„Mūsų profesijoje negali sėdėti ir laukti“

"Nežinome, kas iš to išeis. Gal užaugęs jis net nebenorės žiūrėti į teatro pusę, o gal atvirkščiai - seks mūsų pėdomis", - svarsto Evelina ir Gytis.

Tad ir interviu išėjo smagiai "šimelioniškas" - tėveliai pamainomis leido vienas kitam atsakinėti į klausimus, o kitas tuo metu prižiūrėjo smalsųjį Balį, kuris teatre vis rasdavo ką nors ne vietoje padėtą - tai vandens butelį kas nors paliko, tai šukas pametė...

Iš anksto paruošti klausimai taip ir liko ramiai gulėti ant minkštasuolio krašto, nes su Evelina ir Gyčiu pokalbis ir taip jaukiai mezgėsi. Be jokio susireikšminimo, bandymo atrodyti ypatingais aktoriai atvirai pasakojo apie savo kasdienybę, kūrybą ir svajones, kurios labiau primena visai nesunkiai pasiekiamus tikslus.

Pokalbio susitikome praėjusį antradienį svarbaus jiems renginio išvakarėse - kovo 20-ąją Klaipėdos dramos teatre vyko Evelinos ir Gyčio pasirodymas kartu su styginių kvartetu "Q-Art". Kūrėjai kvietė miestiečius naujai išgirsti gražiausias dainas iš kino juostų.

KAIP NAMIE. "Kultūros fabriką" kur įsikūręs Klaipėdos jaunimo teatras, Šimelioniai vadina antraisiais savo namais. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

"Su Gyčiu vis svajodavome, kad būtų smagu padaryti koncertą su styginių kvartetu, norėjosi permainos tarp esamų veiklų ir štai - svajonės išsipildė. Repetuoti pradėjome dar praėjusią vasarą, mažas kamerinis koncertas jau vyko gruodžio mėnesį, bet tam, kad išpildytume sceninius lūkesčius, suvokėme, kad reikia koncerto Dramos teatre. Laukiame jo su nekantrumu. Tai mums bus tarsi atskaitos taškas. Matyt, šio koncerto dažnai nekartosime, nes tokį renginį sukurti mums prabanga, nelabai kas mus remia", - ramiai pradėjo pasakoti Evelina, kol Gytis nuėjo pasižiūrėti, kur nukulniavo Balys.

Gal tiesiog neieškote rėmėjų?

Evelina: Aš neturiu vadybinių įgūdžių, net ir neturiu supratimo, kaip reikia ieškoti rėmėjų. Jeigu jie atsiranda natūraliai, tai ir atsiranda.

Atrodo, kad jums jau neturėtų būti sunku, juk visi žino, kas yra Šimelioniai...

Evelina: Drąsiai pasakėte. Tikrai taip nesijaučiame. Tiesą sakant, apie tai net nemąstome.

Negi gatvėje, parduotuvėje nepastebite, kad jus stebi, atpažįsta?

Evelina: Būna tokių malonių netikėtumų. Žinoma, daug įtakos turėjo televizijos projektas "Du balsai - viena širdis". Kaip tik dabar neseniai pradėjo kartoti tas laidas, tad dėmesio vėl padaugėjo. Neseniai parduotuvėje prie mūsų priėjo viena moteris ir prisipažino, kad anksčiau nedrįso prieiti, bet norėjo pasakyti, kad labai palaikė mus šiame projekte. Tokie netikėti susidūrimai su nepažįstamais žmonėmis, žinoma, malonūs.

O gal žūtbūt siekti žinomumo jums nelabai ir svarbu?

Evelina: Gyti, gal tu daugiau galėtum pasakyti žinomumo tema?

Gytis: Kai pradėjome studijuoti, mūsų dėstytojas Valentinas Masalskis sakė, kad menininkas visada turi būti šiek tiek alkanas. Tuo labai tikėjome, bet dabar po truputį ateina suvokimas, kad tiesiog nepavyks išgyventi, jei visą laiką būsi alkanas ir nežinomas. Mūsų profesijoje žinomumas su laiku neišvengiamai turi atsirasti.

Todėl ir sutikote dalyvauti televizijos projektuose?

Evelina: Į projektą "Du balsai - viena širdis" nuėjome spontaniškai. Tuomet dar buvau dekretinėse, Baliui buvo tik metukai. Kai užpildėme anketą ir pamatėme, kad filmavimų datos nesikerta su kitais darbais, suvokėme, kad tai yra ženklas, ir reikia dalyvauti. Ta praktika, kurią gauni tokiuose projektuose, labai vertinga. Išmoksti dirbti su kameromis, suvaldyti stresą, galų gale pasitikrinti, kokios dainos įdomios tau, o kokios žiūrovams. Dabar stebėdami laidas, mes žinome, ką jau darytume kitaip, bet šia patirtimi tikrai labai džiaugiamės. Manau, kad šis projektas dar labiau mus suartino, tačiau negalėčiau pasakyti, kad atvėrė kelius į žinomumą.

Mūsų profesijoje negali sėdėti ir laukti, kol tau pasiūlys vaidmenį ar pakvies dalyvauti koncerte. Visą laiką turi pats varyti save į priekį.

ŠEIMA. "Mes tarsi tokie jauni praktiški senukai", - juokauja Evelina ir Gytis Šimelioniai. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Gytis: Valentinas Masalskis sakydavo, kad reikia išlaukti savo vaidmens, bet to nereikia suprasti pažodžiui, kad tu sėdi namie ir lauki.... va, va, va po poros metų turėtų ateiti Hamletas (juokiasi). Pats turi dirbti, veikti, galbūt suvaidinti 150 nežinomų vaidmenų, ir kai sulauksi 70-ies, galbūt sulauksi vaidmens, kuris viską sustatys į savo vietas.

Klaipėdoje yra daug jaunų talentingų aktorių, bet ne visi tampa žinomi, populiarūs. Kaip galvojate, kas tai lemai?

Evelina: Manau, kad viskam reikia laiko. Pavyzdžiui, mūsų Klaipėdos jaunimo teatras dar labai jaunas. Stengiamės dirbti kokybiškai, mokytis iš kiekvieno vaidmens ir tobulėti. Gal ir paprasčiau būtų išvažiuoti į Vilnių, pasirinkti serialų kelią... Nenoriu pasakyti, kad tai būtų blogai, bet mūsų pasirinkimas kitoks - tiesiog dirbame savo teatre ir stengiamės kurti kokybiškus spektaklius. Manau, kad nuoširdus darbas po truputį pradeda matytis ir tik laiko klausimas, kada visi čia dirbančių aktorių vardai taps žinomi. Tiesiog mūsų ne tie prioritetai.

Kaip sekasi jauniems menininkams gyventi ir kurti Klaipėdoje? Gyti, prieš keletą metų jūs su grupe "Pinigautojai" sukurtoje "Odėje Klaipėdai" drąsiai rėžėte: "Čia katastrofa, čia juk Klaipėda." Neatsirūgo?

Įdomu, bet ne. Gal ne visi "išrišo", kad mes esame Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai. Bet po to tikrai sulaukėme daugiau užsakymų. Prieš "Odę Klaipėdai" tiesiog grodavome gatvėse ir tiek. Matyt, pataikėme į aktualią temą. Ir dabar manęs vis dar pasiteirauja, ar dar egzistuoja "Pinigautojai"? Paaiškinu, kad mes labiau vasariniai, nes kai baigiasi teatro sezonas, turime daugiau laiko tokiems reikalams.

Tad ar tikrai Klaipėdoje gyventi katastrofa?

Evelina: Tikrai ne. Man čia labai patinka. Pirmuosius dvejus trejus metus draugai dar vis klausinėdavo, kada grįšiu atgal į Vilnių, bet dabar jau suvokė, kad mano vieta - Klaipėdoje. Aš visai nepasiilgau Vilniaus. Man ten per daug šurmulio, nepatinka automobilių spūstys. Mėgstu su vaiku sėsti į keltą ir keltis į Smiltynę. Jaučiuosi čia tikra.

O kalbant apie kūrybą... Nežinau, ar Vilniuje kas nors pasakytų, kad žino Šimelionius (juokiasi), o jei sakote, kad Klaipėdoje mus jau žino, tai pranašumas. Smagu, kai žmonės ateina į koncertus, spektaklius, smagu, kai ploja. Jei tas žinomumas nors šiek tiek padeda prisikviesti žmones pamatyti mūsų darbų, tai puiku.

Gytis: Ir aš visada sakydavau, kad tai, jog Klaipėdoje ramu ir mažai žmonių, man netgi patinka. Kai nuvažiuoju į Vilnių, pakanka dviejų trijų dienų ir pradeda pykinti. Esu kilęs iš Šilutės, į Klaipėdą atvažiavau prieš 11 metų ir man jau tada atrodė, kad tai didmiestis. Gal tada ir tų žmonių buvo daugiau, po to vis mažėjo, mažėjo...

Kaip jūs pajaučiate žmonių stygių - trūksta žiūrovų?

Gytis: Taip, sunku surinkti pilnas sales, nes nėra tos kritinės masės.

Evelina: Mūsų dėstytojas Valentinas Masalskis kažkada skaičiavo, kad iš visų Klaipėdoje gyvenančių žmonių tik 3 tūkstančiai lanko teatrus. Tad nesunku paskaičiuoti, kiek kartų mes galime parodyti spektaklį. Tai ir yra nedidelė, bet visgi katastrofa. Tenka koncentruotis į gastroles, nes savo mieste premjerą parodome du kartus ir... vežame spektaklį į kitus miestus.

Ko dar pasigendate Klaipėdoje?

Evelina: Bažnyčių bokštų senamiestyje. Norėtųsi, kad ir pats senamiestis būtų didesnis, kad žmonės jame dažniau lankytųsi ir neapsiribotų "Akropoliu". O labiausiai trūksta jaunimo. Norėtųsi, kad jauni žmonės neišvažiuotų ir baigę mokslus liktų čia ir kurtų.

Tikiuosi, jūs sparnų nesiruošiate kelti?

Niekada nespjauname, bet kol kas ne. Neseniai skaičiau žinutę, kad ieško aktoriaus serialui Lenkijoje, tektų ten gyventi dvejus metus. Pagalvojau, jei Gytį paimtų filmuotis, mielai dvejus metus pagyvenčiau Lenkijoje (juokiasi).

Jūsų sprendimas dainuoti - galimybė praplėsti žiūrovų ratą?

Gytis: Ne, gal tai labiau susiję tiesiog su mūsų pomėgiu dainuoti.

Evelina: Muzikavimas mus lydi nuo seno. Gytis kuria muziką nuo paauglystės. Aš Vilniuje baigiau M. K. Čiurliono meno mokykloje dirigavimo specialybę, tad nuo pirmos klasės muzika man buvo kaip profesija. Muzika mus lydėjo ir studijų metais Klaipėdos universiteto Menų fakultete ir vėliau vaidinant teatruose, dalyvaujant projektuose. Muzika visada buvo šalia. Dabar daugiausia vaidinu vaikiškuose spektakliuose, tad ir dainuoti tenka dažnai.

Evelina, turite ir pedagoginio darbo patirties?

Neseniai pusę metų dėsčiau Socialinių mokslų kolegijoje. Dėsčiau projektų kūrimą ir valdymą, taip pat renginių organizavimą. Buvo nemenkas iššūkis paruošti naują programą. Kai vedžiau paskaitas, jaučiau nemenką įtampą, nesijaučiau taip atsipalaidavusi kaip teatre. Bet visai neseniai gavau laišką, kad studentams patiko mano paskaitos, kad buvau jaunatviška dėstytoja, pozityvi, tad mane tai pradžiugino.

Norėtumėte pakartoti?

Tą pačią programą - mielai. Dabar jausčiausi kur kas drąsiau. Taip pat man yra tekę dėstyti aktorinį meistriškumą studentams. Man dėstytojo darbas tarsi ir savo žinių, vertybių patikrinimas.

Kartu darbe, kartu ir namuose. Jums puikiai tinka toks gyvenimo modelis?

Gytis: Matyt, reikėtų atskirai po vieną apie tai paklausti (kvatoja).

Evelina: Iš tiesų ir dirbame, ir gyvename labai draugiškai. Net nežinau pavyzdžių, kad būtume labai smarkiai susipykę. Gal kartais ir būna įtampa, bet labiau dėl bendro nuovargio. Bet su tuo susitvarkome ir žinome, kad darbinių problemų nereikia neštis į namus.

Kokie esate tėvai? Ar teisingai suprantu, kad Balys kone visada su jumis kartu?

Gytis: Tik kai vyksta svarbesnės repeticijos, gastrolės, prašome, kad mano mama pabūtų su Baliu, bet dažniausiai Balys būna su mumis.

Kaip tai įmanoma?

Prisitaikome. Jei mums reikia išeiti į sceną, kas nors iš kolegų prižiūri mūsų sūnų. Beje, Balio visi pagrindiniai draugai yra mūsų teatro kolegos. Kartais ir patiems keista stebėti, kad mūsų sūnus jau tarsi suaugęs su teatro kolektyvu, yra tarsi narys. Visai neseniai mokykloje rodėme iš eilės keturis spektaklius. Balys visus juos atsakingai žiūrėjo ir dalyvavo... Tad ir nesistebime, kai grįžus vakare prieš miegą prašo ne pasakas sekti, o pats vardija spektaklių personažus, ką jie veikia ir t. t. Tikiuosi, kad jam turėtų būti visai smagu.

Manau, kad vaikui turėtų būtų didžiulė laimė būti kartu su tėvais. Juk vis apgailestaujama, kad statistiškai tėvai per dieną vaikams skiria vos 7 minutes. Jūsų modelis visiškai kitoks.

Evelina: Smagu, kad jis toks komunikabilus. Jau nuo pat mažų dienų jis kabodavo man ant krūtinės nešynėje. Dirbau spektaklyje. Tuomet statėme "Muzikos garsus", tekdavo ir parėkauti. Visi stebėdavosi, kad Balys tiesiog ramiai snausdavo prisiglaudęs.

Gytis: Nežinome, kaip bus, kai jis užaugs. Ar nenorės net žiūrėti į teatro pusę, ar, atvirkščiai seks mūsų pėdomis.

Evelina: Tai bus tik jo pasirinkimas, mes jo nenulemsime.

Gal ir nekorektiškas klausimas, bet menininkai dažnai skundžiasi, kad vien iš meno išgyventi nėra lengva. Ypač, kai esi jaunas ir visko reikia...

Gytis: Pavyzdžiui, pampersų. Todėl ir sukamės visur, kartais ir renginius vedame, koncertuojame. Tik iš veiklos teatre tikriausiai neišgyventume, reikia ir kitų susjungiamųjų dalių, tiesa, jos nuo teatro neatsiejamos. Jei vedame renginį, koncertą, jis vis tiek būna teatrališkas.

KARTU. Pradėję kartu dainuoti Evelina ir Gytis greitai suvokė, kad tai dar labiau juos suartino. Asmeninio Šimelionių albumo nuotr.

Evelina: Gal šiek tiek sunkiau dėl to, kad mūsų finansinės pajamos skirtingos, nėra visiško nei kūrybinio, nei finansinio stabilumo.

Gytis: Išmokome, kad gavę pagrindinę mėnesio įplauką pirmiausia turime atsidėti būsto nuomai skirtus pinigus.

Evelina: Be to, taupome nuosavam būstui. Labai apie jį svajojame.

Įdomu, koks jūsų svajonių būstas?

Gytis: Namukas užmiestyje su žolyte. Išeini į terasėlę, šalia žolytė...

Evelina: Mes tarsi tokie jauni pensininkai (kvatojasi). Gyti, dar pasakyk, kad nori supamo krėslo, užsikloti pleduku...

O pomidorų šiltnamyje nenorite?

Gytis: Aš jų nevalgau, nebent Evelinai reikės.

O kokios jūsų kūrybinės svajonės?

Evelina: Sakoma, kad reikia jų turėti, nes tada jos pildosi. Bet kažkodėl po jūsų šito užduoto klausimo stojo tyla... Tikriausiai, kai galva užimta konkrečiais dalykais, sunku pradėti svajoti. Bet visgi, manau, kad viena iš mano svajonių - rimtesnis vaidmuo teatre, nes pastaruoju metu daugiausia vaidinu vaikiškuose spektakliuose. Kita svajonė - išbandyti save kine...

Gytis: O aš svajoju pagaliau išleisti savo dainų albumą. Keletą kartų jau buvau pradėjęs tai daryti, bet vis pritrūkdavau laiko. Jau yra susikaupusių dainų, kurioms jau dešimt metų.

Jūsų svajonės labai jau realistiškos ir atrodo nesunkiai įgyvendinamos.

Evelina: Fiksuojam.