Dr. Saulius Sidaras: apie lietuvybę Sibire

Lietuvos šimtmečio metų išvakarėse kalbamės su Sauliumi Sidaru - žmogumi, kuris už 6000 km, pačiame Azijos žemyno centre, moko lietuvių vaikus gimtosios kalbos.

Sekmadieninė lietuvių kalbos mokyklėlė nuomojasi patalpas Krasnojarsko krašto bibliotekoje. Čia mokosi 30 mokinių nuo 6 iki 60 metų amžiaus.

Vienintelis mokytojas

Gerbiamas Sauliau, esate vienintelis mokytojas šioje mokykloje?

Taip.

Papasakokite apie ją.

Mokyklėlė įsteigta prieš dešimtmetį Krasnojarsko lietuvių kultūros bendrijos "Lietuva" rūpesčiu. Mus remia Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija - finansuoja 8 mokymo valandas per savaitę. Kiekvieną vasarą organizuojame 2 savaičių lietuvių kalbos mokymosi stovyklas 20-iai žmonių.

Kokio didumo Krasnojarsko lietuvių bendruomenė?

Šiame krašte gyvena per 3000 lietuvių (pagal Rusijos gyventojų surašymo duomenis). Bendruomenės veikloje dalyvauja apie 500 narių, bet iš jų aktyviai veikia gal tik 50-70.

MOKYTOJAS. Dr. Saulius Sidaras - Krasnojarsko sekmadieninės lietuvių kalbos mokyklos vadovas, mokytojas, lietuvių tremtinių ir jų palikuonių gyvenimo Sibire metraštininkas. Vienas iš jo sūnų gyvena Vilniuje, kitas liko su tėvais Sibire.

Papasakokite apie pačią tremtinių, jų palikuonių telkimosi į bendruomenę pradžią.

Tai buvo 1992 metais. Tada žmonės dar netikėjo, kad valdžia leis veikti tokiai bendrijai. Būrėsi sunkiai. Nedaug lietuvių vienas kitą pažinojo. Nemokėjo kalbos, nežinojo papročių. 50 metų rusifikacijos: kaipgi visa tai prisiminsi?

Daug padarėte per palyginti trumpą laiką. Pasirūpinote, kad tremtinių prisiminimai būtų užrašyti, vyktų lietuviški renginiai, ir pats išleidote memuarus.

Prieš dešimtmetį parašiau knygą "Vis tolstantis horizontas". Dabar ruošiamas pakartotinis leidimas. Kartu su R. Racėnu rašėme apie tremtinių lapteviečių gyvenimą - "Jakutijos pasakojimai". Su bendruomene surinkome medžiagą ir išleidome knygą apie Sibiro lietuvių buitį - "Langas į pasaką", "Du krantai" - apie Krasnojarsko lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos veiklą ir atskirų bendruomenės narių gyvenimo kelią. Šiuo metu renkame medžiagą knygai "Vaikai amžino įšalo".

Nuo 2011 m. mūsų mokyklėlėje veikia vaikų, suaugusiųjų teatras - statome spektaklius. Kasmet rengiame fotografijų parodas, paskaitas, renginius apie Lietuvą. Pavyzdžiui, Lietuvių kultūros dienoms mūsų bendruomenės narė buvusio Magadano kalinio Prano Arlavičiaus dukra pasiuvo daug tautinių kostiumų (XIV-XX amžiaus). Senoviškus kostiumus padėjo rekonstruoti Lietuvos etnografai ir archeologai. Taip pat nuolat tvarkome kalinių ir tremtinių kapus visame Krasnojarsko krašte.

Ar švenčiate kartu šventes?

Žinoma. Kalėdas, Vasario 16-ąją, Velykas, Kaziuką, Jonines, Gimtosios kalbos dieną ir kt.

Kur pasitiksite Naujuosius?

Bendruomenė susirinks restorane - jau seniai užsakytos vietos.

Papasakokite apie savo šeimą.

