A. Mažono "Graffiti" - meilės maištas prieš dvasios tuštybę.

Naują teatro sezoną premjeromis praėjusį savaitgalį pradėjo ne tik Klaipėdos dramos bei muzikinis teatrai, bet ir šiek tiek mažiau, bet labai ištikimų gerbėjų turintis, sielos šokio teatras "A". Šio teatro kūrėjas Aleksas Mažonas penktadienį (rugsėjo 27 d.) žiūrovams pristatė naują monospektaklį "Graffiti".
Grafitai - jaunų, maištaujančių žmonių palikti, užrašai ir piešiniai ant tvorų bei sienų - perteikia jaunimo psichologiją, jų dvasios maištą bei polinkį garbinti, sureikšminti tas vertybes, kuriomis jie žavisi ir pasitiki. Ant Klaipėdos bei kitų šalių miestų sienų ir tvorų tarsi ekrane mirguliuojanti spalvinga simbolika, raidės, žodžiai įkvėpė Aleksą savita kūno plastikos kalba iliustruoti paauglių nupieštą pasaulį bei išsakyti savo poziciją.
Kaip dažną šiurpina ir nemaloniai nuteikia pirmas žvilgsnis į grafitais išmargintas sienas bei tvoras, taip ir spektaklyje "Graffiti" pirmasis Alekso pasirodymas scenoje priverčia krūptelėti. Į tuščią erdvę įsliūkina juodai vilkintis žmogus pasimetimo, skausmo ir pykčio nuspalvintu veidu. Išsigandęs jis čiuopia žiūrovams nematomą, tačiau jį įkalinusią sieną. Išėjimo nėra. Todėl žmogus ima taip pat menamus dažus ir piešia ant sienos savo jausmus...
Kitame spektaklio epizode matome dvasios kalėjime kenčiančią būtybę. Personažas negali išsivaduoti iš virvių pančių, išlipti iš dėžės, nors žiūrovai akivaizdžiai mato, kad net dvi dėžės sienos yra kiauros. Taigi išėjimas yra, tik spektaklio herojus jo nemato, o gal bijo juo patikėti...
Geriau jis užsideda juokdario kostiumą ir apsimeta, kad gyvenimas yra gražus ir linksmas. Su dirbtine šypsena jis bendrauja su aplinkiniais (žiūrovais), tiesia jiems ranką pasilabinti, nors po to negali atsikratyti prilipusių palabintojo problemų ir vėl kankinasi vienatvės narve.
Spektaklio kulminacijoje suskamba donžuaniškos meilės tema. Baltais klouno drabužiais pasipuošęs herojus tarsi Don Kichotas su raudona rože rankose į sceną išjoja ant balto žirgo, kurį tradiciškai imituoja lazda su iš alaus bakelio padaryta galva ir puošniu raudono atlaso balnu. Jo mylimoji - raudona skarelė su baliono galva. Taigi iš karto matyti, jog romantiška euforija truks neilgai. Scenos pabaigoje matome įsimylėjėlį apraudantį subliuškusio baliono skiautes. Trumpalaikė meilė baigėsi, tačiau personažą ji apdovanojo viltimi.
Kitame spektaklio epizode žiūrovai mato herojų jau galintį peržengti savojo narvo sienas, tačiau dar abejojantį, įsispraudžiantį į tramdomuosius bepročio marškinius. Visgi meilė stipresnė už baimę, teigia Aleksas, ji suteikia tikėjimą laisve. Todėl finale matome herojų ištrūkusį iš pasaulio beprotybės, iš šlamančio materializmo sūkurio, iš savojo tuštybės vakuumo.
"Tarp gėrio ir blogio nuolat vyksta didžiulė kova. Ji įkvepia žmogų, skatina jį gyventi. Man ta kova - tai nematomas sielos šokis. Todėl savo monospektaklius taip pat statau kontrasto principu, bandydamas ją išreikšti. Mano tikslas - kalbėti taip, kad žiūrovas pamatytų save, savo sielos kovą, atskirtų, kas yra kas", - sako A. Mažonas.
Įdomu pastebėti, kad A. Mažono spektaklius labiausiai mėgsta jaunimas. Premjeros vakarą būtent jauni žmonės apdovanojo "Graffiti" autorių šiltais aplodismentais ir ovacijomis. Galbūt A. Mažono sielos šokis jiems suteiks vilties, galbūt grafitai ant sienų nušvis šviesesnėmis spalvomis.