Karaliaučiaus krašto kampeliuose (6)

Baltasis kalnas

Galbūt Baltkalnis buvo reikšmingiausia sembų šventvietė, pagrindinio žynio, krivių krivaičio, rezidencija? Pagal legendą, ant jo stūksojusi pilis, kurią pastatė Videvutis...

VIDEVUČIO vėliava su trimis pagrindiniais prūsų dievais: Pikuoliu, Perkūnu, Patrimpu. (Kasparo Henenbergerio, Prūsijos istoriko, geografo ir kartografo, piešinys, 1584 m.)

Widewuto

Videvutį mini vokiečių istorikas Erazmas Stela veikale "Apie Prūsijos senovę" (XVI a.): jis įkūręs ir išplėtęs prūsų karalystę. Turėjęs keturis sūnus - Litalaną, Pomezamą, Galingą ir Natangijų, kurie įkūrę Lietuvą, Pamedę, Galindą ir Notangą.

Vokiečių kronikininkas Simonas Grunau "Prūsijos kronikoje" (XVI a.) rašo, kad Videvutis buvęs skandinavas. Jis su broliu Bruteniu atsikraustę į Prūsiją iš Gotlando salos, ją užėmus gotams. Videvutis buvęs išrinktas prūsų karaliumi, Brutenis - krivių krivaičiu. Jie įkūrę šventyklą - Romovę, pastatę pilių. S. Grunau pasakoja Videvutį turėjus ne 4, o 12 sūnų. Pagal jų vardus vėliau buvusios pavadintos prūsų žemės: Kulmo, Sembos, Varmijos, Pamedės, Galindos, Notangos, Skalvos ir Lietuvos.

Kazimiero Būgos nuomone, "videvutis" - ne tikrinis, o bendrinis žodis, kilęs iš prūsų "videvis" - "žinąs".

Ramawa

ROMOVĖ. XVII a. piešinys pagal S. Grunau aprašymą. Tai vieta šalia upės, jos viduryje - ąžuolas; aplink jį degė amžinoji ugnis, kurią kurstė vaidelotai (žyniai). Medžio šakose - prūsų dievai. 

Romovė (arba Romuva) rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1326 m. kryžiuočių kronikoje (Chronicon terrae Prussiae), kurią Karaliaučiuje lotynų kalba parašė ordino kapelionas Petras Dusburgietis. Apie prūsus jis taip rašė:

"Šios klastingos tautos viduryje - Nadruvoje - buvo vieta, kurią vadino Romove, gavusi savo vardą nuo Romos. Ten gyveno žmogus, vadinamas Kriviu, kurį gerbė kaip popiežių, mat kaip jo šventenybė popiežius valdo visuotinę tikinčiųjų Bažnyčią, taip ir Krivio valiai pakluso ne tik suminėtos gentys, bet ir lietuviai bei kitos tautos, gyvenančios Livonijos žemėje..."

"Tautos viduryje..."

Romovės vieta nėra nustatyta. Posakis "tautos viduryje" nebūtinai turi geografinę reikšmę. Buvusioje prūsų teritorijoje yra daug vietovardžių su šaknimi "rom", "ram", kuri baltams reiškė šventvietę. Vieni istorikai Romovę lokalizavo Nadruvoje (Matas Pretorijus pagal Petrą Dusburgietį), kiti - Semboje, Notangoje ir Varmijoje...

Vietovardžių su "rom", "Ram" yra daug: tai ir Romainio gyvenvietė - prūsiškai Rummowe (vok. Romehnen, dabar Družba), Romyčiai - prūsiškai Romitjai (vok. Romitten, dab. Slavianovka), Romuva - prūs. Romavo (vok. Romaw, dab. Rovnojė), Rominta (vok. Rominten, dab. Krasnolesjė) ir kt.

