Valstybės vadovas, Bilui Klintonui vaizdžiai pasakojantis apie tarybų valdžią. Laimingas vyras, po penkiolikos metų vienatvės vedęs patinkančią moterį. Puikus administratorius. Atjaučiantis žmogus.
Apie tokį Algirdą Brazauską Kelmėje pasakojo knygos „Žmogus laiko taikinyje“ sudarytojas žurnalistas, buvęs jo atstovas spaudai ir patarėjas Vilius Kavaliauskas.
Turinį aptarė su Prezidento dukromis
Daugiau kaip aštuonių šimtų puslapių knygą „Žmogus laiko taikinyje“ Vilius Kavaliauskas išleido dvidešimtmečio, kai 1993 metais Nepriklausomoje Lietuvoje buvo išrinktas pirmasis Prezidentas, proga.
V. Kavaliauskas drauge su Prezidentu Algirdu Brazausku dirbo šešerius metus. Gerai pažinojo vieną iškiliausių Lietuvos politikų. Matė jį įvairiose situacijose.
Su A. Brazausko dukromis ir artimu jo bičiuliu Justu Paleckiu aptarė, kokia turėtų būti knyga.
„Pasiūliau apie A. Brazauską parašyti ir gerų, ir blogų dalykų. Tai ir bus tikrasis jo gyvenimas, – Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje pasakojo V.Kavaliauskas. – Paskambinau keturiems šimtams žmonių. Paprašiau jų parašyti prisiminimus. Tai, ko niekas nežino. Ne visi parašė. Iš parašiusiųjų atrinkau 146 autorius. Tuos, kurie pateikė tikrai autentiškų prisiminimų. Tekstų necenzūravau. Ribojau tik prisiminimus apie medžioklę. Nes tai ponų, turtuolių pramoga. Medžioklė tolino A.Brazauską nuo žmonių.“
Kas žmogiška jam nesvetima
A. Brazauskas, pasak V. Kavaliausko, buvo labai išsilavinęs, daugelyje sričių kompetentingas žmogus. Drauge labai žmogiškas ir paprastas.
„Parašiau Prezidentui kalbą apdovanojimų Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiaus ceremonijai. Scenoje stovi mažas berniukas, iš degančio namo išnešęs mažesnius savo brolius ir sesutes. Prezidentas skaito apie vaiko nuopelnus. Berniukas pradėjo verkti. Prezidentas priėjo prie jo, apkabino ir taip pat pradėjo verkti,“ – prisiminė knygos sudarytojas.
A. Brazauskas su kiekvienu žmogum sugebėjo kalbėti jo kalba: su baleto artistu apie baletą, su kaimo močiute – apie duoną. Nuvykęs į kaimo renginį jis nesibodėdavo pašokdinti senutes.
ĄŽUOLAS: Knygos viršelyje pavaizduotas ąžuolas asocijuojasi su Lietuvos ąžuolu vadintu Prezidentu Algirdu Brazausku.
Turėjo fenomenalią atmintį. Kai važiuodavo per Lietuvos kaimus ar miestelius, atsimindavo, kada ir ko ten buvęs, kokie žmonės ten gyvena, kuo jie įdomūs.
Žmogiškas būdavęs ir darbovietėje. Labai geras administratorius, vadybininkas, psichologas. Jo darbo stalas nebūdavo nukrautas popieriais. Ir į namus niekuomet nesinešdavo dokumentų. Bet daugelį dalykų jis tiesiog atsimindavo. Ypač gera buvo regimoji atmintis.
Į darbą ateidavo be penkių minučių aštuonios. Dvi minutės po penkių iškišdavo iš savo kabineto galvą ir sakydavo: „Visi namo.“
Niekuomet nesielgė davatkiškai. Tarkim ūkvedžio gimtadienis. Nueina pas jį į kabinetą, pasveikina, išlenkia taurelę ir vėl grįžta prie darbų.
Gyvendamas Turniškėse A. Brazauskas susidraugavo net su politinio oponento Valdo Adamkaus šeima, nors buvo visiškai skirtingi žmonės.
Pasak V. Kavaliausko, A. Brazauskui mirus, Adamkai išgyveno ir apgailestavo, kad Algirdas daugiau pas juos nebeateis.
Šeimos žmogus
V. Kavaliauskas drąsiai pavadino A. Brazauską šeimos žmogumi. Jis labai kentėdavo, kai jį užkabindavo žiniasklaida. Ypač jeigu užkliūdavo šeima, dukros, anūkai.
Nors su pirmąja žmona Julija negyveno drauge, ja nuolatos rūpinosi.
Labai svarbų vaidmenį jo gyvenime suvaidino antroji žmona Kristina. Pasak V. Kavaliausko, ją vedęs A. Brazauskas buvo labai laimingas.
KLAUSYTOJAI: Į knygos pristatymą susirinko literatų, politika besidominčių ir skaityti mėgstančių kelmiškių.
Prieš tai penkiolika metų gyveno vienas. „Aš irgi noriu gyventi kaip normalus vyras ir normalus žmogus: kasdien valgyti šiltus pusryčius, tvarkingai rengtis, į priėmimus eiti lydimas moters,“ – kol nebuvo antrą kartą vedęs kalbėdavęs politikas.
Kristinos Brazauskienės prisiminimų knygoje nėra, nes ji iškėlė keletą sąlygų, nepriimtinų knygos sudarytojui.
