Mėmelis ar Klaipėda?

Paminėjome 764-ąjį mūsų miesto gimtadienį, didžiuojamės, jog jis yra seniausias Lietuvoje, tačiau dažnai sutrinkame, kuriuo vardu uostamiestį vadinti: Klaipėda ar Mėmeliu. Pastaruosius 64-erius metus oficialus miesto pavadinimas yra Klaipėda, o Mėmelis galiojo net septynis šimtmečius. Greta buvo paplitęs ir dvigubas Mėmelio-Klaipėdos pavadinimas. Šių dienų uostamiesčio viešojoje erdvėje nesunku pastebėti Mėmelio pavadinimo atgimimą. Registrai.lt duomenimis, istorinis miesto vardas įtrauktas į 66 Klaipėdos mieste bei rajone registruotų įmonių pavadinimus. Kuris uostamiesčio pavadinimas yra senesnis, tikresnis, kokios jų reikšmės, galbūt verta įteisinti dvigubą miesto vardo vartoseną?

Vokiškas vardas

Miesto gimtadieniu laikoma Livonijos ordino didžiojo magistro Eberhardo fon Zeinės ir Kuršo vyskupo Heinricho sutartis dėl Memelburgo pilies statybos vietoje, "kur susilieja Dangė ir Memelis". Dokumentas pasirašytas 1252 m. rugpjūčio 1 d. Akivaizdu, jog jame Memeliu pavadintos dabartinės Kuršių marios, kurios viduramžiais buvo laikomos Nemuno žiotimis. Taip prigijo nuostata, jog vokiečiai iškraipė arba suvokietino Nemuno pavadinimą į Mėmelį.

Vienas žinomiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų Kazimieras Būga (1827-1924) sakė: "Mažosios Lietuvos Klaipėda, Katyčiai ir Pakalnė vokiečio dėka tapo Memel, Coadjuthen ir Niederung". Tai mėgino įrodyti ir Jonas Užpurvis (1891-1992) Nemunui skirtoje kalbinėje studijoje. Kalbininkas Antanas Balašaitis argumentavo, jog Memel (variantai Memela, Memele, Memole, Mimela) - suvokietintas Nemuno vardo fonetinis perdirbinys ir pateikė analogą kaip germanų upės vardas Nemaningus (Nemaninga), vokiečių kalboje pavirto į Miniminga, vėliau - Mümling.

Pozicijos, jog Memel yra tradicinis vokiškas vietovardis, iki šiol laikosi Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Dėl šios priežasties ji nurodo vartoti oficialų lietuvišką Klaipėdos vardą, o vokiškąjį rekomenduoja vartoti lietuviška vardo forma Mėmelis (taip pat, kaip į Brėmeną sulietuvina "Bremen" pavadinimą). Komisija tarp kitko pastebi, jog dabartinėje vokiečių kalboje forma Memel taip pat nebevartojama.

Kuršių paveldas

Lietuvių filologijos studijas baigęs istorijos tyrinėtojas bei leidėjas Kęstutis Demereckas 1995 m. paskelbė tyrinėjimus, įrodančius, jog miesto pavadinimas Mėmelis - ne germaniškos, o baltiškos kilmės. "Nei dabar, nei anksčiau vokiečių kalboje nebuvo žodžio "Memel", yra tik "Mumel", kuris reiškia "vandens leliją". Galbūt Memelburgo pilies kontūras ir panašus į gėlę, tačiau tai nėra mokslinis argumentas suteikti Mėmeliui vokišką kilmę", - juokauja K. Demereckas.

ŽEMĖLAPYJE. 1448 m. kartografo Andreas Walsperger sudarytame pasaulio žemėlapyje yra ir Mėmelis. Manoma, jog tai vienas pirmųjų mūsų miesto paminėjimų. Žemėlapis saugomas Vatikane, apaštališkoje bibliotekoje, o Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje yra jo faksimilė. Memelburgo pilies ir Memelio miesto graviūra.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus leidinio "Vakarų baltų kultūra ir istorija" II dalyje mokslininkas primena, jog pirmasis Memelio upės vardo paminėjimas žinomas iš 1237 m. popiežiaus legato Vilhelmo Modeniečio transumuotos Grigaliaus IX bulės apie Kuršo vyskupijos sienas tarp Nemuno ir Ventos (lot. "inter Memelam et praedictum fluvium Wende"). O tai, kad vietos žmonės, o ne ateiviai Nemuną vadino Memele, pasak K. Demerecko, įrodo ir popiežiaus Inocento IV bulė, išleista 1253 m., kurioje rašoma: "Upė, kuri yra tarp Livonijos bei Prūsijos, vietos žmonių vadinama Memele" (lot. "flumen situm inter Livoniam et Pruciam, Memele vulgariter appellatum").

"Lietuvių kalboje yra išlikę ir dabar vartojami žodžiai: memelis, mimelis, reiškiantys nekalbų žmogų. "Kur tu su tokiu miliu susikalbėsi", - sakoma Siesikuose, Jurbarke: "toki memeliai - žodžio neištaria." Latvių kalboje bendrinis žodis mems reiškia "nebylys", memus "nebylumas". Senovėje "memelis" reiškė tylų, ramų, begarsį, bežodį, nebylų; apie upę - ramią, nebylią, be rėvų ir slenksčių, be garso tekančią. Beje, tokį Nemuną, išsiskiriantį iš kitų Europos upių - Dnepro, Dauguvos, Vyslos, pamatė lenkų kronikininkas Janas Dlugošas (1415-1480). "Nemunas teka tokiame giliame slėnyje ir taip lėtai, kad jo tėkmė nei krantams, nei miškams nekenkia." Na, o ką tuomet reiškia žodis Nemunas? Tvirtinama, kad lietuvių kalboje nebelikę tokio žodžio, iš kurio galėtume kildinti Nemuno vardą. Iki šiol nėra vieningos galutinės nuomonės šiuo klausimu.

Galbūt užuomina jai galėtų būti Nemuno vardas Memela. Ernsto Frenkelio Lietuvių kalbos etimologiniame žodyne yra žodis nemti " žado nekalbėti", Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne - nėmti "t.p.", užnėmti "netekti žado, visai nutilti (kalbėjus)", skoliniais pažymėti niemti "netekti žado, tapti nebyliu", niemas, niemus "bežadis, tylus". Jeigu Nemuno vardas kilęs iš šio žodžio, tai abu vardai, Memela ir Nemunas, reiškią tą patį: nebylią, ramią, bežadę upę, kuri, tekėdama lėtai be slenksčių, neskleidžia jokio garso", - iškelia prielaidą K. Demereckas.

Tyrėjo nuomone, abu vardai kilę iš šaknies "nem", kuri buvo bendra baltams ir slavams. "Pažvelgus Nemuno vardo išsidėstymą bendrajame vakarinių baltų hidronimų sraute, matome, kad, pasiekę Kuršių marias ir Nemuno žemupį, šaknies "nem" hidronimai keičia priebalsį ir toliau į šiaurę ir šiaurės rytus keliauja pasikartodami tik šaknies "mem" hidronimais. Hidronimų su šaknimi "nem"Latvijos teritorijoje nėra. Memelės vardas, atsiradęs vienos iš seniausių vakarinių baltų genčių teritorijoje ir vėliau paplitęs Latvijoje, yra kuršizmas. Tai dar vienas išnykusios kuršių kalbos paminklas. Nevalia būtų jį užmiršti. Kuršiai Nemuną vadino mažybiniais Memelės, Memulės vardais tarsi ramindami, užburdami tą galingą ir pavojingą upę. Reziumuojant reikėtų pasakyti, kad vietovardis Memelis, kuriuo daugybę amžių vadinosi miestas prie Dangės, yra ne vokiškas, o senas kuršiškas Nemuno pavadinimas, kuris reiškė nebylią, bežadę, ramią upę", - teigia K. Demereckas.