GAILSGARBIS (liet. Baltakalnis, vok. Gailgarben, Galtgarben), XIX amžiaus graviūra. Iki ordino vienuolių antplūdžio tai galėjo būti reikšmingiausia sembų šventvietė - krivių krivaičio buveinė. Legendos byloja, kad ant šio kalno stūksojusi pilis, kurią pastatė Videvutis. Piliakalnio vakarinėje papėdėje buvo gyvenvietė, apjuosta pylimu ir grioviu. Kam buvo naudojamas didžiausias Sembos piliakalnis ordino laikais ir vėliau, faktinių įrodymų nėra.

Istoriko, archeologo dr. Romano Širouchovo manymu, Videvučio ir Brutenio V-VI a. reformuota prūsų religija ir gyvenimo būdas galėjo egzistuoti iki lenkų antplūdžio XI a. pradžioje arba kryžiuočių galutinio Notangos užkariavimo XIII a. antrojoje pusėje. Vėliau Romovė, matyt, persikėlė į Nadruvą (Varapilį) ir ten galėjo veikti iki XIII a. pabaigos - galutinio Nadruvos nukariavimo. Paskui šis religinis centras su visais žyniais galėjo persikelti į Lietuvą, kuri saugojo pagoniškąjį kultą iki XIV a. pabaigos. "Vietos padavimai ir legendos byloja, kad šventasis Romovės ąžuolas buvo nukirstas tik XIV a.", - sako istorikas.

Warapils

Pasak istoriko, archeologo dr. Vykinto Vaitkevičiaus, prūsų Romovė greičiausiai buvo prie Narkyčių (prūs. Nerviketos, vok. Norkitten, dab. Meždurečjė) - Priegliaus ir Auksinės (vok. Auxine, dab. Golubaja) upių santakos rajone, kur išlikę galingi prūsų įtvirtinimai. Į šiaurės vakarus nuo išskirtinio dydžio ir įtvirtinimų piliakalnio užfiksuoti Romavos, o į pietryčius - Romanupių (Romovupių) ir Romelio pavadinimai. Istorikas atkreipia dėmesį, jog ši vietovė yra patogioje geografinėje padėtyje: "Teka Prieglius, keliai veda į (iš) vakarus (Sembą), šiaurę (Skalvą), pietus ir pietryčius (Bartą, Sūduvą, Lietuvą). Romuvos veikimo laikotarpiu laikant XIII a., Nadruvos geopolitinė padėtis išraiškinga: į vakarus - pietus nuo menamo Romuvos rajono driekėsi prūsų gentys, į šiaurę - rytus tokiu pat atstumu - skalviai, kuršiai, žemaičiai, aukštaičiai (ir/arba) lietuviai, sūduviai (ir/arba) jotvingiai. Nuo XIII a. vidurio keturis pastaruosius kraštus apėmė ir Lietuvos valstybės vakarinis masyvas. Pačia Nadruva, veikiausiai siuzereno teisėmis, disponavo karalius Mindaugas."

WARAPILS - prūsiškai "sena pilis", dar žinoma kaip Norkyčių piliakalnis (1935 m. schema).

KRIVIŲ KRIVAITIS. XVIII a. pradžios piešinys iš istoriko Mato Pretorijaus knygos. 

Piliakalnį už dviejų kilometrų nuo Norkyčių pirmą kartą paminėjo J. M. Gizė. Piliakalnio aikštelė - beveik 9 ha, ją saugo 5 ir 12 m aukščio pylimai, už jų - gynybinis 2 m gylio griovys. "Galbūt tai tas pats Manto kalnas (Mantegarbis)", - mano dr. V. Vaitkevičius. (Vieta, kur, manoma, žuvo Herkus Mantas, dabar vadinama Kamenskojė.)

Pasak istoriko, religinė Romuvos paskirtis veikiausiai nebuvo vienintelė. Ji telkė kaimynines gentis, bet ne tik tikėjimo srityje. "Kartą per vienerius (kelerius) metus kraštų atstovai ten galėjo rinktis atnaujinti tarpusavyje politinių ir teisinių susitarimų, svarstyti jų pakeitimus ar kitokius ginčytinus klausimus."

