Akmenų galiūnas

Klaipėdiečio skulptoriaus Arūno Sakalausko pavardė pastaruoju metu dažnai linksniuojama kalbant apie paminklą Vincui Kudirkai, iškilsiantį Vilniaus savivaldybės aikštėje.

Skulptoriaus A. Sakalausko ir architekto R. Krištapavičiaus pateiktas projektas autoritetingos komisijos buvo pripažintas geriausiu iš 35 paminklo Vincui Kudirkai konkurse dalyvavusių projektų. Tačiau Vilniaus savivaldybės politikai drįso suabejoti jo meniškumu. Politikai autoriams pasiūlė patobulinti idėją ir per 6 mėnesius pateikti galutinį paminklo variantą. Tada ir žadama apsispręsti dėl paminklo Savivaldybės aikštėje statybos. Taip pat ketinama iš atskirų kūrybinių organizacijų sudaryti ekspertų komisiją paminklo kūrybos procesui stebėti, o jei ir galutiniam paminklo variantui nebus pritarta, Savivaldybė žada išmokėti autoriams kompensaciją.

Prieštaringų vertinimų bei diskusijų sukėlė ir A. Sakalausko paminklo "Arka" statyba Klaipėdoje.

Kodėl visų paminklų statybas Lietuvoje lydi nesusikalbėjimai ir skandalai?

Visi paminklai visais laikais buvo statotomi su triukšmais. Eifelio bokšto autorius negalėjo gatve praeiti, kaip jį dergė žmonės. Mikelandželio "Dovydas" sukėlė moralistų furorą. Nesvarbu, kad skulptūra graži, bet juk miesto aikštėje buvo pastatytas beveik nuogas vyras. Tai natūralu, nes visi žmonės turi skirtingą skonį. Vieni daugiau reiškiasi dėl savo įsitikinimų, kiti mažiau. Ne tai svarbu. Vieni paminklai buvo statomi, o vėliau griaunami. Kiti stovi per amžius ir apie juos kuriamos visokios istorijos.

Vadinasi jūs, kurdamas paminklą, galvojate apie jo ilgaamžiškumą?

Daugiau galvoju apie menininę išraišką. Jei paminklas skirtas asmenybei svarbiausia įamžintį jį tokį, koks buvo. Siekiu atkurti žmogaus portretą, figūrą, charakterį. Paminklo visuma priklauso ir nuo to, kaip jis pateikiamas - ar pakylėtas, ar ne. 2006 m. Kaišiadoryse turiu pastatyti paminklą kardinolui V. Sladkevičiui. Fiziškai smulkus žmogus buvo, o dvasiškai didis.

Kokie dar paminklai numatyti artimiausiuose jūsų planuose?

Dar šią vasarą pastatytsiu paminklą Liudvikui Rėzai Kaliningrade. Tai Lietuvos dovana šiam miestui 750-mečio proga. Kitas didelis darbas - Utenos Kristaus ėmimo dangun bažnyčios restauracija. Jau padarėme altorių, krikštyklą, dar reikia arkivyskupo Mečislovo Reinio skulptūrą sukurti. Turiu užsakymą Telšių Antano Paduviečio bažnyčios vartuose sukurti dvi skulptūras. Lyg ir laimėjau konkursą dėl paminklo Vincui Kudirkai (šypsosi).

Kiek laiko užtrunka parengiamasis laikotarpis, kol paimate kaltą į rankas ir prisiliečiate prie akmens?

Norint sukurti paminklą asmenybei reikia šiek tiek pasiskaityti apie tą žmogų ir jo laikmetį. Reikia surasti kažką naujo, už ko galėtum užsikabinti, kad naktį prisisapnuotų. Skulptūra neatsiranda iš nieko. Jos idėja kažkaip ateina. O jei neateina - paimi molį ir pradedi lipdyti, darbo proceso metu kartais gimsta kūrinio idėja.

Žinau viena, kol nepamatau būsimos skulptūros "iš viršaus", t.y. įvairiuose matmenyse, iš visų pusių, kol nematau jos vizijos - beprasmiška pradėti dirbti.

Kuris darbas pačiam yra mieliausias, artimiausias, kuris pelno daugiausiai savikritikos?

Kiekvienas darbas turi silpnų ir stiprių pusių. Aš jas žinau, bet nenoriu garsiai sakyti. Iš tiesų, visi darbai man mieli, visi sukurti, išvargti. Apie kiekvieną galėtum rašyti istorijas. Kalimas iš akmens - ilgas, fiziškai sunkus procesas. Jo metu būna daug įvairių įvykių. Pradedant nuo eskizo baigiant paminklo pastatymu. Nesvarbu, kiek architektų ir statybininkų padės - atsakingas už paminklą galiausiai lieka vienas skulptorius.