Beje, Melno taikos sutartyje 1423 m. užfiksuotas dvigubas upės pavadinimas: "Memel kitaip Nemunas" - lot. "...fluvius Memel alias Niemen". Pasak K. Demerecko, dvigubas Mėmelio ir Klaipėdos vardo naudojimas įsigalėjo XVI a. ir buvo ypač naudojamas kartografijoje.

Geografinė nuoroda

Žinia, jog vokiečių rašytiniuose šaltiniuose dominuoja Mėmelio vardas, tačiau pasitaiko ir Klaipėdos paminėjimų. Pirmą kartą Klaipėdos vardas buvo paminėtas 1420 m. Kryžiuočių ordino derybų su Vytautu santraukoje lot. "castrum Memel alias Klawppeda". 1422 metų Melno sutartyje jis vėl pavartotas, tik kiek kitaip užrašytas - Clupeda. Šiek tiek paaiškinamas šio vardo vartojimas: aprašant LDK ir Prūsijos ordino valstybių sieną, nurodoma kryptis - "iki Mėmelio pilies, žemaitiškai vadinamos Klaipėda". Klaipėdos paminėjimų įvairiomis formomis "Cleupeda, Kleupeda, Cleypeda, Cleipeda" pasitaiko ir XVI, XVII a. vokiečių šaltiniuose.

Memelburgo pilies ir Memelio miesto graviūra.

Hipotezių, ką reiškia Klaipėdos vardas, yra įvairių. Dauguma tyrinėtojų laikosi nuomonės, kad Klaipėda kilusi iš dviejų kuršiškų žodžių, kurie atspindi vietos geografinius - gamtinius ypatumus, tačiau šie du žodžiai interpretuojami įvairiai. Vida Silkauskienė straipsnyje "Klaipėdos vardo istorija" pateikia įvairių mokslininkų pateiktų interpretacijų santrauką.

"XIX amžiaus pirmoje pusėje L. A. Jucevičius teigė, kad Klaipėda yra gavusi savo pavadinimą nuo sauso smėlio, ant kurio ji stovi. "Klaisti" - prūsų lietuvių tarme reiškia grimzti, o "pėda" - kojos pėda." Jo nuomone, šis pavadinimas atsirado todėl, kad šioje vietoje kojos grimzta į smėlį. Šią autoriaus nuomonę teigiamai vertina lietuvių mokslininkai M. Lukšienė, Z. Staniūnas. Latvių kalbininko J. Endzelyno nuomone, vietovardį sudaro du latviškos kilmės žodžiai: "klajš"- lygus, plokščias paviršius ir "pėda" - žemė, kraštas, dirva. Panašios nuomonės laikėsi ir klaipėdietis istorikas J. Zembrickis, taip pat A. Cvekas bei kiti autoriai.

Profesoriaus K. Būgos nuomone, Klaipėdos vietovardžio pagrinde yra kuršiškas žodis "kliepo" - duona, kurią kuršiai dar vadino "klaips". Kai kurie autoriai netgi išvedžiojo, kad šioje senoje gyvenvietėje žmonės valgydavo daug duonos, todėl Klaipėdą praminė "duonos miestu" (Brotstadt).

Yra dar viena šios vietovės versija. Latviškai "klajošana" - klajojimas, bastymasis. Latviai klajojančias kopas vadina "klajošanas kapas". Latviškai "klajš" reiškia atvira, nepridengta vieta. Galima daryti dar vieną prielaidą, kad pavadinimas kilo iš ypatingų vietovės geografinių sąlygų, kur keičiasi pajūrio krantas, kopų konfigūracija, kur lakioja pustomas smėlis. Todėl pirminis pavadinimas galėjo būti "Klejoša pėda - klejšpėda", kuris virto į Klaipėda, kai vokiečiai "ei" transformavo į "ai".

