Aktorius Juozas Budraitis, 14 metų dirbęs Lietuvos labui kultūros atašė poste Maskvoje: Politika, neturinti savy kultūros, nėra veiksni

- Itin sunkiu metu Maskvoje vos atsikūrusiai Lietuvos valstybei (nuo 1922 ir 1939-ųjų) atstovavęs ir itin daug jos labui nuveikęs vienas pirmųjų „smetoninės“ Lietuvos diplomatų, poetas Jurgis Baltrušaitis apie mažos šalies diplomatų darbo esmę yra pasakęs: „Svarbu atidžiai stebėti didžiųjų „bičiuliškų“ šalių politinius ypatumus ir įgeidžius, nes nepaprastai svarbu, kad žuvelė gerai pažintų lydeką, viščiukas - vanagą.“ Ar šiandien šia išmintimi mūsų valstybė užsienio politikoje vis dar kliaujasi?

- Nepaprastai išmintingi tai žodžiai. Manau, šiuo suvokimu grįsta užsienio politika - gyvybiškai svarbus bet kurios nedidelės šalies, turinčios šalia didelių ir galingų kaimynių, išlikimo garantas. Viščiukas nė akimirkos neturi teisės užmiršti, kad šalia jo „draugiškai“ tupinėjantis paukštis - vanagas, ir net taikiausiai iš pažiūros atrodančią akimirką laikytis nuo jo snapo saugiu atstumu, kaimyno neerzindamas, pernelyg neatkreipdamas į save dėmesio, tiesiog „atsitiktinai“ plasteldamas į šalį keliomis akimirkomis anksčiau, nei vanagas sumosuoja sparnais...

Be to, viščiukui šiukštu negalima pamiršti, kad jis - viščiukas, todėl tiesiog neturi teisės ieškoti konfrontacijos - privalo ieškoti bičiuliško susilietimo taškų. Jei, pavyzdžiui, mums nepriimtina oficiali didžiosios valstybės politika - ieškokime bendrystės su nepalankiai tos politikos atžvilgiu nusiteikusia visuomenės dalimi, opozicionieriais, politikoje nedalyvaujančiais menininkais, inteligentais...

Na, pavyzdžiui, nuo diplomatinio darbo laikų pažįstamą Maskvos intelektualų grupę, mėgstančią keliauti dviračiais, pakviečiau paviešėti Lietuvoje. Jie, Rusijoje prisiklausę apie lietuvių neapykantą rusų tautai, apie tai, kaip jie čia nelaikomi žmonėmis ir nuožmiai mušami, vos prabilę rusiškai, nelengvai leidosi įkalbami, bet kai grįžusių jų pasiteiravau, kiek kartų Lietuvoje buvo primušti, jie susigėdę pasakojo čia ne tik nesutikę priešiškumo - patyrę tokį draugiškumą ir vaišingumą, kad nė vieno kartelio palapinėse neteko miegoti: atsitiktiniai žmonės jiems noriai rodė kelią, kvietė nakvynės į savuosius namus, vaišino naminiu pienu, lašiniais, mokantys atsakydavo rusiškai, nemokantys - lietuviškai...

Savuosius kelionės įspūdžius, kupinus susižavėjimo Lietuva ir lietuvių tauta, jie, beje, papasakojo ne tik man, bet ir per Rusijos televiziją...

Valdžios keičiasi, politinės doktrinos nustoja galių, tačiau tautų kaimynystė išlieka, o santykiai tarp tautų palieka tokie, kokius ne valdovai, o paprasti žmonės užsigyvena.

- Atvykęs į diplomatinę tarnybą Maskvoje, J.Baltrušaičio darbų pėdsakų dar aptikote?

- Atvirai tariant, J.Baltrušaičio pavyzdys ir autoritetas kaip tik ir padėjo apsispręsti prisiimant diplomatinio darbo atsakomybes, kurių nuoširdžiai bijojau, nes nesijaučiau tokiam darbui tinkamas. Nebuvau tvirtas politiniuose reikaluose, nevikrus organizaciniuose darbuose, neįsivaizdavau, kuo galėčiau būti naudingas Lietuvai... Suvokiau, kad atsidūriau didžiulėje valstybėje, kuriai mažytė mūsų Lietuva - beveik nepastebima. Laužiau galvą, kokiomis jungtimis, per kokias asmenybes, per kokius meno kūrinius galėčiau suartinti dvi kultūras, ir, ieškant tinkamos kompanijos Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, kuris vis dar turi būrį gerbėjų Rusijoje, pagalvojau apie J.Baltrušaitį, daug nuveikusį ne tik Lietuvos kultūrai. Šiaip ar taip, jis užsipelnė vietą ne tik lietuvių, bet ir rusų literatūros istorijoje, buvo vienas žymesnių rusų simbolizmo atstovų, pasinaudodamas Lietuvos diplomato statusu nuo bolševikų teroro išgelbėjo ir iš Rusijos pasprukti padėjo tokiems pasaulinio lygio menininkams kaip Marina Cvetajeva, Konstantinas Balmontas, Markas Šagalas (kurio net ir paveikslus išsiuntė į Lietuvą, kad iš čia jie iškeliautų į laisvąjį pasaulį). Buvo tokį pat išsigelbėjimo planą pasiūlęs taip pat ir poetui Osipui Mandelštamui, tačiau šis atsisakė...

