Vaidinti televizijos seriale Romas Ramanauskas sutiktų tik tuo atveju, jei titruose šalia jo pavardės būtų parašyta, kad tam ryžosi dėl... remonto. Jis suvaidintų puikiai, juk yra vienas geriausių mūsų aktorių, bet, sako, išeities melodija būtų ne ta. Paimkim, sako, ir palyginkim Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvą. Kokia buvo melodija... Kokie „berniukai“ buvo Lietuvos taryboje: Jonas Basanavičius, Jonas Vileišis, Petras Klimas... Ir kiek jie nuveikė per dvi dešimtis! Stebuklas!
- Kai Užupio gimnazistus mokote gražbylystės, minit tris variantus: kalbėti prasmingai ar linksmai, o jei taip neišeina, patylėt. Turėdama minty, kad jau dešimt metų jūsų teatre nebėr, vis dėlto paklausiu be liūdesio: kokie džiaugsmai belanko jūsų celėje?
- Didysis džiaugsmas - „mūsų nerimo žiema“ jau baigiasi (yra toks Džono Steinbeko (John Stenbeck) romanas). Šildymas labai skaudi tema visiems, su kuo tik pakalbi, ypač tiems, kurie augina ne tik save, bet ir dar kelis...
- Tai buvo pirmoji jūsų, kaip pensininko, žiema?
- Garbingai juo vadinuos nuo praėjusio spalio. Nors šiais laikais nebenustebčiau niekuo, iš pradžių mane buvo sunervinę, duodami suprast, kad vos ne penki šeši šimtai bus, bet paskui viskas susibalansavo. Kaip kino sąjungos narys galėjau net praturtėti, bet kadangi teatre etato neišlaikiau, iki tūkstančio dar trūksta. Užtat kaip ir visi džiaugiuosi, kad šildymo sezonas greitai baigsis, - dėl mūsų politikų kvailumo už dujas mokame bene brangiausiai visoje Europoje. Žinoma, vertėtų kaime pasidaryt remontą ir gyvent beveik kaip dvarininkui, tik mažomis dozėmis atvažiuojant į Vilnių padeklamuot - man labai patiktų toks gyvenimas, kaip rašytojo Henrio Toro (Henry Thoreau), parašiusio „Voldenas, arba gyvenimas miške“. Įsivaizduojat: gonkos, medžiai ir Romka... su klasiko knyga ant kelių... Bet reiktų remonto ne tik sodyboj, bet ir butą Vilniuje pašiltint: šalčiausią mėnesį už 40 kvadratų sumoku penkis šimtus. Net pagalvoju, gal reikėtų ambicijas numušt ir vaidint kur nors į muilą panorėt; gal į broliškas respublikas, kur geriau moka, kokioms dvidešimčiai serijų parsiduot, jei tik titruose pažymėtų: tas vaidmuo atliktas dėl remonto. Kad sąžinę nuraminčiau ir kad mažiau sarmatos būtų. Nes dabar rimtu veidu ten vaidint man būtų paprasčiausiai gėda.
- Lietuvių išmintis sakytų, kad kiekvienas dorai nudirbtas darbas vertas pagarbos.
- Tai tik pasiteisinimas - juk yra skirtinga išeities melodija. Levas Tolstojus, kai Jasnaja Polianoje gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, paniręs į tikėjimą ir askezę, užėjus kalbai apie kūrybą, sakydavo, kad jam net gėda dėl savo romanų, ir paaiškindavo, kodėl. Jis sutikdavo, kad menas, literatūra turi teisę egzistuoti, bet tik su viena sąlyga - jei eina koja kojon su tikėjimu, morale. Kai pirmąsyk prieš penkerius metus perskaičiau šitą tezę, pagalvojau, originalas; šiandien suprantu, kodėl man būtų gėda bet kokiam pastatyme vaidint. Jei Tolstojui buvo gėda dėl jo literatūrinių šedevrų, pagal jį skirtų ponių laisvalaikiui, tai koks jausmas turėtų apimt žiūrint šiandienį meną. Su kokiu tikėjimu koja kojon eina tie menai?
- Bandau klausti prasmingai: su kokiu tikėjimu turi eiti, kad ištvertum ilgus nepriteklius, gyvendamas be pastovios algos?
