius antkapius. Atėjūnai iš Didžiosios Lietuvos - bjaurius akmens luitus su auksinėmis raidėmis. Tai, esą, sovietinio nudvasėjimo mentaliteto padarinys.

"Rimtai svarstoma, jog kaip ir Kuršių nerijoje, Karklės kapinaitėse nebeleisti statyti antkapių, nesuderinus su kultūrinio paveldo departamentu, seniūnijomis, netinkamų etnografinėms kapinėms bei regiono architektūrai", - sakė pokalbininkas.

Jo nuomone, pelenų bet kur barstyti nevalia, nes tai nebūtų ekologiška, nes juose susikaupę nuodingų medžiagų, tad dirvožemis būtų jomis užterštas, o tai tas pats, kas atliekų gamyklos avarija. Todėl viską reikia daryti su protu.

Didžiausia vertybė

"Jeigu nenorime, kad didelė dalis žemės pavirstų vien kapinėmis, galbūt didikams, nusipelniusiems Lietuvai žmonėms galėtume statyti panteoną po žeme, tuneliuose, katakombose, o ant žemės turėtų augti rugiai, virti gyvenimas. Kaip rodo Europos šalių pavyzdžiai, žmonių kapinės gyvuoja 25 metus", - sakė Kalvystės muziejaus įkūrėjas Dionyzas Varkalis.

Kita vertus, jis sako, kad senosios krašto kapinės atspindi tautos kultūros paveldą, kokia tragiška buvo jo istorija, kaip gyveno žmonės ir kaip vystėsi menai. Antkapiniai paminklai byloja, jog Klaipėda buvo daugiatautis miestas, o užrašai ant jų - kokios lokalinės bendruomenės čia klestėjo, kokia buvo tautinė sudėtis, amatai, aukštuomenės nuopelnai.

TAIKA. Kolumbariumo urnose ilsisi palaikai žmonių iš viso pasaulio.

"Klaipėdoje gyvenę prūsai, kuršiai, lietuviai ir vokiečiai kalbėjo skirtingomis kalbomis, bet jų kultūrinis palikimas panašus. Ir jeigu ne paminklai, mes nieko nebežinotume apie išnykusias baltų gentis. Tie užrašai ant kryžių yra perlai, neįkainojamas turtas, istoriniai šaltiniai", - sakė D. Varkalis.

Iš Kalvystės muziejuje surinktų kryžių atsispindi Prūsų Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos laidojimo kultūra. Žemaičių kryžiuose net ir praėjus 600 metų po krikščionybės įkūrimo yra pagoniškos pasaulėjautos simboliai: žalčiai, saulutės, mėnuliai, mažalietuvių - augaliniai ornamentai, vietoje Nukryžiuotojo - lentelė su informacija apie velionį bei kokia evangelijos eilute.

Metalo meistras pripažino, jog evangelikų liuteronų tikėjimo žmonės nėra patenkinti, kad jis surinko kryžius iš apleistų, sovietų naikinamų kapų, esą jie turėjo likti savo vietoje. Tačiau jis nemano padaręs klaidą, išsaugojęs centrinių, Smeltės, uosto kapinių reliktus. Kai Klaipėdoje po karo nebeliko senųjų gyventojų, sovietai tame pačiame kape, kur ilsisi Gertrūda, laidojo Ivaną. O vėliau kapinės, aptvertos tvorelėmis lyg šeimyniniai sodai, buvo pradėtos barbariškai, šventvagiškai naikinti.

Protėvių paliktos pėdos

"Yra išlikęs vadinamasis Sovijaus mitas, užrašytas XIII amžiuje - apie seniausius laidojimo būdus, priklausomai nuo mirties aplinkybių, nuo žmogaus amžiaus, lyties, socialinės padėties, pasirenkant vietą ir būdą, apeigas. Kūnai buvo laidojami žemėje, kai kada jie buvo keliami į medžius skobtiniuose karstuose, kurie primindavo senovinės kilmės avilius arba dreves medžiuose nupjautais kamienais. Trečias būdas - deginimas arba kremacija, kaip įprasta Indijoje", - sakė archeologas, humanitarinių mokslų daktaras Vykintas Vaitkevičius.