Ką svajojate sukurti?

Jau daug metų esu nuolatiniame kūrybiniame procese. Darau vieną skulptūrą po kitos ir gyvenu be atostogų. Todėl didžiausia mano svajonė - pailsėti. Norisi atsitraukti nuo akmenų, nuo fabriko, kurį esu susikūręs, norisi pasiimti po pažasčia segtuvą popierių, dažų ir laisvai, savo malonumui, papaišyti.

Ar dirbant su tokia kieta, šalta medžiaga kaip akmuo, nekyla pavojus tapti kietaširdžiu?

Akmuo - gyvas. Kiekvienas akmenėlis turi savo širdį, savo charakterį, savo spalvą. Kaip žmogus.

Stengiuosi akmenį kuo greičiau parsigabenti į kiemą, kad jis priprastų prie naujos aplinkos ir manęs. Kiekvieną rytą jį paglostau, pakalbinu, apžiūriu. Tai ne prietarai. Tik liesdamas suvokiu, suprantu daiktą, išanalizuoju jį. Juk akmuo gali turėti sunkiai įžiūrimų skilimų ar kitų defektų. Kalant jį ima keistis struktūra, spalva, atsiranda įvairių inkliuzų.

Kokios skulptūros jums mielesnės nedidelės, kamerinės ar didelio formato?

Nesu gigantomanas, bet man norisi kurti didelius daiktus. Man patinka galynėtis su akmeniu. Žinoma, fiziškai tai nėra lengva, po dešimties valandų akmens tašymo pajunti nuovargį, tačiau kai geras oras, šviečia saulė nieko malonesnio neįsivaizduoju.

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko pareigos netemdo kūrybos džiaugsmo? Kokius projektus šiais metais planuoja pristatyti visuomenei uostamiesčio dailininkų sąjunga?

Netikėtai mirus buvusiam Klaipėdos dailininkų sąjungos pirmininkui A. Jusioniui taip išėjo, kad aš kaip pavaduotojas perėmiau tas pareigas iš pradžių laikinai, o vėliau buvau išrinktas. Taigi turiu pateisinti dailininkų pasitikėjimą. Turime įvairių planų, projektų.

Šiemet įsteigėme metinį LDS Klaipėdos skyriaus apdovanojimą "Jūrų žvaigždė". Pinigine premija ir simboliniu apdovanojimu (dabar jis dar nesukurtas) už ryškiausius dailės gyvenimo pasiekimus ar įvykius metų pabaigoje bus apdovanojamas vienas dailininkas, menotyrininkas arba mecenatas. Už parodą "Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai" pirmąją "Jūrų žvaigždę" gavo menotyrininkė Kristina Jokubavičienė.

Norisi atnaujinti kasmetinę visuotinę Klaipėdos dailininkų kūrybos parodą, visapusiškai pristatančią visuomenei tų metų kūrybinius pasiekimus, dailės kontekstą. Tai būtų ne tik paroda, bet ir šventė mieste, kurią lydėtų įvairūs kitokie renginiai ir akcijos, kurioje dalyvautų ir aktoriai, muzikai, rašytojai.

Su menotyrininkais Goda Giedraityte, Ignu Kazakevičiumi jau parašėme projektą dėl Klaipėdos skulptūrų simpoziumo atgaivinimo. Toks simpoziumas uostamiestyje vyko 1977-1991 m. Jo rezultatas - Klaipėdos skulptūrų parkas. Simpoziumo organizavimas buvo nutrauktas dėl lėšų stygiaus. Žinoma, ir dabar sudėtinga gauti finansavimą, todėl manome pradėti nuo konkurso nedideliems skulptūriniams objektams, papuošiantiems miestą, galbūt turėsiantiems kažkokią funkciją.

Ketiname tęsti dar A. Jusionio inicijuotą "Baltijos švyturių" projektą. Ateityje gali būti, kad šis projektas į grandiozinį ne tik Baltijos, bet ir Šiaurės jūros šalių, menininkų bendradarbiavimą. Šiais metais "Baltijos švyturių" simpoziumas bei didžiulė paroda numatoma 750-metį švenčiančiame Kaliningrade.

Dėstote piešimą Vilniaus dailės akademijos Vizualinio dizaino katedros ketvirto kurso studentams ir magistrams. Ko pasisemiate iš studentų?

Įsivaizduoju, kad būdamas tarp jaunų žmonių pats nesenstu. Kad galėčiau jiems kažką duoti - pats turiu tobulėti. Todėl daug skaitau, studijuoju medžiagą pagal jų temas, mokausi dirbti kompiuteriu. Studentai neleidžia surūgti, priverčia pasitempti, užkrečia savo entuziazmu, žavi naujomis idėjomis.

Jurga PETRONYTĖ