Kai kurie autoriai kelia hipotezę, kad Klaipėdos pavadinimas kilęs iš asmenvardžio. J. Gerulio nuomone, pavadinimas galėjo išsivystyti iš Klaipėdiečio pavardės, o ši atsirado dėl žmogaus anomalijos - jo klišumo (klišiumi vadina žmogų, kuris deda į vidų pasuktas pėdas)", - rašoma V. Silkauskienės straipsnyje.

Klaipėdos universiteto mokslinikės, baltų kalbotyros profesorės Dalios Kiseliūnaitės manymu, Klaipėdos vardo kilmė yra neabejotinai kuršiška. "Pirmoji žodžio dais "klai-" galėjo reikšti tą patį, ką latvių kalboje klajš - "tuščias, dykas, atviras". O pėda - "kojos apačia, padas, kalno papėdė, žemupys". Taigi Klaipėda galėjo vadintis ne gyvenvietė, o žvejams ar jūrininkams svarbus kranto orientyras: ragas, kranto dalis, upės delta", - svarstė ji.

Prof. D. Kiseliūnaitė neatmeta ir plačiau paplitusios pavadinimo "klaipos pėdos" versijos, pagal kurią pirmoji žodžio dalis "klai-" kilusi iš šaknies "klei-" - kreivas, šleivas, kleivas. "Kreiva pėda" galėjo būti vadinama Dangės žemupio ypatybė, nes iki Klaipėdos pilies įkūrimo upės žiotys nebuvo tokios tiesios kaip dabar", - pastebi profesorė.

Reziumuojant įvairių mokslininkų iškeltas teorijas išeina, jog abu uostamiesčio pavadinimai: tiek Mėmelis, tiek Klaipėda - kildinami iš baltiškų-kuršiškų žodžių, apibūdinančių geografinę vietą.

"Miesto vardai - multikultūrinės istorijos kodas"

Jonas GENYS, archeologas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius

Nejaučiu jokio diskomforto vartodamas vieną ar kitą vardą ir vartoju juos abu, priklausomai nuo aplinkybių. Mėmelio vardas man yra vertingas kaip kultūros atminties, mokslinių tyrinėjimų objektas, tam tikras istorinis ženklas. Mes jį plačiai naudojame parodose arba pateikdami vokišką istorijos interpretavimo versiją. Yra ir tam tikros nerašytos profesinės vardo naudojimo taisyklės, kurios galioja istorikams. Kalbant apie jo kilmę, Memeliu buvo vadinamas Nemunas iki pat Baltijos jūros. Tai nebuvo geografinis vokiečių neišprusimas, o tradicija, kurią patvirtina ir itin vėlyvas Kuršių marių pavadinimo atsiradimas. Kuršių marių vardas pirmą kartą paminėtas, rodos, tik XIV a. Iki šiol kalbininkai neatsakė, ar pavadinimas kildinamas nuo Kuršo vyskupystės, ar nuo kuršių etnoso.

XV a., o gal ir anksčiau, atsiradęs Klaipėdos pavadinimas yra oficialus miesto vardas dabar ir lietuviška miesto pavadinimo tradicija. Mėmelio pavadinimas labiau naudojamas istoriniame kontekste ir ypač tekstuose vokiečių kalba. Anksčiau mes naudodavome dvigubą pavadinimą Klaipėda-Memel, o dabar nevengiame vien tik Memel pavadinimo. Prisimenu, jog tik pradėjus dirbti muziejuje 1992-1993 m., nes dvigubas pavadinimas nebuvo toleruojamas.

Aš į abu pavadinimus žiūriu kaip į istorines vertybes. Man jie yra tarsi kodas, nuo kurio pradedama gvildenti miesto istorija. Sudėjus abu pavadinimus išryškėja sudėtingesnė etnologinė, etnokultūrinė, etnopolitinė padėtis nei išgirdus žodį Panevėžys ar Kėdainiai. Mūsų istorija multikultūrinė ir man tai atrodo vertybė.