Jis apgailestavo, kad pas mus laidojimo ritualai nėra taip plačiai tyrinėjami, kaip Estijoje, Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse, o jie atspindėtų bendruomenių santykius, tradicijas ir gyvųjų gyvenimo būdą.

"Kartais buvo stengiamasi paaukštinti mirusiojo socialinę padėtį kuo turtingiau išpuošiant kapavietę. Mano paskutiniųjų metų tyrinėjimai rodo, jog rašytiniuose šaltiniuose yra duomenų, kad mirusiųjų palaikų pelenai buvo išberiami į vandenį. Mes tyrinėjame XIV amžiaus pabaigos - XV amžiaus pirmosios pusės ypatingą laidojimo vietą netoli Elektrėnų, Bajorų kaime, Švenčiaus ežere, virtusiame pelke, kur durpių sluoksnyje radome pusantro litro pelenų, stiklo karolių, puodų keraminių šukių, metalinių dirbinių liekanų. Atrodo, kad palaikai nebuvo urnose", - sakė archeologas.

ALTERNATYVA. "Mano nuomone, žmogus turi teisę rinktis, ar laikytis tradicijų, ar keisti nuostatas, kokia turėtų būti amžinojo poilsio vieta", - sakė mero patarėjas Simonas Gentvilas.

Pilkapių tradicija irgi buvo būdinga, gaji bei svarbi senovės lietuviams. Atsiradusi prieš 900 metų ji tai išnykdavo, tai vėl atgimdavo. Didžiausi romėnų tipo monumentalūs pilkapiai siekia 30-40 metrų. Paprastai tai būdavo šeimos kapas, arba dviejų, arba vieno, arba ir septynių velionių. Šiandien Lietuvoje yra apie 6 tūkstančių pilkapių, daugiausia - Rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Pajūryje jie yra ankstyviausi, iš bronzos amžiaus, trijų tūkstančių metų senumo. Labai garsi Kurmaičių vietovė prie Kretingos.

"Žirgai, palaidoti drauge su šeimininku - išskirtinis reiškinys, būdingas aukštuomenei. Šiaip būdavo įdedama drabužių, kostiumų, antskydžių, ginklų, papuošalų, darbo įrankių, beržo tošies dėžučių su šukomis, verpstuku, Romos monetų, amuletų", - sakė archeologas.

Žodžio "kapas" reikšmė yra kilusi iš "kaupas, kauburys" - tai, kas sukaupta į vieną vietą. Senojoje kultūroje buvo labai svarbu, kad tas žemės kauburys neišnyktų. Kartais juos žymėjo mediniai stulpai. Yra vienas kitas akmuo - tarsi antkapis, kyšąs iš žemės, jie pasirodė apie V-VI amžių.

Vienas garsiausių kunigaikštiškų kapų, garbingo Taurapilio kunigaikščio, apie 40 metų vyro su prabangiais daiktais - kalaviju, žirgu, importiniais dalykais iš kitų Europos valstybių, iš Dunojaus baseino, buvo surastas Utenos rajone, netoli Tauragnų.

Kapinynai su antkapiais, su įrašais plito kartu su krikščionybe, bet ne iš karto. Iš pradžių buvo laidojama bažnyčių viduje, kriptose, sienose, šventoriuose. Bažnyčių nebuvo daug, tad buvo laidojama ir nedideliuose kaimuose, laukuose. Tik turtingesni žmonės turėjo antkapius, memorialus, o paprastiems buvo statomi mediniai paminklai ir prie kapo būtinai buvo sodinamas medis. Krikštai būdingi tik Klaipėdos kraštui.

Pokalbininkas sakė, jog senovės lietuvių tikėjime, religijoje pelenų ar kaulų išbarstymas buvo nepriimtinas. Iš pasakų žinome, kad Sigutės pamotė buvo nubausta jos kaulus išbarstant. Tai yra bausmės aktas, pats baisiausias pasmerkimas. Jeigu kūnas nepalaidotas, tai reiškia, kad mirusiojo vėlė yra pasmerkta ilgai klaidžioti.