- Pamoką, kad mums niekad neužteks, ypač mums, meniškiems Vandeniams, esu seniai išmokęs, dar tarybiniais laikais, kad ir tada, kai įsigijau sodybą. Apetitas auga akyse: čia pat užsinori ne tik prūdo, nors ežeras už trijų šimtų metrų nuo trobos, bet ir geros pirties, o laisvalaikiu pagalvoji net apie sraigtasparnį - kodėl gi nepasidaryt aikštelės sparniukams - mano kalniukai tam tinka idealiai... Žinoma, aš tik žaisdavau tais norais, bet pajutau, kad žmogui niekad neužteks. Todėl imu tik tiek, kiek reikia, kiek būtina, kas padeda įgyti išminties. Užtat sakau: likęs be etato, užsidirbantis tik fragmentiškai, pusiau etatais, pusiau ne visada, - be skolų, be įtampos pragyvenau tuos visus metus. Aišku, ir taupydamas, neleisdamas sau nei gerti, nei rūkyti, - prieš ketverius metus mečiau net rūkymą. O pavalgyti galima net sveikiau kokioje valgyklėlėje pilvui nepataikaujant. Vietoj to prasmingą knygą įsigyt.
- Bet greičiausiai metęs gerti, metęs rūkyti ir gyventi ėmęs kitaip, netekote draugų.
- Aš savo gimnazistams aiškinu, kad jie turi išmokti būti drąsūs ir laisvi, kad pagalvotų, ką daro tik dėl pliusiuko, iš inercijos, ir ką pasirenka iš širdies. Kai matau save, septyniolikmetį, kuris, užėjus liūdesiui, kad nebus su kuo tą dieną pašnekėt, net nelabai norėdamas suburdavo draugų būrelį, prisimenu, kad žmogus patyręs esti tik tuomet, kai supranta, koks jis buvo kvailas; Bernardas Šo (Bernard Shaw), regis, taip yra pasakęs, vienas iš didžiųjų. Vienatvėje gali išsivalyt, vienatvėje gali matyt, kaip augi, o ne poboldetj, prastumti laiką kaip kadais. Štai jums ir atsakymas į nelabai išmintingą klausimą. O tikrų draugų, kuriuos pajunti kartais iš fragmento, pasauly daug, tik mes kartais nemokam įvardint, kad jie tokie yra. Televizijoje neseniai įrašinėjom laidą apie režisierę Ireną Bučienę. Su ja buvome draugai nuo pat gimnazijos laikų, kai susipažinom per spektaklį Džeromo Selindžerio (Jerome Salinger) „Rugiuose prie bedugnės“, kai man baigus aktorinį ji tapo pirmąja režisiere, daug padariusia gana keistam vaikinui, turinčiam daug ir šviesumo, ir tamsumos, blatnumo labai daug, beveik dešimt metų formuodama repertuarą pagal jį... Kokia tat prabanga, galvoji, ir ar tai ne draugystė, nesvarbu, kad susiproti tik dabar... Žmonės visgi šimtmečiais gyveno nuostata „mylėk žmogų ir naudokis daiktais“, dabar jau daug dešimtmečių - „mylėk daiktus ir naudokis žmonėmis“: išdurk, išjuok, atimk, užimk. Gal žinot tą istoriją, kai prieš kelis dešimtmečius Paryžiuje žmogus išeidamas paliko laišką: esu toks vienišas, niekam nereikalingas, kad šokti nuo Eifelio bokšto pasiryžęs. Bet jeigu, rašė jis, nors vienas žmogus, kol eisiu per miestą, į mane pažvelgs, nusišypsos, užkalbins, aš sugrįšiu. Bet jis negrįžo. Jo mirtis siejama su antiglobalistinio antivartotojiško judėjimo pradžia.
- Nepasijuntat vienišas meilės daiktams okeane?
- Aš mokau save žiūrėti lengvai, pašaipiai, ironiškai, pasišaipant iš savęs, nesmerkiant kitų... Ernesto Hemingvėjaus (Ernest Hemingway) pasakyta, kad pats pavojingiausias yra kvailys žiemą, - aforizmas kaip niekad tinka mūsų laikams. Kai jis eina vasarą lengvu rūbeliu apsitaisęs, visi mato - eina sau kvailys, bet baisiausia, kai jis eina žiemą: daug paltų, kepurių, šalikų, neatpažinęs atidarai duris, ir kai jis nusipurtęs sniegą ima nusitraukinėt šalius ir kepures, ko nors imtis per vėlu, - jis jau tavo namuose. Puiki metafora. Lietuvoj prieita iki to, kad apskritai bendruomeniškumo principai pamiršti valdymo, politikos, įstatymų leidybos srityse ir visur kitur. Nesukurs įstatymo normalaus, kad žmogui palengvintų, paprastintų gyvenimą. Tarytum būtume patys sau didžiausi priešai, tarytum mūsų tikslas būtų apsunkinti gyvenimą kitiems ir dar daugiau sukurti įtampos.
- O kalbant apie kultūrą?
