Aktorė Gražina Balandytė: Varžausi, kad dar gyvenu

Tai, kad aktorė Gražina Balandytė sapnuodama teatrą šaukia pro miegus, nėra legendos požymis, daug kam mūsų dienomis sapnuojasi košmarai. Ir tai, kad šiandien turi vaidmenį, kuris jai neša dovanas, t.y. apdovanojimus, irgi ne stebuklas talentingam. Nelendant gilyn į aktorės gyvenimą, nepaprastas atrodo vien jos radimosi teatre faktas. G.Balandytė gali papasakoti bent tris jo versijas ir kiekviena jų bus visiškai teisinga. Jau tuo ji primena legendą apie žmogų, kuris stotelėje visad stovi atokiau visų, bet visada prie jo sustoja autobusas.

- Ką tik Kaune atsiėmėt „Fortūną“ už Pamelos vaidmenį („Mūsų brangioji Pamela“), pernai už jį priglaudėt geriausios aktorės prizą Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalyje; jūsų vardą radau ir tarp pretendentų Nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti. Ne aš viena vadinu jus legendine aktore. Kaip jums pačiai patinka šis epitetas?

- Kai žvaigždžių aplinkui šitiek daug, man norisi būti... mėnuliu.

- Ar tai vienintelė mada, kuriai nenorite pritarti?

- Žinoma, ne. Negaliu ramiai klausyti tų šauklių, iš kurių lūpų žodis „lietuvis“ išlekia tartum keiksmažodis, kurie visas pasaulio nuodėmes linkę priskirti mums vieniems, lietuviams. Kam tada kalbi lietuviškai? Kas tave verčia būti lietuviu: būk rusas, kalbėk angliškai... Galų gale ką tu pats, lietuvi, esi gero padaręs, kad kitą lietuvį niekini, peiki? Kam ranką esi ištiesęs? Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvė, ir man taip skauda širdį dėl savo tautos pažeminimo.

- Kadaise kartojote, kad gyvenime tėra du gražūs dalykai - meilė ir scena. Gal ši tampa košmaru, jei ją sapnuodama rėkiate balsu?

- Košmarų aš nesapnuoju išvis. Jie galimi tada, kai vaidini pas režisierių, kuris nežino, ką su ta pjese daryti... Nuo to ir raukšlės veide atsiranda, ir širdis gerklėje plaka, ir kraujo skonį burnoje jauti. Visiškai beviltiškas jautiesi, keiki save, kad nieko nesugebi, nemoki, eini lenktis ir gėda nusilenkti. Pas gerą režisierių ir iš gatvės paimtas žmogus gali neprastai savo vaidmenį atlikti, aš taip manau. Tokių mano gyvenime būta nemažai. Henrikas Vancevičius, Stasys Motiejūnas, turėjau laimės dirbti ir su Jonu Vaitkumi, ir su Eimuntu Nekrošiumi, Gyčiu Padegimu, Vytautu Čibiru, - tai turintys ypatingą braižą, matymą talentingi režisieriai. Didžiausią dovaną man padarė vienas iš jų Algirdas Latėnas, kuris, galima sakyti, mane ištraukė iš nebūties ir pelenų.

Sapnais, prisimenu, domėjosi režisierius Jonas Vaitkus, kai repetavome Šatrovo pjesę „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“ (Juozas Budraitis tame spektaklyje vaidino Leniną, Rūta Staliliūnaitė - Klarą Cetkin, o aš buvau Lenino žmona Nadežda Krupskaja). Jis, prisimenu, klausinėdavo, kokie mūsų sapnai. Manasis tuomet visus labai prajuokino. Sapnavau Leniną, kuris žiūrėdamas pro rakto skylutę į teatrą ragino: „Visų šalių proletarai, vienykitės“...

- Kaip per ilga evoliucionavo jūsiškis teatro jausmas?

