65-metį pasitinka ramia širdimi

Jokiai politinei jėgai nebepriklausantis R. Taraškevičius atvirauja, jog šiuo metu labai rimtai svarsto, ar pagaliau visam laikui neatsisveikinti su politika. Juolab kad žengti šį žingsnį jau seniai jį ragina nuo pat mokyklos laikų su juo gyvenimą susiejusi žmona Nijolė ir kiti šeimos nariai.

Tai kaip jaučiatės sulaukęs 65-erių? - jubiliejaus išvakarėse paklausėme R. Taraškevičiaus.

Iš tiesų tai jau labai brandus amžius, galimybė sustoti ir įvertinti tai, ką pavyko pasiekti ir padaryti. Tačiau širdyje tikrai dar ne tiek metų. Kita vertus, dabar jau galiu pasakyti, jog sutinku su valdžios sprendimu pensijinį amžių didinti iki 65-erių, nors gal kurie mano ir kitaip (juokiasi. - Autor. past.).

Akivaizdu, kad galėtumėte ramiai mėgautis užtarnauta pensija ir poilsiauti diena iš dienos, tačiau "prisigalvojate" visokių veiklų. Tebesate miesto Tarybos narys, Finansų ir ekonomikos komiteto pirmininkas, Klaipėdos pramonininkų asociacijos prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumo narys, krepšinio klubo "Neptūnas" valdybos pirmininkas, dar rūpinatės ir savo įmone. Kodėl nerimstate?

Kalbate kaip mano žmona (vėl juokiasi. - Autor. past.). O jei rimtai, tai tikriausiai charakteris mano toks - negaliu be papildomos veiklos nuo mokyklos laikų, kai ir tinklinį žaidžiau, ir dainavau, ir šokau.

Tikrai neįsivaizduoju savęs dabar vien tik sėdinčio ir besigrožinčio žmonos puoselėjamais gėlynais prie namų.

Deja, bet dabar tenka pripažinti, kad tas nesugebėjimas skaičiuoti laiko ir darbe, ir kitoje veikloje dažnai skriaudė šeimą. Visada atrodė, kad, va, palipsiu dar vienu laipteliu aukščiau ir jau bus lengviau visiems... Esu labai dėkingas buvusiam savo viršininkui Mykolui Pužauskui, kurio pastangomis ir aš, ir daugelis statybos tresto darbuotojų turėjo galimybę siekti profesinių aukštumų. Tačiau dar labiau esu dėkingas ir Nijolei, ir vaikams, kad jie visada suprato ir palaikė. Viską, ką turiu, susikūriau tik jų palaikymo dėka. Nijolė yra pedagogė, matematikė, labai tvarkingai visų mūsų reikalus sudėlioja.

Klaipėdoje gyvenate nuo 1958-ųjų. Prie jos plėtros prisidėjote ne tik kaip meras, bet ir kaip statybininkas. Kokie nuveikti darbai dabar labiausiai paglosto širdį?

Dabar juokas ima, kai prisimeni, jog vadovaujant Klaipėdos statybos tresto pirmajai valdybai tekdavo stengtis surasti priežasčių, kaip atsisakyti kokio nors objekto statybų. Mūsų organizacija buvo orientuota į pramonės objektų statybą. Mūsų komanda pastatė mėsos kominato konservų fabriką, duonos kombinatą, Tarptautinę jūros perkėlą, pirmuosius miesto vandens valymo įrenginius Dumpiuose, Lengvosios atletikos maniežą, prekybos centrą "Saturnas" bei daugelį kitų objektų. Visgi man gražiausi ir mieliausi yra tie projektai, kuriuos pavyko miestui įgyvendinti, kai ėjau mero pareigas.