- „Kvailys žiemą“ kultūroje akis bado ypatingai, nes šiandien ji, kaip ir teatras, ne tik prisideda prie žmogaus tuštybės, nuodėmingumo ugdymo, bet ir klykia: duokit dar daugiau lėšų, kad būtų dar daugiau nuodėmingumo, išdūrimo, apkakojimo vienas kito, pabliuznijimo. Atvažiuoja kažkas, kažką pamėto scenoje ir kyla širšalas visuomenėj, gerai, kad mėto, spjaudo ar negerai. Ypač „kvailys žiemą“ matomas kultūroje, nes ji matomiausia, nes ji - mūsų raiška. Kai augam, į gyvenimą juk einame per kultūrą, per knygą, kiną, per svajones; jos ir formuoja mus.
- Būdavo, per Justino Marcinkevičiaus dramas teatruose - anšlagas, dabar anšlagas per pabliuznijimus...
- Ko norėti iš menų, jeigu net Bažnyčia pagal didžiuosius mistikus, tikruosius šventuosius yra prieš Kryžių einanti pati, ne tik pas mus - visame pasaulyje. Einu per didžiuosius minėjimus pro Arkikatedrą, kai buvo tie didieji šventimai Nepriklausomybės, - užrakinta Katedra, nes laukia, kol politbiuras suvažiuos. Kai susės paliktose pirmose eilėse, partery, kai apsaugininkai išsirikiuos, tada suleis kitus. O tu eik ir pastovėk, žmogau, juk prisisėdi viršininko kėdėje, duok atsisėst neįgaliam, - juk toks Bažnyčios principas. Bet tokia visuomenė ir ne mūsų vienų bėda. Leidžiama tuoktis mažumoms, ir kokiose šalyse leidžiama: Prancūzija, Ispanija, Portugalija, JAV; tai forpostas, uolos mums atrodė kadais: koks kinas, kokia literatūra... Koks bus kitas žingsnis, klausiu savęs ir atsakau ironiškai: kitas žingsnis bus su katinu, su šunim, su kiškiu... Kodėl imt ir nesusirašyt, jei yra žmonių (aš pats tokių pažįstu), kurie gyvūną myli daug labiau nei žmones. O jei dar skęstantį tave išgelbėjo šuniukas, kodėl imt ir nesusirašyt, kad jūsų dvasios susilietų? Aš pats autoironiškai pagalvoju, kad katinui tiek meilės kartais užmetu, kaip nemokėjau rūpintis nei vaikais, nei savo žmonomis... Aišku, negalima niekinti jokio žmogaus, bet juk pradžia Kūrėjo mums duota, tos pačios esmės ir Rytuose, ir Vakaruose: sukurtas vyras ir moteris tęstinumui, ir niekas šito neatmainė. Tą patį bylo tekstai (ne mums žinot, iš kur jie), prieš tūkstančius metų surašyti.
- Negi nepasiilgstate teatro, renginių ar reginių?
- Nebegaliu pakęsti renginių - man atrodo, kad jų per daug, kad jų kasmet daugėja, kad jie veisiami tik pinigams praplauti. Papyškint jais į orą, krantinėj vamzdį pastatyt... Kad ir kur spjausi, visur kultūrinis pinigų greit saviems, savo chebrai apsidalijimas. Toks įžūlus plovimas siutina mane, kaip baltus siūlus tai matau ir savo gimtam Vilniuje. Ar reikėjo, sakysim, uždaryti Sereikiškių parką sostinėj? Kur reikia, apkirpk, pagydyk medį, žolę atsodink, - kaip paprasta, atrodytų, ir tam nereikia galybės pinigų. O parką rekonstruoti atimant žmonių prisiminimus, - jų reikia labai daug. Net nenustebčiau, jei jį rekonstruos dešimtmetį, vis augindami sumas, o vilniečių vaikai augs palikti be vieno gražiausių parkų. O dviejų būtinų statybų per Neprigulmybę nesugebam pabaigt: stadiono, kurio sostinei iš tikrųjų reikia, ir Valdovų rūmų, kurie patinka, nepatinka, bet pradėjus reikia imt ir baigt. Nebesistebiu, kai mama tvirtina, kokia stipri buvo pirmoji nepriklausoma Lietuvos valstybė: buvusi imperijos pakraščio parapija, pradėjusi aštuonioliktais nuo nulio, padarė stebuklus: tramvajus, funikulierius, žemės ūkis, lietuvių mokytojų armija, kai buvo likę tik vienetai, gerai mokėję gimtą kalbą... Ir kai pasižiūri į tą Tarybą pirmąją, - kokie ten žmonės sėdi: Jonas Basanavičius, Jonas Vileišis, Petras Klimas... kokie „berniukai“ sėdi. Kokia melodija...
- Dabar geriausia būtų prasmingai patylėt...
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą