Iš lietuvininkų mados istorijos

Pirmasis šio krašto aprangą trumpai aprašė kunigas Matas Pretorijus (Matthaus Pratorius, 1635-1704) - "Prūsijos įdomybėse", plačiau papasakojo Teodoras Lepneris (Theodor Lepner, 1633-1691), irgi kunigas, etnografinėje studijoje "Prūsų lietuvis".

Apie juodas aksomines "jopas" (švarkelius), "sammatos vvainikkus" (galvos lankelius) žinome iš Johano Arnoldo fon Brando (Johan Arnhold von Brand), apie Šilokarčemos, Ragainės, Įsruties, Gumbinės aprangą - iš Frydricho Samuelio Boko (Friedrich Samuel Bock)... Tilžės mokytojas lenkas Eduardas Gizevijus, sielojęsis dėl nykstančio lietuvininkų paveldo, nutapė net 150 paveikslų, ir iš dešimties išlikusių šiandien galime spręsti apie to meto moterų grožį ir mados tendencijas...

Svetur

Anksčiau už pačius lietuvius etnografiniais kostiumais domėjosi ne tik vokiečiai, bet ir imperinės Rusijos šviesuoliai. Vienas didžiausių drabužių rinkinių užsienyje yra Sankt Peterburge, Rusijos etnografijos muziejuje. Iš viso jame saugoma apie 3 000 daiktų, daugiau nei 3 000 nuotraukų, negatyvų, kitos iliustracinės medžiagos, žinomų etnografų ir tautosakos rinkėjų archyvai, susiję su Lietuva.

Peterburgo muziejuje saugomos kolekcijos datuojamos nuo XIX a. vidurio, eksponatai papildyti ikonografine medžiaga, detaliais aprašais ir paaiškinimais, nurodyti tarmiški daiktų pavadinimai.

Minėtame muziejuje esama ir Eduardo Gizevijaus tapytų paveikslų nuotraukų: iš jų čia matyti, kaip puošėsi XIX a. pr. lietuvininkės (daugiausia ragainiškės). Esama XX a. pr. nuotraukų, įgytų ekspedicijų Lietuvoje metu, kuriose galima matyti šventiškai apsirengusias moteris ir merginas.

Rusijos etnografijos muziejuje iki šiol saugomos lietuvių tradicinių kostiumų spalvotos nuotraukos iš ten rengtų parodų.

1867 m. Maskvos manieže buvo surengta Pirmoji Rusijos imperijos tautų etnografijos paroda. Joje įvyko ir pirmasis lietuvių etnografijos pristatymas kitoms tautoms. Parodą rengė mokslininkai, dvarininkai, kolekcininkai etc.

1909-1912 m. Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje vyko eksponatų rinkimo ekspedicijos. Mūsų krašte darbavosi Sankt Peterburgo universiteto profesorius Eduardas Volteris: jis domėjosi mitologija ir raštijos istorija, fiksavo tautosaką, rinko ir fotografavo drabužius, medžio skulptūras, muzikos instrumentus etc. Jam padėjo knygnešys Juozapas Rimša iš Pilviškių, kunigas Juozas Žiogas, Ignas Končius ir kiti. Jo surinkta medžiaga taip pat saugoma Rusijoje. Lietuvoje šie drabužių rinkiniai buvo eksponuoti 2009 m. Tuomet Lietuvos nacionalinis muziejus pateikė ir 1910 m. E. Volterio nufotografuotus E. Gizevijaus paveikslus, tapytus aliejiniais dažais. Pasak šios parodos kuratorės Elvydos Lazauskaitės ("Liaudies kultūra", 2010), tik šios nuotraukos ir išliko, nes visa kita sudegė per Antrąjį pasaulinį karą.

Po minėtos parodos pavadinimu, "Senoji Lietuva", buvo išleistas jos katalogas.

LANGUOTO vilnonio audinio palos apgaubia iš priekio, o užpakalyje užkišamos už diržo. Einant į bažnyčią juosiamos prijuostės. Taip XVIII a. lietuvininkes pavaizdavo Karaliaučiaus universiteto profesorius istorikas Frydrichas Samuelis Bokas.