Mano šeima mišri. Žmona rusė. Nors gal ukrainietė, o gal lenkė, - ten visko primaišyta. Turiu du sūnus. Vienas gyvena Krasnojarske, antras Lietuvoje.

TĖVAS. "Tėvą atsimenu plačiapetį, stiprų, mėlynakį..." Dominykas Sidaras, 1894-1948.

Kaip dažnai grįžtate į gimtinę?

Su Lietuva nuolat palaikau ryšius. Esu Pasaulio lietuvių bendruomenės seimo narys. Būsiu ir 2018 m. Vilniuje, pristatysime Sibiro lietuvius. Liepos 1 d. Katedroje bus demonstruojama Šv. Mergelės statula, kuri mūsų pastangomis pargabenta į Nacionalinį muziejų ir ten restauruota.

Šaknys

Papasakokite apie savo tėvus, protėvius.

Mano senelis buvo Jokūbas Sidaras, senelė - Ona, jie ūkininkavo savo gimtajame krašte, Livintų kaime (netoli Rumšiškių etnokultūros centro), turėjo aštuonis vaikus (devintas kūdikis mirė) - penkis sūnus ir keturias dukras ir 8 hektarus žemės. Pirmagimis Dominykas buvo mano tėvas. Jis pasaulį išvydo 1894 metais.

Tėvas baigė keturias klases, nesulaukęs nė šešiolikos metų, iškeliavo laimės ieškoti į Ameriką. Iš pradžių sunkiai vargo - dirbo šachtose, statybose, fabrikuose, pas privačius verslininkus, vėliau, išmokęs angliškai, prasigyveno, net nusipirko automobilį, įsigijo parduotuvėlę. Deja, vietovę, kurioje jis buvo įsikūręs (Floridoje), nusiaubė uraganas. Tėvas prarado viską. Automobilį teko parduoti ir pradėti viską nuo pradžių.

Gavęs JAV pilietybę, tėvas stojo tarnauti kariuomenėje, Pirmojo pasaulinio karo metais kovojo Europoje su Vokietija, Prancūzijos pusėje. Apie 1925 metus grįžo į Lietuvą, nusipirko žemės ant vaizdingo Strėvos upės kranto ir pradėjo statytis namus. Pritrūkęs pinigų, vėl išvyko į Ameriką ketveriems metams. Grįžęs vedė mano mamą - Domicelę, kuri buvo jaunesnė už jį 14 metų. Mama buvo puiki namų šeimininkė, mokėjo ne tik skaniai gaminti, bet ir siūti, megzti, verpti, austi. Turėjo "Zingerį"!

KRASNOJARSKO lietuvių kultūros bendrija "Lietuva".

Tėvas prižiūrėjo nemenką ūkį - avis, karves, kiaules, arklius, arė žemę, sėjo. Užveisė didelį sodą...

Tėvą atsimenu plačiapetį, stiprų, mėlynakį... Prisimenu ariantį dirvą, matau, kaip vagos gale iškelia arklą iš žemės ir pradeda naują vagą. Jis man kartais duodavo vadžias, ir aš išdidžiai valdydavau arklius. Prisimenu, kaip, užsidėjęs šiaudinę skrybėlę, tėvas berdavo į dirvą kviečius, rugių grūdus. Aš prisimenu visą žemės ūkio darbų ciklą... Tėvas mane išmokė jodinėti - su balnu ir be jo, tai man labai patiko.

Jūsų atmintis saugo lemtingus, tragiškus vaikystės vaizdus.

Man buvo septyneri metai. Aš dar tik dvi savaites lankiau pirmą klasę. Vieną 1948-ųjų naktį jie atėjo į mūsų namus su automatais ir šunimis. Atsimenu, tėvas ramiai sėdėjo prie stalo, paskui kažką pasakė kareiviams ir išėjo. Daugiau jo nebemačiau. Mane, 15 metų brolį, mamą, ašuoniasdešimtmetę močiutę suėmė ir išvežė į Krasnojarsko kraštą. Nepasakosiu apie kelionės kančias, nes jos nesiskyrė nuo tūkstančių kitų, apie kurias jau rašyta. Atsidūrėme prie Jenisejaus, Jarcevo kaime. Kasdien klausinėdavau: "Kur tėtis?", bet man nesakė.

Mano tėvas buvo susijęs su partizanais. Tą naktį jį nušovė. Apie tai sužinojau vėliau.

Močiutė mirė tremtyje pirmaisiais metais. Mama irgi neištvėrė, ją paralyžiavo, ir ji taip pat greitai mirė.

Kas jus užaugino?

Brolis. Jis man buvo tėvas ir motina.

Kada pirmą kartą po tremties vėl išvydote Lietuvą?

1963 metais. Tada buvau sutiktas labai priešiškai. Buvau trečiarūšis žmogus. Susiradau darbą, bet manęs Kaišiadoryse nepriregistravo. "Ką?! - pasipiktino skyriaus vedėja. - Iš Sibiro? Dar vienas banditas." "Ne, aš ne banditas", - atsakiau. "Tai vis tiek - bandito sūnus. Pas mus pilna savų banditų", - ir metė man po kojų pasą. Grįžau atgal į Sibirą.

CHORAS "Rūta".

Pamiršti Sibire

Papasakokite, kaip tapote mokslų daktaru...

Keturiolikmetis pradėjau savarankišką gyvenimą. Buvau baigęs 7 klases. Brolis sukalė dėžutę iš faneros - lagaminėlį, įdėjo maisto, į kelnių diržą įsiuvo šiek tiek pinigų - ir išvykau mokytis į Kansko technikumą. Iš Jarcevo keturias paras garlaiviu keliavau į Krasnojarską, iš ten traukiniu - į Kanską. Po ketverių metų tapau diplomuotu techniku geologu. Vėliau Irkutske bagiau institutą, dar vėliau apsigyniau geologijos daktaro disertaciją.

Ar dabar savo kasdieniame gyvenime susiduriate su sunkumais dėl to, kad esate kitatautis?

Dėl savo biografijos būna sunkumų ir Rusijoje, ir Lietuvoje.

Lietuvoje?

Toji valdžia, kuri iškilo ant deportacijos pečių, jau dingsta, o naujoji valdžia jau nebemano, kad Rusijoje dar liko lietuvių.

Jūs nejaučiate rūpesčio?

Na, Maskvoje, kur mokosi ambasados darbuotuojų vaikai, yra gerai įrengta mokykla, dirba daug mokytojų, Peterburge - silpnesnė, o Sibiras, galima sakyti, užmirštas. Mus šiek tiek dar palaiko Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija.

Ar neketinate grįžti gyventi į Lietuvą?

Aš ESU grįžęs į Lietuvą. Į Rusiją išvykęs laikinai.

Kodėl?

Mes esame Lietuvos atstovai ir ambasadoriai Sibiro kraštuose. Mes palaikome ten lietuvybę. Jeigu mes paliksime ten esančius lietuvius, jie nutautės ir visiškai išnyks. Tai 50 000 pamirštųjų Sibire.

Kodėl sakote "pamirštųjų"?

Nuo 2010 metų Lietuvos valdžia nebepriima prašymų dėl savo sodybos atgavimo arba buto gavimo. Eilėje nuo 2010 m. laukia apie 800 žmonių. Duoda po 4-5 butus per metus.

O kaip tai paaiškina?

Sako, kad ES neduoda lėšų.

Artėja masiškiausio trėmimo 70-metis. Aš jau nekalbu apie juodajį 1941 m. birželį. Tokiais tempais prireiks dar apie 200 metų! Rusai mus išvežė per 15 minučių - dabar laukiame po dvejus metus, kad Lietuva suteiktų pilietybę.

Bet jūs juk turite pilietybę?

Aš susigrąžinau pilietybę seniau, bet kalbu apie tuos, kurie tik dabar pateikia dokumentus.

ATEITIS. "Jeigu mes paliksime ten esančius lietuvius, jie nutautės ir išnyks. Tai 50 000 pamirštųjų Sibire", - sako dr. S. