Algimanto Jusionio kūrybos laužo šviesa

Vernisažas

Į dailininko Algimanto Jusionio 50-mečiui skirtą parodą, ryškiomis spalvomis užtvindžiusią beveik visą Klaipėdos dailės parodų rūmų antrąjį aukštą, susirinko daugybė menininkų ir meno gerbėjų, deja, pats autorius savo jubiliejaus nesulaukė.

"Jo labai trūksta", - šiuos žodžius buvo galima išgirsti daugumos susirinkusiųjų lūpose, nes A. Jusionis buvo ne tik ryškus tapytojas, bet ir įspūdinga, visuomeniška asmenybė. Ilgą laiką jis vadovavo Lietuvos dailinininkų sąjungos Klaipėdos skyriui, sekė visų uostamiesčio menininkų kūrybą ir niekuomet neieškojo nei gero, nei kritiško žodžio kišenėje per parodų atidarymus. Jo žodžiai smigdavo į žmonių atmintį, neretai tapdami sparnuotomis sentencijomis. Vienas jo posakių: "Kai tapau, aš gyvenu, mąstau, myliu, kovoju ir pralaimiu. Drobėje aš jaučiuosi laisvas" buvo pasirinktas šios jubiliejinės parodos moto.

Algimanto natūros ir kūrybos laisvę pabrėžė ir ekspoziciją pristačiusi menotyrininkė Kristina Jokūbavičienė: "Jo tapyba, kaip reta, - be falšo. Kūryba - jo gyvenimo išeitis. Čia jis išreiškė skausmą, džiaugsmą, liūdesį. Tai darė nepaprastai ekspresyviai, kraštutines paletės spalvas ant drobės išliedamas aistringais faktūriniais potėpiais. Todėl A. Jusionio paveikslai tarsi veržiasi iš savo vidinio pasaulio."

Tame spalvų pasaulyje A. Jusionis įkūrė miestus bei miestelius, besistiebiančius į dangų bažnyčių bokštais, įsišaknijusiais į žemę plačiais medžiais ir mažais, jaukiais namukais. Dygiomis bangomis pasišiaušusius vandenis čia raižo laisvos burės, ir nurimusiose mariose į namus kviečia išdidus švyturys. Čia sužydi akimis neaprėpiamos pievos, praslysta Neringos ar Palangos kopų smiltelės. O naktį neįtikėtinas istorijas mėnuliui pasakoja didžiuliai paukščiai, žalčiai ir keistos fantasmagorinės būtybės.

"Jis buvo labai emocingas, kai tapydavo atrodydavo, kad dega, - per vernisažą prisiminė A. Jusionio mama ponia Aldona, - tapyti Algimantas pradėjo gana vėlai. Nors užaugo menininkų šeimoje ir aplinkoje, tačiau vaikystėje jis buvo labai gyvas, imlus ir sportiškas. Manėme, jog ir taps sportininku, tačiau įvairios nelaimės pakreipė jo likimą ir nubloškė į menus. Jis studijavo tekstilę Kauno S. Žuko technikume, vėliau dizainą Vilniaus dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija. - Aut. past.) Klaipėdos fakultete. Pagal įgytą specialybę dirbo projektuotoju Klaipėdos dailės kombinate, tačiau labai nemėgo kruopštaus, smulkmeniško ir tikslaus darbo ir laisvalaikiu ėmėsi teptuko. Iš pradžių tapyba jam buvo atgaiva, ilgainiui išaugusi į didžiulę aistrą. Jis kūrė labai intensyviai ir daug. Galbūt todėl ir "sudegino" save taip greitai..." - susigraudino dailininko mama. Ponios Aldonos ir Algimanto našlės Violetos Jusionienės iniciatyva ir buvo surengta ši paroda, pirmą kartą taip išsamiai pristatantį vieną ryškiausių Klaipėdos ir Lietuvos viduriniosios kartos tapytojų ekspresionistų. Pasak ponios Violetos, tokią kūrybos ekspoziciją dar prieš metus suplanavo pats Algimantas, jos tik įvykdžiusios jo paskutiniąją valią.

Jurga PETRONYTĖ