Aktorė Nijolė Narijauskaitė: "Buvau mažas sraigtelis teatre, bet labai reikalingas...".

Šiandien 18 val. Klaipėdos dramos teatras užbaigia sezoną šventiniu teatriniu koliažu, skirtu aktorės Nijolės Narijauskaitės gyvenimo ir kūrybos uostamiesčio teatre jubiliejui. Vakaro programoje - ištraukos iš spektaklių A. Kopkovo "Dramblys", T. Vailderio "Naktinio traukinio vagonas "Hajavata" ir kt., kuriuose aktorė vaidins drauge su savo kolegomis. Ankstesnieji, į teatro istoriją įrašyti N. Narijauskaitės vaidmenys atgis vaizdo įrašuose, fotografijose.
Prieš jubiliejų susitikome su Nijole Narijauskaite jos namuose. Biblioteką primenančiame kambaryje ėmėme šnekučiuotis apie aktorės gyvenimą ir kūrybą. O iš tiesų kalbėjome apie teatrą, kuriame Nijolė praleido 46 metus, sukūrė šeimą, išleido gyventi scenoje daugiau kaip 100 įvairių personažų, tarp jų į teatro istorijoje pasilikusias, tarsi seseris artimas moteris - Barborą Radvilaitę (J. Grušo "Barbora Radvilaitė"), Katrę (Žemaitės "Marti"), Janikę (Žemaitės "Petras Kurmelis"), Aneliją (Vaižganto "Nebylys") ir kt.

Artistės karjerą prognozavo mokykloje

"Polinkį į meną paveldėjau iš tėvų, - beveik tradiciškai atsako aktorė į tradicinį klausimą. - Vos 14-metis būdamas mano tėtis jau vaidino pirmajame lietuviškame filme, režisieriaus Boriso Dauguviečio studijoje. Vėliau, tarnaudamas puskarininkiu, rašė eiles, nuolat organizuodavo vaidinimus, kuriuose ir pats drauge su mama reikšdavosi.
Teatro bacila dar vidurinėje Šėtos mokykloje užkrėtė rusų kalbos ir literatūros mokytojas, dramos būrelio vadovas N. Černajus - buvęs Maskvos mažojo teatro artistas. Jo vadovaujami mes dar paaugliai būdami jau vaidinome sudėtingiausias A. Ostrovskio pjeses. Man dažnai tekdavo pagrindiniai vaidmenys. Pirmasis režisierius prognozavo man artistės ateitį.
Tačiau norėjau būti panaši į kitą mylimą pedagogę, buvusią vienuolę, mokytoją E. Martinėnaitę. Ji atvėrė man lietuvių kalbos ir literatūros lobių skrynią. Jos pamokų laukdavau kaip šventės.
Baigusi vidurinę mokyklą nedvejodama pasirinkau lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Tais pačiais metais, 1952-aisiais, Vilniaus valstybinės konservatorijos Teatro fakultete įkūrė aktorinio meistriškumo katedrą. Kaip ten atsidūriau - nė pati nežinau, kojos pačios nunešė.
Studijos buvo labai įdomios, plačios. Dėstė tokie autoritetai kaip V. Zaborskaitė, A. Ruzgaitė, Umbrasas, Malcienė, Maknys, J. Siparis. Buvau labai laiminga."

Iš vieno kampo į kitą

"Euforija lydėjo ir tada, kai po studijų visas mūsų, pirmųjų profesionalių aktorių, kursas buvo paskirtas į teatrą tuometiniame Kapsuke (dabar Marijampolė). Lietuvos pakraštys, provincija musų nevaržė, buvome labai entuziastingi, jautėmės reikalingi žiūrovams. Su mumis dirbo režisieriai S. Čaikauskas, Kubilius, R. Juknevičius. Kapsuke gimė pirmieji mano rimti vaidmenys. 25-erių būdama teatre atšokau savo vestuves su buvusiu bendrakursiu, kolega Broniumi Gražiu. Daug ką patyriau tada pirmą kartą...
Kai po šešerių metų sužinojome, kad teatrą nuspręsta uždaryti - buvo didžiulis smūgis. Važiavome net pas patį Kruščiovą pasigailėjimo prašyti. Neišgirdo mūsų maldavimų. 1963-aisiais trupę nubloškė į kitą Lietuvos kampą - į Klaipėdą - tuomet tamsų, niūrų, rusišką uostą.
Pradžia buvo nelengva. Mums atėjus iš teatro atleido senuosius jo aktorius, neturėjusius aktorinio išsilavinimo. Teatre tvyrojo įtampa.
O mums tais pačiais metais dar ir sūnus Audrius gimė. Tada niekas neduodavo ilgų motinystės atostogų. Jau po trijų mėnesių palikusi mažylį auklei vėl buvau scenoje, važinėjau į gastroles. Nelengva buvo, bet tuomet tai buvo normalu. Todėl reta kuri aktorių šeima turi daugiau kaip vieną vaiką", - nejučia nukrypsta aktorė į šeimyninio gyvenimo prisiminimus.