Kol Brazauskas buvo gyvas, santykiai šeimoje buvo normalūs. Nesutarimai tarp K. Brazauskienės ir A. Brazausko dukterų prasidėjo po mirties.
Nuoširdus santykis su bažnyčia
Kai A. Brazauskas buvo Seimo narys, V. Kavaliauskas su juo drauge keliavo po Europą. Paryžiuje nuėjo į lietuviškas Mišias.
„Mišias aukojo labai demokratiškas kunigas Petrošius, kuris darydavo pertrauką ir išeidavo su tikinčiaisiais parūkyti, – pasakojo V. Kavaliauskas. – Pradėjus giedoti „Marija, Marija“, A. Brazauskas užtraukė giesmę stipriu sodriu balsu. Žmonės atsisuko pasižiūrėti. Giedojo iki galo. Mokėjo visus žodžius. Po Mišių paklausiau, iš kur išmoko. Jis atsakė: „Aš išaugau šalia bažnyčios. Kartais tekdavo pabūti ir klapčiuku.“
Kai būdamas pirmuoju LKP sekretoriumi grįždavo gimtinėn į Kaišiadorių rajoną, dažnai peršokdavo bažnyčios tvorą ir nušienaudavo visą Vyskupijos teritoriją. Tuomet čia dirbo Vincentas Sladkevičius. Tai darydavęs slapčia, kad žmonės nepradėtų šnekėti, jog pirmasis sekretorius dirba bernu pas Vyskupą.
Ir vėliau, būdamas Nepriklausomos Lietuvos premjeru ir Prezidentu, A. Brazauskas neapleido V. Sladkevičiaus, nors bažnyčia buvo lyg ir užmiršusi sunkiai sergantį savo kardinolą. Rūpinosi, kad jį prižiūrėtų slaugės.
A. Brazauskas bendravo su kunigu R. Mikutavičiumi, monsinjoru K. Vasiliausku, Tėvu Stanislovu ir kitais iškiliausiais Dievo tarnais. Pasirūpino suremontuoti Tėvo Stanislovo namelį.
Tik su Audriu Juozu Bačkiu santykiai buvę šaltesni. V.Kavaliauskas prisiminė, kaip 2003 metais būdamas premjeru A. Brazauskas drauge su Prezidentūra organizavo Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos iškilmes. Bažnyčia atsisakė jose dalyvauti.
Premjeras atstovą ryšiams su visuomene nusiuntęs paklausti, gal bažnyčia ko nors nori. Bažnyčia paprašė poros milijonų litų nudažyti katedrą.
A. Brazauskas specialistų pasiteiravęs, kiek kainuotų katedros nudažymas. Šie apskaičiavo, kad milijonas ir du šimtai tūkstančių. Premjeras skyrė milijoną ir tris šimtus tūkstančių. Tuomet bažnyčia dalyvavo iškilmėse.
Pasakojimai apie tarybų valdžią
Jau būdamas garbaus amžiaus A. Brazauskas mokėsi anglų kalbos. Tam skirdavo šešias valandas per savaitę. Anglų kalba sparčiai tobulėjo. O nuvykęs į užsienį A.Brazauskas rėžė kalbą angliškai.
Jauni Lietuvos diplomatai, vykdavę į užsienį kartu su Algirdu Brazausku, kartais raukydavosi – vėl Brazauskas pasakos apie tarybų valdžią.
Ambasadorius V. Ušackas prisimena, kaip A. Brazauskas susitiko su JAV prezidentu B. Klintonu. Kaip ir manyta, ėmė pasakoti apie Tarybų valdžią. Jauniems diplomatams – neįdomu, o Klintonas klauso baisiausiai susidomėjęs. Taip pat tokių pasakojimų klausydavosi ir Vokietijoje bei kitose šalyse. Jų lyderiams būdavo labai įdomu. A. Brazauskas operuodavo įdomiais, ne visiems žinomais ir prieinamais faktais.
Apskritai, pasak V. Kavaliausko, Prezidentas buvo labai iškalbingas žmogus. Skaityti kalbų jis nemėgo. Jam tuoj pat pasidarydavę neįdomu, nuobodu.
„Parašydavau kalbą, įsideda į kišenę – ir užmiršta,“ – mena V. Kavaliauskas.
Tie, kuriems padėjo, neparėmė
Knygos sudarytojas stebėjosi, kad knygos leidybos neparėmė stambūs pramonininkai. Atsisakė paremti Kauno HES, Panevėžio statybos trestas, „Achema“, „Alita“.
Neparėmė ir kiti turtuoliai. Vienas, pasak V.Kavaliausko, deklaruoja turto už du šimtus milijonų. O paprašytas paremti pora šimtų litų, nesutiko.
Knygos sudarytojas prašė prisiminimus apie A. Brazauską parašyti ir M. Gorbačiovo. Tačiau jo fondas už rašinį paprašė pinigų.
Nesutiko prisiminimais pasidalyti R. Paksas.
A. Terleckas savo prisiminimus perrašė trylika kartų. Pirmasis rašinys prasidėjęs žodžiais: „Nebuvo geresnio premjero už Algirdą Brazauską.“ Po perrašymų apie Brazauską nebeliko gerų žodžių.
Prisiminimus rašė ir M. Burokevičius. Tačiau knygos sudarytojas jo teksto tiesiog nepaėmė. Prisipažino pabūgęs politinių oponentų. Objektyvią istoriją gali parašyti tuomet, kai nėra suinteresuotų žmonių.
Rašyti komentarą