Žvelgdamas į J.Baltrušaičio nueitą kelią, supratau dar ir tai, kad diplomato užduotis - ne tik atstovauti savosios šalies interesams, bet ir kurti bičiuliškus santykius su eiliniais žmonėmis, šalia kurių gyvena, nes valstybių bendravime žmogiška bičiulystė turi nemažesnės reikšmės nei politinis įdirbis. Tai suprasdamas, stengiausi glaistyti nesusipratimus ir akibrokštus, iškildavusius po neatsargių mūsų politikų žodžių, išsakytų Rusijos adresu, į kuriuos skaudžiai sureaguodavo ne politikai, o eiliniai žmonės. Todėl dalyvaudavau televizijos laidose, diskusijose, mėgindamas išlaviruoti, išsaugoti draugišką atmosferą ne tiek tarp valstybių, kiek tarp visuomenių. Bet pagrindinė mano misija buvo būtent tarptautiniai Lietuvos kultūros reikalai.

- Patyrėte, kad kultūra yra kur kas patikimesnė medžiaga tarpvalstybiniams tiltams tiesti negu politika?

- Tiesiog manau, kad politika, neturinti savy kultūros, apskritai nėra veiksni. Ir ne tik tarptautinė. Pagrindinį dėmesį kultūrai skirčiau ir šalies vidaus politikoje. Kultūra yra pagrindinis dalykas, kuris puošia, taurina tautą, kuris ją ugdo ir brandina ne tik kultūrinėje, bet ir visose kitose plotmėse, keičia žmogaus elgesį paprasčiausiose kasdienėse situacijose. Juk net ir tai, kokią emociją parsinešame po darbo dienos, kokios nuotaikos išeiname iš parduotuvės, išlipame iš troleibuso, lemia ne kas kita, o mūsų ir mus supančių žmonių kultūra.

Mažutis pavyzdys - prieš keletą dienų šventėme suskaitmeninto 1975 metų lietuvių kino filmo „Sadūto tūto“ pristatymą, o juk atkėlę jį vos porai savaičių - birželio 7-ajai - būtume galėję šiuo pristatymu, šiuo nauju formatu išleistu filmu gražiai paminėti šviesaus atminimo šio filmo režisieriaus statytojo Almanto Grikevičiaus aštuoniasdešimtmečio sukaktį. Būtų įvykio centre atsidūręs žmogus, o dabar - produktas. Kodėl apie tai nepagalvojome? Nes stokojame kultūros, dar neišmokome gerbti žmogaus.

Na, arba kad ir tas pats J.Baltrušaitis - ar esame išsileidę visą jo kūrybinį palikimą, ar daug apie jį žinome? O ką, pavyzdžiui, žinome apie poeto sūnų, taip pat Jurgį Baltrušaitį - pasaulinio garso kultūrologą? Pavyzdžiui, prancūzų arba italų kalbomis galima surasti išleistus visus lig vieno jo veikalus, o kiek turime lietuviškai?..

Tačiau atrodo, kad nūdienos Lietuvai tai nesvarbu. Kai visuomenei atrodo nepalyginti svarbiau nugriauti sovietmečio paminklus, nei pakeisti ištrupėjusias, taip pat nuo sovietmečio likusias šaligatvių plyteles - tai irgi šį tą sako apie jos kultūrinę brandą.

Nacionalinis interesas - taip pat kultūrinės brandos požymis. O mes net nepasivarginome sukurti valstybės vystymosi strategijos, kuri būtų aiškiai išreikšta ir apie ją turėtų galimybę sužinoti kiekvienas Lietuvos gyventojas, idant asmeniškai galėtų prisidėti prie jos įgyvendinimo. O dabar man nėra aišku link kur judame, ko iš savęs norime, kokie Lietuvos ateities tikslai?

- Na, skelbiama, kad svarbiausias Lietuvos tikslas - integracija Europoje.

- Ak, taip - integruojamės. Taip šauniai integruodamiesi jau beveik virtome nuo Europos atkirstu užkampiu, nebeturinčiu transporto arterijų su Vakarais. Lėktuvų nėra, traukinių nėra, magistralių - taip pat ne gausybės ragas... Man regis, iš savųjų namų po truputį „integruojamės“ į jų rūsį, kad savo gyvenimu kitiems netrukdytume. Tikrąją savo padėtį pamatysime tada, kai ES nustos mums integracijai skirtus pinigus mokėję - tada su siaubu suvoksime, kad esame luoši - nieko savarankiškai sukurti, patys savimi pasirūpinti nebemokame. Nors, po teisybei, medicinoje, lazerinių technologijų srityje, be išimties visose meno srityse esame pajėgūs konkuruoti su bet kuo. Tad argi nebūtų galima paversti šių sričių strateginiais Lietuvos koziriais ir sužaisti jais taip, kad valstybė iš to turėtų naudos?..

- Kalbėjote apie dėmesį kultūrai. O nuo kokių konkrečių veiksmų derėtų pradėti?

- Nuo švietimo sistemos, kurios tikslas juk - ugdyti asmenybes, o ne prikimšti jaunimo galvas padrikų žinių, kuriomis jie vargiai pasinaudos gyvenime. Kaip jau sakiau, žmoguje turėtų būti ugdoma kultūra, dėmesys kitam žmogui... Manau, šalies Švietimo ir mokslo ministerijoje turėtų dirbti kvalifikuoti specialistai, ministru turėtų būti ne politikas, o pedagogas, mokslo srities žmogus. Turėtų nedelsiant atsirasti prideramas valstybės dėmesys mokytojams - ne tik jų darbo kvalifikacijai, bet ir darbo sąlygoms. Juk akivaizdu - tokie atlyginimai, kokius šiandien gauna mokytojai - paprasčiausiai negali motyvuoti jaunų, gabių žmonių jais tapti.

Juk kultūrą žmonėms būtina skiepyti nuo pat vaikystės - tai turėtų virsti svarbiausia tėvų, vaikų darželių, mokyklų užduotimi. Jeigu vienu vaiku pas mus rūpintųsi penkios auklės, o ne viena auklė - penkiais vaikais, patikėkit, visiškai kitokią Lietuvą šiandien už langų matytume.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“