Ypač širdį glosto, kad pavyko sutvarkyti Klaipėdos koncertų salę - bene pirmieji Lietuvoje vien tik už savivaldybės lėšas įrengėme tokį kultūros objektą. Didžiuojuosi ir rekonstruotomis Danės krantinėmis bei Pilies jachtų uosteliu, sudėtingu pirmiausiai dėl biurokratinių procedūrų šiaurinio išvažiavimo keliu. Nepaisant visų nesutarimų su rangovu ir kitų niuansų, didžiuojuosi ir Klaipėdos arena. Tai, jog šiemet "Neptūno" dėka joje vyks Eurolygos varžybos, yra puiki dovana ne tik visiems, prisidėjusiems prie šio projekto įgyvendinimo, bet ir kiekvienam klaipėdiečiui.

Džiaugiuosi, kad šiandien dėl tų darbų, kuriuos su komandomis pavyko nuveikti ir statybose, ir savivaldybėje, galiu ramia širdimi žiūrėti kiekvienam klaipėdiečiui į akis.

Mūsų dienraščio žurnalistams jau minėjote, kad į mero postą nepaisant pirmąkart kitąmet vyksiančių rinkimų nebesižvalgote. Nebesate ir jokios partijos narys, nors dar priklausote miesto Tarybos Liberalų sąjūdžio frakcijai. Ar dar turite kokių nors politinių ambicijų?

Į priimtus savivaldos įstatymų pakeitimus žiūriu skeptiškai. Tai lyg neišnešiotas kūdikis, gimęs po daugiau nei dešimtmetį trukusių diskusijų. Visiškai neaišku, kaip reikės dirbti savivaldos politikams tuo atveju, jei platesnių įgaliojimų taip ir negavęs meras bus nepartinis ar priklausys kitai partijai, nei bus susiformavusi dauguma. Juk ir savo pavaduotojus jis turės rinktis iš Tarybos. Kaip tokiu atveju bus su mero rinkiminės programos įgyvendinimu?

O kas dėl mano tolesnių politinių planų, tai neslėpsiu, jog esu apimtas didelių abejonių. Svarstau, ar beverta jungtis prie kurios nors komandos, ar visgi pagaliau padėti tašką, kurio jau senokai laukia ir žmona, ir vaikai, ir anūkai.

Tačiau bet kokiu atveju buvau ir liksiu Klaipėdoje, į kurią įaugau šaknimis, tad man ne vis vien, kaip ji toliau vystysis, kas jai vadovaus.

Biografija

Rimantas Taraškevičius gimė 1949 m. liepos 18 d. Biliūnuose, Raseinių rajone. Į Klaipėdą kartu su tėvais po kelerius metus trukusių klajonių Lietuvoje atvyko iš Skuodo. Įsikūrė viename iš dabartinių Pilies gatvės namų, esančių prieš Vakarų Baltijos laivų statyklą.
1967 m. šeima gavo paskyrimą dviejų kambarių butui su patogumais Kauno gatvėje, prieš dabartinę "Ąžuolyno" gimnaziją. Tais pačiais metais baigė Klaipėdos IV-ąją vidurinę mokyklą.
1972 m. Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete įgijo inžinieriaus profesiją ir buvo paskirtas Klaipėdos statybos tresto pirmosios valdybos meistru. Nuo 1975 m. - šios valdybos vyriausiasis inžinierius, nuo 1980 m. - viršininkas.
1991 m. privatizavus Statybos trestą vadovavo negamybiniam susivienijimui "Klaipėdos statyba", 1993-1995 m. - UAB "Klaipėdos monolitas". 1995-2001 m. buvo koncerno "Vakarų statyba" prezidentas, Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos Statybos departamento direktorius.
Sunkiausiu savo darbinės veiklos periodu vadina 1994-1995 m., kai užsakymų teko ieškoti Rusijoje, Kazachstane. Darbavosi Surgute, Maskvoje.
R. Taraškevičius - vienintelis politikas, dirbęs visose nuo Nepriklausomybės atgavimo Klaipėdos miesto tarybose. Klaipėdos mero pareigas ėjo 2001-2011 m.
Taraškevičiai užaugino du vaikus - sūnų Tadą ir dukrą Rūtą, kurie pradžiugino trimis anūkais.