350

Dr. R. Širouchovo duomenimis, buvusioje Rytprūsių teritorijoje, dabar priklausančioje Rusijai (Kaliningrado sričiai) ir Lenkijai, šiandien išliko daugiau nei 350 senovės piliakalnių ir kalvų, susijusių su baltų religine veikla.

Ikikariniuose topografiniuose žemėlapiuose jie dažniausiai užfiksuoti vokiškais pavadinimais: Schlossberg (pilies kalnas), Burgwall (pylimu apjuosta pilis), Hausenberg (būstas-pilis ant kalno), Schanzenberg/Alte-Schanze (tvirtovė slėptis ant kalno/ senoji slėptuvė), Schwedenschanze (švediška slėptuvė, tiksliau - vėlesnis pažodinis vertinys (gal po 1630 m.) iš baltų "swent-švent"), Hunenberg (milžinų kalnas).

Esama ir kitų, tarp jų ir apvokietintų pavadinimų: Pillen-berg/Pill-berg (prūsiškai "pilis" + vokiškai "kalnas").

Esama išlaikiusių prūsiškus pilkalnių vardus: Pilgarbs (pilies kalnas), Warapils ("sena pilis")... Jau nuo XVII a. pabaigos-XVIII a. pradžios šios vietos traukė istorikų dėmesį.

Pirmasis baltiškų piliakalnių ir karinių įtvirtinimų tyrinėtojas Prūsijoje buvo leitenantas Johanas Michaelis Gizė (Johann Michael Guise), 1826-1828 m. užfiksavęs per 300 tokių objektų, sudaręs jų planus su aprašymais. Vėliau šioje srityje dirbo archeologas, Rytų Prūsijos archeologijos paminklų inspektorius Emilis Holakas (Emil Hollack), nurodęs prūsų piliakalnius archeologiniame Rytprūsių žemėlapyje 1908 m.

Iki 1940 m. daugumą prūsų piliakalnių ir gyvenviečių katalogizavo archeologas, muziejininkas Hansas Kromė (Hans Crome), intensyviai juos tyrė archeologas Karlas Engelis (Carl Engel).

Ant pilies kalno

Vilius Kalvaitis, kuris 1888-1895 m., rinkdamas tautosaką, apėjo 90 Mažosios Lietuvos valsčių, užfiksavo padavimų apie senosios Prūsos pilkalnius. Juose akivaizdus ikikrikščioniškojo paveldo klodas: dominuoja "žmogiški pavidalai" iš kito pasaulio (mirusiųjų vėlės), kurie veikia naktimis ant pilkalnių arba akmenų, džiaugiasi matydami gyvuosius (šoka, dainuoja, žaidžia), apdovanoja juos dovanomis. Štai ką sako tipiškas Rytprūsių padavimas apie Pilgarbį:

"Padeimų laukuos, Labguvos pav., šalia pievų upės Deimės rogsa apie 45 pėdas išsikėlęsis, viršuj keturkampiai per 100 žingsnų ilgs ir platus Pilgarbis. Ant viduro yra apie 5 pėdas gili duobė su akmenais. Tos dugną senovėj nei su dviem apvynkartėms neprisiekdavę. Čon ėsąs dvaras nugrimzdęs. Kartą apie minėtąją skylę vaikams beuogaujant, iš jos didelių ir mažų žmogiškų pavidalų išėję. Teip vėl nekuram žaidikui bei jo vaikinui vakare kalną praeinant, ponelė šalia stovėjo ir vadinos jį į vidų žaist. Ji tuoj duris, kuros vakarų pusėj prie kelio ėsančos, atdarus o įėjus, tą tamsybę žiburiais pravarė. Bežaidžant pradėjo ponelė šokt, tai prie jos ir kita ponelaitė, teip jau visai juoda, prisidraugavojo. Jam dainų ir giesmių pažaidus, poneli dvi, dėkavodamos jam ir jo sūnui už žaidimą, vyžas, kuras juodu išsiavę buvo, pilnas aužuolinų, jau sudžūvusų lapų prikimšo. Iš kalno išėjus, vaikins pasipiktinęs lapus laukan išmetė. Prieš namų seno šnūrelis, kuruom savo vyžas sujungęs buvo, iš sunkumo pertrūko, kadang visi vyžose ėsą lapai į aukspiningius pavirtę buvo. Sūnus, tai matydams, nusigando. Lapus išmetęs - jo vyžose vos pora užsilikusų lapų teip jau į auksinus pavirtę buvo."