Namuose

Patys lietuviai senosios aprangos išaugojimu susirūpino tik XIX amžiuje.

Šiandien didžiausi Lietuvos muziejai priskaičiuoja turintys apie 17 tūkst. senovinių drabužių ir kelis tūkstančius skiaučių. Gausiausius (XVIII a.-XX a. pirmosios pusės) drabužių rinkinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje yra 300 buities daiktų, atspindinčių istorinio kostiumo raidą nuo XIX a. vidurio iki II pasaulinio karo. Čia saugomi 1 168 audinių eksponatai.

Unikalią kolekciją ateities kartoms buvo surinkęs Šilutės (Šilokarčemos) dvarininkas vokietis Hugas Šojus (Hugo Scheu) - pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas. Jis buvo sukaupęs unikalių sijonų (marginių, kedelių), drobulių ir perdrobulių, siuvinėtų marškinių, moterų galvos muturų, skepetų, vestuvinių galvos vainikų, kojinių, pirštinių, delmonų, juostų...

Šilutiškiai šiandien saugo tai, kas liko iš H. Šojaus kolekcijos po karo.

Kalbamės su etnografe, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktore Indre Skablauskaite.

ALBUMAS lietuviškos parodos Paryžiuje, 1900 metuose. Sudarė kunigas Juozas Žilinskas. Nuotraukos prierašas byloja: "Išveizda lietuviškos grinčios ant Paryžiaus parodos iš arti". (Lietuvos dailės muziejus)

Pietizmo stiliumi

Kiek šiandien turite išlikusios autentiškos aprangos, kokių eksponatų galime pamatyti jūsų muziejuje?

Labiausiai didžiuojamės išlikusiomis juostomis iš garsiosios Šojaus kolekcijos. Seniausios yra datuojamos 1894 m. Tai unikalios plonosios šimtaraštės arba tekstinės juostelės, naudotos ne tik sijonui, prijuostei, kojinėms ar delmonams parišti, bet ir dovanotos Mažosios Lietuvos kraštą lankantiems svečiams.

Saugome iš Hugo Šojaus didžiosios kolekcijos išlikusias unikalias liemenes, vadintas vystėmis, galvos apdangalus, perdrobules, delmonus... Senovinių drabužių padovanojo ir patys vietiniai gyventojai: esama ir iš XIX a. pabaigos. Viena šišioniškė muziejui pardavė drabužių komplektą - kedelį, šiuršę, bliūzę, skepetą - prieš išvykdama į Vokietiją (apie 1960 m.), mat iš ten buvo gavusi laišką, kad su lietuvininkių dėvimais apdarais Vokietijoje nepriimsią arba išjuoksią... Už gautus pinigus moteris žadėjo siūdintis modernius drabužius.

Kai kurių asmeninių daiktų mums perdavė Rusnės sakytojo Augusto Dėvilaičo giminės.

Šilutės Hugo Šojaus muziejus, bendradarbiaudamas su Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi, rudenį pristatys parodą lietuvininkų tautinio kostiumo tema.

Kai kalbame apie lietuvininkų tautinį kostiumą, galvojame apie juodą spalvą.

Tokie drabužiai vadinti juodinėmis. Po Didžiojo maro kraštas buvo gausiai apgyventas kitataučių, čia atnešusių naują religinę srovę pietizmą. Ji skelbė dievobaimingumą ir pasaulio tuštybių atsisakymą. Ėmė plisti namų pamaldos (surinkimai). Surinkimininkai visose srityse reikalavo santūrumo. Buvo draudžiama dainuoti, šokti ir ryškiai rengtis... Lietuvininkų drabužiai, paveikti šių nuostatų, ėmė tamsėti (XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje) ir jau XIX a. antrojoje pusėje tapo beveik visiškai juodi. Griežtą išvaizdą paįvairino tik puošnus delmonas, tačiau ir jį slėpdavo po šiuršiu.