- Tai, ką pasakysiu, gal irgi labai juokinga bus, bet pasakysiu visiškai rimtai: teatras man, scena yra vartai į rojų. Iš tiesų tai yra toks išsivadavimas, toks katarsis, toks džiaugsmas, žinoma, jei viskas gerai yra. Čia kaip anekdote apie artistą, stovintį prie tokių vartų: už jų dainos, raudonas vynas, gėlės, grožis neišpasakytas. Vos tik įeina, klapt vartai užsidaro ir viskas dingsta, prieš akis - smalos statinė. Artistas muistosi, kaip čia gali būt? Brangusis, atsako jam, ten buvo reklama. Tikrai, teatras yra vartai į rojų, o paskui prasideda pragaras...

- O kai aktoriui prisieina išeiti į atsargą, vaidinti - vos vos arba visai nevaidinti, kas prasideda tada?

- Tada gyveni tuo buvusiu teatru ir labai norėtum, kad jis grįžtų.

- Kuria prasme?

- Teatro dieną Kauno Žalgirio arenoje aktoriai su sportininkais žaidė improvizuotas krepšinio rungtynes. Pirmoje, veteranų, eilėje šalia manęs sėdėjo Danutė Juronytė - jos ranka kaip ir mūsų gyvenimai buvo šalia (Birutė Raubaitė neatėjo, Aldona Jodkaitė irgi neatėjo, Reginos Varnaitės irgi nebuvo). Mes buvome gal tik kokie keturi. Apskritai mūsų vis retyn (valdžiai mažiau pensijų reikės grąžinti)... Renginys man priminė tuos laikus, kai Laisvės alėjoje per Teatro dieną vykdavo didžiuliai linksmi paradai. Priminė šventę Kauno halėje, kai ten dalyvavo krepšininkai, kurių kiekvieno pavardė publikai daug reiškė, artistų - taip pat: Grigolis, Masalskis, Sabulis, Šinkariukas, Valašinas. Atsimenu, kaip aktorius Kurklietis nepataikė į krepšį, ir Jurašas, taip pat žaisdamas krepšinį, ant visos halės kad suriks: išmesiu tave iš teatro!

- Norėtumėt, kad grįžtų buvusi žiūrovo meilė aktoriui?

- Norėčiau, kad grįžtų tas žmonių bendravimas, nes šiandien visi be galo susvetimėję. Žinoma, padaryti taip, kad žmonės jaustų šventę, yra sunku, visais laikais sunku, bet būtina sąlyga - mokėt mylėti žmogų, nes tai yra visa ko varomoji jėga. Visas gyvenimas, visas gyvenimas mūsų prabėgo teatre, o štai buvo Jūratės Onaitytės jubiliejus, ir tokiai aktorei - jokio spektaklio šita proga...

- Regis, teatre jai buvo įteiktas Kultūros ministerijos garbės žymuo „Nešk savo šviesą ir tikėk“...

- Atvažiavo viceministras, pasveikino ir išvažiavo. Visa tai gerai, bet žinote, kas aktoriui yra tikroji šventė? Dovana? Pjesė, vaidmuo.

- Ne vien tik teatre formalumas keičia nuoširdumą.

- Kai vaidinau Pamelą („Mūsų brangioji Pamela“, režisierius A.Latėnas - red.past.), jaunieji scenos partneriai Inga Mikutavičiūtė, Gabrielė Aničaitė, Ričardas Vitkaitis, Ridas Žirgulis labai rūpinosi manimi, jų bendravimas mane tiesiog gydė: atėjau repetuoti kone panikos apimta, nepasitikinti savimi. Jaučiausi tarytum niekada nebuvusi scenoje, o jie visą laiką drąsino mane. Dar kartą supratau, kad kolegiški santykiai nesikeičia, tik šiandien žmonės išbarstyti ir ne tik dėl jų pačių kaltės. Kadaise mes neturėjome galimybių daugiau sviesto ant duonos užsitepti, o jie tas galimybes šiandien turi: šiandien apstu serialų, televizijos darbų, bet ir kainą atitinkamą už tai tenka sumokėti. Atlygis už darbą aktoriui vis tebėra menkas. Kai paklausai pramogų verslo žvaigždžių: buvo ir šen, ir ten, atostogoms dešimt dvidešimt tūkstančių išleido, yra daktariukų, kurie per mėnesį gauna keturiasdešimt tūkstančių, ir tai visuomenei atrodo normalu, o už viso gyvenimo kūrybą, kurios žiūrėti eina ir eis tūkstančiai žmonių, skiriama valstybinė 100 tūkstančių litų premija, ir tai dar ne visiems išpuola tokia laimė. Ačiū Dievui, kad šiemet Nacionaline premija apdovanoti ir Banionis, ir Gricius; jų nebus, o jų kūriniai suksis ir rinks pinigus. Atsimenu, kai šviesaus atminimo Vytautas Grigolis gavo Vyriausybės premiją, tuometinis vertinimo komisijos pirmininkas šviesaus atminimo Justinas Marcinkevičius retoriškai pasakė: už visą gyvenimą tiek tūkstančių? Aš net ne apie pinigus kalbu - požiūris į menininką, kūrėją yra labai žemas. Būdavo, per laidotuves medalius, ordinus ant pagalvėlių neša, dabar net pagalvėlių nebematyti... (Juokiasi.)