"Vieną gyvenimą gyvenam"

Tikriausiai nelengvas, daug kantrybės reikalaujantis, gyvenimas tokios ryškios asmenybės kaip Bronius Gražys šešėlyje, - teiraujuosi Nijolės.
"Manau, kad geriau, kai šeimoje abu sutuoktiniai - aktoriai. Su Gražiu gyvenome vieną gyvenimą, vienas kitą iš pusės žodžio visada suprasdavome, nors esame labai skirtingi. Jis - ekstravertas, visiems atviras, nuolat draugų, kompanijų apsuptas. Bet kada bet kas pas mus į namus gali užeiti. Jam visko reikia, jis viskuo domisi, viskam gabus ir užsispyręs - iš manęs taip pat reikalauja, kad neužsisklęsčiau. Man, intravertei tai nėra taip lengva, bet naudinga.
Sunkiausia buvo priprasti gyventi be durų (Gražių namuose iš tiesų, nėra durų tarp kambarių. - Aut.past,), be savo kampo namuose. Juk net tamsų, taip vadinamą uošvės, kambarėlį, kuriame laikiau puodus, ne taip seniai okupavo paveikslai", - vedžioja Nijolė mane po butą primenantį dailės muziejų. Broniaus Gražio sukaupta dailės kolekcija iškerojusi po visą butą, nepalikdama ant sienų nė mažiausio laisvo plotelio.
"Nusibosta nuo jų dulkes valyti, bet neįsivaizduoju namų be jų", - atsiliepia apie kolekciją Nijolė Narijauskaitė. Pasiteiravus, kurie meno kūriniai jai mieliausi, aktorė ilgai mąsto. Galiausiai išvardina keletą pavardžių: "Patinka J. Vosyliaus, R. Bičiūno, neseniai į namus atkeliavę L. Natalevičiaus darbai, labai brangus sūnaus Audriaus paveikslas - studijų metais nutapyta italų dailininko kūrinio "Šv. Magdalena" kopija".

Literatūros glėbyje

Pačios Nijolės Narijauskaitės pomėgiai, atgaiva dvasiai - literatūra, dainavimas, kelionės, tylūs pasivaikščiojimai pajūriu su draugėmis.
"Pasukusi aktorės keliu niekada neapleidau literatūros. Esu perskaičiusi visą lietuvių literatūros klasiką. Skaitymas įvairiuose renginiuose, minėjimuose užėmė labai didelę ir svarbią mano gyvenimo dalį. Iš tiesų mūsų teatre nedaug aktorių-skaitovų. A. Šimanskis, B. Gražys, N. Sabulytė, J. Sakalaitė, aš - nuolatiniai įvairių renginių dalyviai. Kiekvienais metais sausio 1-ąją visi susitinkame prie paminklo K. Donelaičiui ir naujus metus pradedame skaitydami ištraukas iš jojo "Metų". (Aktorė jausmingai padeklamuoja, kaip gandras ir jo pati pavasarį taisosi gūžtą. - Aut. past.)
"Dievinu I. Simonaitytės kūrybą, Mikutavičiaus, B. Brazdžionio poeziją". Čia į mūsų pokalbį įsiterpė B. Gražys ir papasakojo nutikimą, sukėlusį furorą per rašytojos I. Simonaitytės 70-mečiui skirtą vakarą. "Paskaičiusi I. Simonaitytės kūrybą Nijolė priėjo prie rašytojos ir pabučiavo jai ranką. Tai buvo labai neįprastas ir netikėtas jos poelgis. Tiek pati I. Simonaitytė, tiek visi susirinkusieji nuščiuvo", - prisiminė Bronius.

Svarbi režisieriaus pagalba

Literatūra Nijolei Narijauskaitei - vienas iš svarbesnių pagalbininkų ir teatre. "Kurdama vaidmenis visada labai daug skaitydavau. Skaitymas praplečia vaizduotės ribas, knygoje randu tai, ko pasigendu savyje, bet taip pat labai svarbi režisieriaus pagalba. Didžiausias režisieriaus bei pedagogo autoritetas iki šiol išliko Romualdas Juknevičius. Jis sugebėdavo sukurti labai gerą darbo atmosferą ir ypatingai mokėjo paveikti aktorių. Nejučia gimdavo vaidmuo, ir atrodydavo, kad viską jame padarei pats, nors geriau išanalizavus matyti režisieriaus nurodytos gairės.
Povilo Gaidžio braižas - kitoks. Jis suteikia aktoriui absoliučią laisvę, ieškok kaip nori vaidmens grūdo. Jam patinka aktoriai, kurie viską patys padaro, kuriems nereikia vėžių", - atskleidžia aktorė savo požiūrį į režisierius.
Apibendrindama savo aktorinį kraitį Nijolė Narijauskaitė, prisipažįsta: "Man artimiausi buvo lyriško plano, lietuvių moterų charakteriai, visada mėgau nedidelius charakterinius vaidmenis, su didžiuliu malonumu vaidinau vaikiškuose spektakliuose. Sukūriau daug įdomių vaidmenų, nors aukštumų ir nepasiekiau. Žinoma, visi besirenkantys aktoriaus profesiją, nori būti žvaigždėmis. Vėliau paaiškėja - kas gali žibėti. Aš buvau mažas sraigtelis teatre, bet labai reikalingas..."