Juodą aprangos stilių lietuvininkės išlaikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Tačiau iki pat XVIII a. pabaigos mūsų krašte žmonės rengėsi šviesiai ir puošniai. Turime rašytinių šaltinių ir ikonografijos, pagal kuriuos galime rekonstruoti XVII-XVIII a. Mažojoje Lietuvoje vyravusią aprangą. Spalvingumo ji neteko vėliau.

MARGINĖS - nesiūti sijonai. Pirmoji iliustracija iš M. Pretorijaus rankraščio: audinio gabalai apvyniojami aplink kūną, o priekyje atidengti marškiniai slepiami po prijuoste. Kita iliustracija - iš T. Lepnerio veikalo "Prūsų lietuvis": languotas vilnonis audinys sukamas apie liemenį ir prie juosmens surišamas diržu ar juosta. Šis piešinys taip pat liudija, kad delmonai nešioti jau XVII a. Jie buvo prisegti prie diržo arba parišti juosta dešiniajame šone, arba prie pilvo.

Paslėpk kasas

Lietuvininkės garsėjo plaukų gražumu ir išskirtiniais galvos aksesuarais.

Iš tiesų: merginos kuo įmantriau ringėmis aplink galvą sukdavo supintas kasas, jas papuošdavo kaspinais, gyvomis gėlėmis ar lankeliu (karūna). Apie ragainiškių meną "pinti kasas tokiu nepaprastu, o ir žavingu būdu" net sklandė legendos.

Tačiau ištekėjusi moteris privalėjo slėpti plaukus.

Taip - muturais (skaromis) ar kepurėmis.

Įspūdingai atrodo "tiurbanas" gražiausiame Givezijaus piešinyje - turiu galvoje Tužės Yvolaitienės portretą.

Kykas. Tokius dėvėdavo jaunamartės - ką tik ištekėjusios moterys, iki susilaukdavo vaikelio.

"Kykas su nuometu bei ploštė moterų rėdai / Bet vainikas su kasoms mergų dabinėjims. / Bobos! Šiukštu jums margų vainikų norėti / O jūs, mergos! Vėl, minau, n'užsigeiskite kykų." (K. Donelaitis "Metai")

Kykas - iš plonos baltos drobės pintų lininių nėrinių pasiūtas apvalus gobtuvas, užtrauktas ant veltinio pagrindo. Dėvėti ir "čepčiai" - paprastesni, mažesni kykai, kepurėlės. Jaunos moterys dėvėdavo ir nuometėlį, kuris rišamas ant galvos arba ant mažos skarelės.

Netekėjusios vaikščiojo vienplaukės, puošėsi vainikais, karūnėlėmis, kaspinais...

Įdomus ir juodas galvos apdangalas, panašus į cilindrą... Nepasakytum, kad lietuvė.

Tai nuotakos kepurė: aukšta, cilindro formos, juodo aksomo. Nuotakos dėvėdavo ir juodos spalvos karūną. Beje, lietuvininkės nesegėdavo rūtų, tik mirtas.

Jaunamartės ryšėjo kykus, o vaikų susilaukusios moterys jau užsidėdavo kepuraites?

Ištekėjusios moterys jokiais būdais nebegalėjo vaikščioti be galvos dangos. Supintos kasos turėjo būti slepiamos: arba po kepure, arba po muturu (skara), ar po skepetaite. Tik merginoms buvo galima demonstruoti kasas.

NUOTAKOS KYKAS. Iki XIX a. pirmosios pusės lietuvininkės nuotakos puošėsi štai tokiu galvos apdangalu. (Nuotr. iš www.ve.lt)

Kol nebuvo sijonų

Ką moterys vilkėjo, kai nebuvo sijonų?

Sijonus šiame krašte vadino kedeliais, kedelaičiais. Jie minimi nuo XVIII a. Kristijonas Donelaitis "Metuose" rašo: "... o mergaitės krosytų marginių nekenčia. Klapai kaip ponaičiai su puikiais sopagaičiais / O nenaudėlės mergaitės su kedelaičiais / Lyg kaip jumprovos pasirodyt jau nesigėdi. / Taip lietuvininkai savo viežlybumą pražaidė.".

Iki tol lietuvininkės dėvėjo margines - jų būta įvairių, kartais apsivyniodavo ilgais audiniais, keliais sluoksniais. Čia toks visuotinis, "nacionalinis", drabužis. Šiaip skirtingose parapijose ir mados skyrėsi.

Kodėl "marginė"?

Turbūt kad buvo marga: languota, dryžuota, spalvinga. Ties liemeniu dar ją surišdavo juosta. Ant marginės dar parišdavo po keletą prijuosčių (šiuršių).

XIX a. pab. Mažojoje Lietuvoje buvo madingi juodi ir rudi smulkiai klostyti ar plisuoti kedelaičiai, kuriems pasiūti reikėdavo 3,5-4,5 m audinio. Prie jų dar rišdavo 4-6 šiuršius.

Kaip vadino viršutinę kostiumo dalį?

Vilkėdavo kelerius marškinius, trumpus ant ligų. Trumpieji vadinti papetėmis arba prymarškiniais. Su atverčiama apykakle. Rankogaliai išsiuvinėti įvairiais raštais. Dar dėvėdavo kiklikus, vystes (liemenes), drobules ir perdrobulius - skoteres, ploštes...

Perdrobulius?

Moterys apsigaubdavo drobulėmis, o į jas, tarp audinio, įstatydavo intarpus - perdrobulius.

Tai kiek tų muturų vienu metu reikdavo vilktis?

Detalės skyrėsi pagal parapijas, bet laikoma, kad lietuvininkės kostiumą sudaro keli kedeliai, keli šiuršiai, juosta, keleri marškiniai, drobulė su perdrobuliais, liemenė ar švarkelis, lauke dėvėtos ilgos, kartais trumpos sermėgos, pasiūtos iš tamsiai mėlynos gelumbės... galvos apdangalas, pečius juosianti skara, na, ir delmonas, blauzdinės (auklės), riešinės, vėliau dar puoštasi stikliniais karoliais...

Ne gintariniais?

Dažniausiai moters kaklą puošdavo spalvoti stikliniai karoliai, atgabenti iš Vokietijos gilumos. Puošdavosi auskarais, karoliais, tačiau ne tik gintariniais. Apie gintaro draudimą kalbama net valdžios 1861 m. išleistame "Dėvėsenos potvarkyje", kuris reglamentavo, ką gali dėvėti lietuvininkai, o ko ne.

Delmonas, kitaip nei gintariniai karoliai, madingas iki šiol.

Tai išskirtinis Klaipėdos krašto aksesuaras, apie kurį jau daug pripasakota... Beje, senuose piešiniuose delmonas vaizduojamas nuo XVII amžiaus.

Ką avėdavo moterys?

Vyžas, nagines, vėliau - odinius batelius.

GALVOS puošmena, delmonas ir juostos iš Hugo Šojaus kolekcijos.

Modistai

Ar vyrai paisė madų?

Dar ir kaip. Patys pirmieji skubėjo puoštis "vakarietišku stiliumi". Jau XIX a. pirmojoje pusėje ilgas kelnes keitė į trumpas, aulinius - į pusbačius. Būtinu naujos mados elementu tapo plačiabrylė skrybėlė. Mėgo pasirišti skepetaitę, apsijuosti siuvinėtu diržu...

Apskritai lietuvininkams drabužis niekada nebuvo kaip uniforma. Vienaip būdavo rengiamasi per vestuves, kitaip - einant į svečius, dar kitaip - į bažnyčią...

ŠIURŠĖS (prijuostės). Ir ant marginių, ir vėliau ant sijonų visuomet ryšimos prijuostės. Iki XIX a. jos buvo išilgadryžės arba išilgadryžės su skersiniu ornamentu prijuostės apačioje.

Pasaulinėje parodoje

1900 m. Paryžiuje, Trokadero rūmuose vykusioje Pasaulinėje parodoje, Rusijos imperijos paviljono Lietuvos skyriaus ekspozicijoje, buvo įrengtas lietuviško namo interjeras su autentiškais kaimo buities reikmenimis. Paviljono sienos buvo nukabinėtos Lietuvos valdovų nuotraukomis, istoriniais, etnografiniais, ekonominiais žemėlapiais. Žemėlapiuose nubrėžti keliai, kuriais lietuviški laikraščiai turi keliauti į Lietuvą.

