Klaipėdoje gimusi ir augusi parodos autorė 2005 m. baigė Vilniaus dailės akademijos tekstilės tekstilės specialybę, išvažiavo gyvenanti ir kurti į Didžiąją Britaniją, kurioje Braitono universitete bestudijuodama toliau juodai baltos fotografijos paslaptis, o to paties Braitono koledže - atspaudus tekstilėje, įsiliejo į Anglijoje rengiamas parodos ir meno muges, kuriose jos saviti darbai neliko nepastebėti. O štai klaipėdiečiai turi progą pirmą kartą susipažinti su mūsų padangėje tokia netradicine ir tokia savita turiniu bei menine išraiška paroda. Mat, kurdama vaizdą, M. Jakimauskaitė jungia tradicinės tekstilės technikas - siuvinėjimą ir aplikaciją - su, drąsiai galima sakyti, aistra fotografijai. Jos pirmoji dailės mokytoja Eduardo Balsio mokykloje parodos atidaryme džiaugėsi kadaise buvusuios mokinės branda, o gausūs meno gerbėjai, susirinkę į parodos atidarymą negailėjo pagyrų ir aukščiausių vertinimų, kuriuos beregint patvirtino prie paveikslų lipdomi skrituliukai "parduota".
Monika, paklausta apie tokį, regis, nesuderinamą kompozijų komponentų junginį, sakė, kad polinkį į tekstilę ji paveldėjo iš mamos Silvijos Jakimauskienės, nuolat kažką siuvančios, mezgančios, konstruojančios, siuvinėjančios, o aistrą fotografijai - iš tėčio Vido Jakimausko, kuris, užsidaręs tamsybėse, kažką su ta fotografija burdavo, o jai tai būdavusi paslaptis, kurią norėdavo įminti.
Atidarant parodą daug kas pasidžiaugė, kad jauni menininkai, pasisėmę patirties ir profesinių žinių užsienyje, grįžta į gimtąjį miestą su didžiuliu ir savitu kūrybos bagažu, originaliomis parodomis ir nustebina tėvynainius. O M. Jakimauskaitė suformulavo paprasčiau: "Nenoriu stebinti, trokštu bendrauti su žmonėmis meno kalba." Ir, regis, jai tai pavyksta. Jos "Akimirkų" ciklo daugelis darbų savo fiksacijomis veda į amžinybę, nes juose įamžinti dalykai, kurie jau kartais ir nunykę, bet išliks talentingos klaipėdietės kompozicijose.
"AKIMIRKŲ" AMŽINYBĖ. Kai kurių autorės kompozicijų objektų jau ir nebėra. Jie - tik Monikos darbuose.
Rašyti komentarą