Kur galėtų būti padavime minimas Pilgarbis?

Pasak dr. R. Širouchovo, nuo Tepliavos (prūs. Tapjavo, vok. Tapiau, dab. Gvardeisk) iki Labguvos (prūs. Labegowe, vok. Labiau, dab. Polesk) palei upę Deimą yra žinoma keletas prūsų piliakalnių. Labiausiai įtikimi variantai yra du: piliakalnis šalia Pepelno (vok. Poppeln, dab. Rečki) arba priešais jį, kitoje Deimenos pusėje, - Balance (Preussenberg).

***

Informacijos šaltiniai: Romanas Širouchovas, "Romovė - prūsų Meka", "Legendos apie prūsų kalvas" (Imperitive.eu); Vykintas Vaitkevičius, "Raktas Romuvai" ("Liaudies kultūra", 2003/6); Prūsų kalbos etimologijos žodynas; Visuotinė lietuvių enciklopedija; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai; Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7.

FAKTAI

Ordino dokumentuose 1278 m. minima pilis Gailgarben, vėliau - Rinauberg. 1329 m. vyskupas Jonas patvirtina žemiau stovėjusios pilies pardavimą. Apie "Rinau pilį, kuri buvo pastatyta kadaise ant kalno", 1539 m. užsimena kunigaikštis Albrechtas. Iki 1772 m. kalnas priklausė karaliui. 1818 m. čia atsirado memorialinis kryžius Napoleono karų aukoms atminti. 1888 m. jis restauruotas. Tuo metu pakalnėje buvo dvaras, vokiškai vadintas Galtgarben. Jis priklausė Bušų (Busch) šeimai. (Adolf Botticher, "Rytprūsių provincijos statybos ir meno paminklai")

1914 m. ant kalno pastatytas Bismarko bokštas su apžvalgos aikštele. Vėliau ant Baltkalnio ir ant kalnų Alkų kalvyne buvo įrengtos slidinėjimo trasos, papėdėje įsikūrė svečių namai turistams. Toks mini kalnų kurortas veikė iki 1945 m. 1960 m. nauji šeimininkai čia įrengė karinį dalinį.

IŠTRAUKOS

Padavimai apie Įsručio pavieto piliakalnius, užrašyti Viliaus Kalvaičio

NORKYČIŲ pilis (kairėje), kurią juosia Auksinė, 1924 m.

Želvų pilis

Įsručo pav., yr 70 žingsnų ilga ir teipo jau plati, mūrai ant 50 pėdų išsikel. Rytų bei šaurės pusėj ją ežers aptvenkia, o pietų pusėj - įeinami vartai. Jos šlovė jau praėjus. Nuo jos rytų pusėj po ežeru urva esanti ik Jurbarko pilies...

Kraupiškėnų

Įsručo pav. pilkalnis šalia Unguriškės išsikel apie 40 pėdų. Jo viršus abelnai apkasinėts, tartum milžinkiaulių apknists. Teip kartą bekasdami pilną katilą piningų prikasę, pradėjo krykštaut, tai tas katils iš po jų kojų gilyn nuskambėjo...

Norkyčių

Norkitų pilkalnis Įsručo pav. prilygsta milžiniškam gojui, nes abelnai medžiais apaugęs, apie 60 pėdų nuo up[ės] Auksinės iškėlęs savo 70 žingsnų ilgąją nugarą gul. Auksinė, su savo aukštuoju krantu jo šiaurinį galą pasveikindama ir vos kelį dvarop link palikdama, didžu vingiu kapines, dvaruką bei pievą apsausdama, vėl prie kalno, bet vakarų gale, pratekėdama, lyg pilkalnį atsisveikindama, tolyn teka...