Eksponatais rūpinosi lietuvių tautinio atgimimo šalininkai, tarp jų Vydūnas ir M. Jankus. Iš Amerikos buvo gauta didelė parama pinigais. Darbas užvirė iki parodos atidarymo likus geram pusmečiui.

Knygoje "Lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose albumas", kurios tekstų autorius - kunigas Juozas Žilinskas, rašoma, kad 1899 m. Šveicarijos lietuviai išleido atsišaukimą:

"Lietuviška literatūra ir laikraštystė tobulinasi visai ypatingose sanlygose. Niekur pasaulėje nėra kitos tokios šalies, kaip Lietuva, kur kiekviena knygelė, kiekvienas raštas, atspaustas prigimtoje tėviškoje kalboje, yra laikomas už daigtą aštriai uždraustą, kur kiekvienas skaitantis panėšią knygelę, kad ir nekalčiausios intalpos, yra baisiai persekiojamas caro činovninkų ir ištremiamas į kalėjimą ir Sibyrių. Iš tos priežasties lietuviška literatūra, ypatingai laikraštystė, užsitarnauja ant visatinos atydos ir gali būti vienu iš žingeidžiausių dalykų ant Paryžiaus parodos 1900 m."

Lietuvos skyriuje buvo sukomponuota kaimo troba ir piršlybų scena. Stovėjo šešetas manekenų, aprengtų suvalkiečių drabužiais. Vitrinose buvo eksponuojami tradiciniai moterų kostiumai, vienas - iš Ragainės.

Pasak menotyrininkės dr. M. Lebednykaitės, pasibaigus 1900 m. pasaulinei parodai Paryžiuje, Susivienijimas lietuvių Amerikoje (įsteigtas 1886 m.) Trokadero etnografijos muziejui padovanojo etnografinių nuotraukų, daiktų, 6 manekenų figūras, aprengtas išeiginiais kaimo drabužiais. Jų likimas tiksliai nėra žinomas.

***

VARDAI

Eduardas Volteris

Istorikas, archeologas, etnografas, kalbotyrininkas, senųjų lietuviškų raštų, pilkapių tyrinėtojas.
Gimė 1856 m. Rygoje, laikė save latviu, nors tėvas buvo vokiečių kilmės pastorius.
Studijavo kalbotyrą Vokietijoje ir Rusijoje.
Bendravo su Karaliaučiaus universiteto Sanskrito ir lyginamosios kalbotyros katedros prof. Adalbertu Becenbergeriu.
Buvo Sankt Peterburgo universiteto profesorius, dėstė lietuvių ir latvių kalbas, dialektologiją, lietuvių kalbos sintaksę, lietuvių, latvių ir prūsų lyginamąją gramatiką etc. Buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Kurį laiką dirbo Kauno muziejaus direktoriumi.
1883-1886 m. keliavo po Mažąją Lietuvą ir Lietuvą, rinko lietuvių etnografinę ir kalbinę medžiagą. 1883 m. ekspedicijos metu Šernėnuose užrašė jaunosios pavogimo per vestuves paprotį: jaunoji ir jos draugė išsipirkdavo pirštinėmis, juostomis, kojinėmis ir kitais rankdarbiais...
1910-1912 m. rinko etnografinę medžiagą Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje. Išvaikščiojo beveik visą Klaipėdos kraštą, aplankė Priekulę, Dreverną, Kuršių neriją. E. Volterio surinkta kolekcija priklauso Rusijos etnografijos muziejui.
Mirė 1941 m. Kaune. Palaidotas Senosiose miesto kapinėse (dab. Ramybės parkas), liuteronų sektoriuje. Kapinės sunaikintos.