- Jūs vis juokaujate, mokate pasišaipyti iš savęs. Gal tai geriausias būdas susitaikyti su kintančia, anot Juozo Miltinio, „organika“?

- Iš tiesų nekenčiu senatvės, nes ji atima draugus, artimuosius ir kartais man net nepatogu, kad vis dar gyvenu. Varžausi, kad dar gyvenu. Po ilgesnės pertraukos šeimos gydytojos iškviesta, sakau, daktare, aš labai noriu gyventi, bet man sarmata apie tai kalbėti. Juk aplinkui tik ir girdi, kokia nepakeliama našta visuomenei yra pensininkai. Galvoju, nejaugi tie visi, kurie sėdi dabar valdžioje, yra iš inkubatoriaus, nei tėvo, nei motinos neturi, kad negerbia pensininkų? Atvirkščiai, pensininkams net priekaištaujama, kad per daug gerai gyvena, įsivaizduokit, turi butus, kai kurie net namą, ir kokį litą laidotuvėms dar turi pasidėję... Jie net neįtaria, o gal jiems nesvarbu, kaip žmonėms sunku moraliai, ypač tiems, kurie net galimybių pagerinti savo egzistenciją nebeturi, - laiko nebėra. Bet viską galima iškentėti, viską galima iškęsti, jei yra svarbiausia: pagarba, žmogiškumas. Tokiu atveju galima visiems susiveržti diržus ir dalytis tuo, ką turime.

- Ką šiandien patrauklaus randate jūsų likimu virtusiame teatre?

- Senatvė prasideda tada, kai pradedi kalbėti, oi, tas buvo geriau ir tas, dabar viskas blogai, - ne, ne, ir šiandien teatre yra be galo gražaus jaunimo, tik ta teatro erdvė tikrai yra suplėšyta. Galbūt aname teatre, kuriame aš gyvenau, buvo per daug dešimt Dievo įsakymų (Laisvės alėja perėjusiam išgėrusiam artistui grėsė papeikimas). Šiandien teatre, ačiū Dievui, niekas nebegeria, tik gaila, nebėra tų istorijų, juokingų, ir graudžių nutikimų, kurie suartina, spalvų nebėr...

Prisimenu, kaip atvažiuodavo į mūsų teatrą Kazimiera Kymantaitė, Gražina Jakavičiūtė, Teofilija Vaičiūnienė, visos ilgom sukniom, kaip sukabindavo tas suknias grimo kambariuose, teatras persimainydavo akyse. Mano grimo kambario neaplenkdavo K.Kymantaitė (ji labai mane mylėjo ir aš laiminga dėl to buvau), sakydavo, dabar tu mane pašukuok... Jos visos tokią šventę atnešdavo: viena santūri, kita labai artistiška, kita chuliganka, koks būdavo pagyvėjimas, koks pasitempimas mūsų, jaunų, teatras tarytum net tyresnis tapdavo. Dabar dažname teatre nerasi nei vyresnės kartos, nei vidurinės kartos, dabar - tik jaunimas. Duok Dieve. Sveikinu juos visus, linkiu visiems didžiulės kūrybinės sėkmės, geros sveikatos atlaikyti gyvenimo sunkumus, didžiulės kantrybės į viską žiūrėti filosofiškai ir nepamesti savęs. Saugoti savitumą savyje.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“