Po šventovės skliautais skambėjo muzika ir poezija Lietuvai

Kadaise šventasis Pranciškus retoriškai paklausė: "Kas mes esame, jei ne Dievo giesmininkai?"

Vieną vakarą, po vakarinių Mišių, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje vargonininkė Jūratė Landsbergytė virtuoziškai grojo Johano Sebastiano Bacho, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Aivars Kalejs bei Cezar Franck kūrinius.

Tarp kūrinių savo eilėraščius skaitė Žemaitijos rašytojų bendrijos poetė Rita Bijeikytė-Gatautė.

"Ar šiuo metu gyvena milžinai? Kas rinko parašus dėl valstybės kalbos išsaugojimo? Ar ne milžinai? Juk daugelis pabūgo pasirašyti, dėl karjeros, pinigų, nes lape reikėjo nurodyti ne tik savo vardą, pavardę, bet ir savo asmens kodą?" - svarstė poetė. Girdint eilėraštį "Mūsų Lietuvai" supranti, kad taip reikia "dvasios milžinų"!

Poetė įsitikinusi, kad Tėvynė asocijuojasi su Motina. Jei Motina stipri, tai ir jos vaikai stiprūs. Jei mūsų šeimos stiprios, stipri bus ir mūsų visuomenė.

R. Bijeikytės-Gatautės poezijoje - daug eilėraščių, kuriuose centrinė figūra - Kūrėjas. Malda yra kaip saulės spindulėlis, pasiekiantis Dangų. "Tėve mūsų" - vienintelė malda, kurią pats Jėzus išmokė, joje glaustai įrašyta visa tai, ko reikia žmogui. Mūsų tautiečiai iškentė badą, šaltį, netektis, bet dvasiškai nepalūžo, nes turėjo širdyje gilų Tikėjimą. Iš mažo garstyčios grūdo - krikšto - užaugo galingas tikėjimo medis.

Renginio kulminacija tapo vargonais atliekamas A. Kalejs kūrinys "Via Dolorosa", skirtas atminti Baltijos šalių okupacijos aukas, Sibiro tremtinius.

Tarp garbingų svečių buvo profesorius Vytautas Landsbergis, kuris savo eiliuota kūryba vainikavo renginį, šventovės šeimininkas brolis Benediktas visus pakvietė pasigrožėti jau žydinčiais rožynais vidurvasaryje.