A. Šlepikas: Eilėraščių rašymas ir malkų skaldymas - susiję

- Jūs minėjote, kad seriale "Kriminalistai" vengsite žiaurių ir brutalių scenų. O iš kur žinoti, kur ta riba?

- Turiu savo tam tikrus įsivaizdavimus. Be to, stebiu televiziją ir pritaikau kitus pavyzdžius. Šis serialas yra adaptuotas iš lenkų rekordinį žiūrimumą pelniusios versijos "Kryminalni". Mūsų darbas primena klasikinius vokiečių detektyvus. Tai kažkas tarp "Senio" ir "Kobros 11". Ar ten matėte daug žiaurumo? Svarbūs visai kiti dalykai: žmonių psichologija, nusikaltimo priežastys, kaip jis atskleidžiamas ir panašiai. Be to, šis serialas yra teigiamas ir ne niūrus. Nusikaltėliai visuomet yra pagaunami ir visi dalykai išaiškinami.

- Tai jūs norite pasakyti, kad detektyve nėra būtini žiaurūs vaizdai?

- Tokie dalykai yra svarbesni kine. Dažniau būna pseudodokumentikoje arba filmuose apie karą. Pavyzdžiui, filme "Gelbstint eilinį Rajaną" tikrai žiauru, kai yra nuplėšiamos rankos, kraujas tykšta ir vyrauja panašūs vaizdai. Mes kuriame šeimai. Norime, kad galėtų žiūrėti vyrai, moterys ar mamos su vaikais. Kažkas bus nušautas ar užsimušęs su automobiliu. Būtina, kad detektyve būtų mirties ar kūnų.

- Kaip lenkiško serialo pavyzdį pritaikote prie Lietuvos sąlygų?

- Daugiausiai prie šio adaptavimo padirbėjo rašytojas, vertėjas Rimvydas Strielkūnas. Lenkijoje buvo filmuojama vasarą, o mes filmuojame žiemą. Skirtingos oro sąlygos reikalauja pokyčių. Be to, kartais egzistuoja tautų mentaliteto skirtumai, nors jie šiuo atveju nėra žymūs. Skiriasi šalių teisinė sistema, kaip ir kas vadovauja. Galų gale vietos ir erdvės skirtingos, nes Varšuva didesnė už Vilnių.

- Jūs ne tik režisuojate kriminalinį serialą, bet ir pats nusifilmavote. Ar negalėjote susilaikyti?

- Tiesiog nusifilmavau. Ten buvo nedidelis epizodas, jame gana daug teksto. Nenorėjome kviesti dar papildomai žmogaus, kuris ilgai vargtų, mokytųsi tą tekstą, o ekrane scena užtruktų apie minutę. Kam jį kviesti, jei aš galiu pats tą padaryti. Juo labiau kad ir man norisi palikti savo veidą tame seriale.

- Jūs esate minėjęs, kad mėgstate vaidinti, tačiau ne teatre, o televizijoje ar kine. Kodėl?

- Tai priklauso nuo aplinkybių. Vieną dieną gali būti įdomu tas, kitą jau kitas. Aš laimingas žmogus dėl to, kad galiu dirbti su kuo noriu. Vaidyba seriale įdomi tuo, kad reikia padaryti labai greitai. Tai panašu į tapybą, kai yra daromas eskizas po eskizo. O teatre yra nuolatinis kartojimas. Improvizacija dažnai vyksta pačiame aktoriuje, bet žiūrovas to nemato. Žinoma, tai labai gerai, nes jam ir nereikia to matyti. Čia panašiai kaip rytiečiai sako apie eilėraštį: parašyti eilėraštį - tai kaip atkąsti sultingą kriaušę dideliais kąsniais. Tai seriale vyksta toks darbas kaip rašant eilėraštį, o teatre kaip kokią nuobodžią disertaciją.

- Ar gyvenime taip pat negalite pakęsti monotonijos ir pasikartojimų?

- Sunku į tai atsakyti. Šiaip aš esu gana ramus žmogus. Galėčiau save pavadinti net namisėda. Žinoma, kai leidžia darbai.

- Jūs ne tik aktorius, režisierius, bet ir poetas, prozininkas. Ar šie dalykai glaudžiai susiję?

- Visur yra kūryba. Nors eilėraščių rašymas su malkų skaldymu taip pat yra susiję (šypsosi).

- Kaip jūs atsipalaiduojate nuo darbų?

- Mėgstu knygą paskaityti. Man atrodo, kad to atsipalaidavimo kaip ir nereikia. Su kūryba yra kitaip. Bet rimtai pagalvojus, pavargstu. Ypač kai reikia dirbti nuolatos, nuo tamsos iki tamsos, kai lauke šalta. Filmuojant serialą, dirbame visą dieną, grįžus namo reikia pasiruošti rytdienos filmavimams. Akys dažnai merkiasi, tačiau reikia dar perskaityti tekstą, sugalvoti kadruotes, kaip daryti scenas ir visa kita. Mane įkvepia noras kurti kuo geriau ir nustebinti žiūrovą. O kai darbas puikiai pasiseka, tai suteikia tikro džiaugsmo, kuris ir yra savotiškas atsipalaidavimas.