VERTA ŽINOTI

1865 m. Rusijoje veikusios Gamtotyros, antropologijos ir etnografijos mėgėjų draugijos iniciatyva buvo surengta Pirmoji Rusijos imperijos tautų etnografijos paroda. Joje įvyko ir pirmasis lietuvių etnografijos pristatymas kitoms tautoms.
Iš Lietuvos į parodą Maskvoje nukeliavo apie 160 eksponatų.
Šiuo metu Rusijos etnografijos muziejus turi 121 lietuvišką eksponatą iš tuometinei parodai sukauptų 160. Dalis jų pražuvo.
Parodoje buvo eksponuota 13 tautinių kostiumų ir, atskirai, kai kurios tuometinių rūbų detalės.
Specialiai parodai rūbai nebuvo nei audžiami, nei siuvami - pasirenkami iš jau pasidarytųjų.
Parodą aplankė 83 tūkstančiai žmonių.

Elvyda Lazauskaitė, "Liaudies kultūra", 2010 m.

ĮDOMU

* Kada megzti ir nerti drabužius pradėta Lietuvoje, tiksliai pasakyti sunku - archeologiniai megztų ir nertų drabužių radiniai nėra gausūs: Šernų kapinyne (Klaipėdos r.) rasta moteriška vilnonė kepurėlė datuojama I tūkstantm. pradžia, Klaipėdoje aptiktas mezginio fragmentas - XVI-XVII amžiumi.
* Pirštinių bei kojinių būta ir siūtų, ir megztų. Negausias žinias apie šiuos antraeiliais laikytus apdaro priedus - aksesuarus - etnografai yra surankioję archyvuose ir bibliotekose. Žinios kuklios, nes rašę apie lietuvių aprangą svetimšaliai autoriai dažniausiai apsiribodavo jų paminėjimu. Bet po kruopelytę surankiotos žinios - labai svarbios, nes muziejuose saugomi šios rūšies eksponatai gana vėlyvi (gal tik išskyrus vieną kitą).
* Net trijų XVIII-XIX a. autorių darbuose pieštos ar aprašytos spalvingais trikampiais dekoruotos lietuvininkių kojinės. Greta kojinių beveik visada autorių minimi ir keliaraiščiai, vieni paprasti, manoma, kad tai rinktinės daugiaraštės juostelės, kiti su aukso ir sidabro siūlais įaustomis gėlėmis ir raidėmis.
* Ikonografinė kojinių temai skirta medžiaga nėra gausi - etnografai gali remtis trimis Frydricho Samuelio Boko (Bock, 1716-1786) ir dviem Alberto Krečmerio (Kretschmer, 1825-1891) spalvotais piešiniais.
* Pirštines iki XIX a. retai kuris iš autorių apibūdino. Tik Liudvikas Bačkas (Baczko, 1756-1823) aprašo jam pasirodžiusį keistą Pilkalnio (Pilkallen) miestelio gyventojų užsiėmimą - padaryti tūkstantį porų grubių (šiurkščių) vilnonių pirštinių ir nugabenti jas į Tilžę ir Mėmelį. Daugiau žinių apie raštuotas spalvingas lietuvininkių pirštines pasirodo nuo XIX a. vidurio. Apie jas užsimena Otto Glagau (1834-1892), jau minėtas Albertas Krečmeris (rašo apie pirštuotas pirštines), o Albertas Cvekas (Zweck) randa progos aprašyti puikiai derančias prie lietuviško kostiumo pačių nusimegztas ir gėlių raštais išmargintas pirštines, kurias, pasirodo, dėl šilumos dažnai mūvi ir vokiečiai.
Žymus Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėtojas Adalbertas Becenbergeris (Bezzenberger, 1851-1922) mini pakeles ir kojinių porą, kurią nuotaka per vestuves dovanoja jai kepurėlę (čepčių) uždėjusiai anytai.

Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Lietuvos dailės muziejaus liaudies tekstilės rinkinio saugotoja ir tyrinėtoja

***

ŠALTINIAI. Ona Danutė Aleknienė, "Lietuvininkių apranga XIX amžiuje"; Miglė Lebednykaitė, "Šventadieninės prijuostės Lietuvos kultūroje. XIX a.-XX a. pirmoji pusė", Dalia Bieliauskienė, Stasė Bernotienė, Vida Kulikauskienė, "Dar kartą apie tautinius drabužius"; Šilutės Hugo Šojaus muziejaus pateikta medžiaga.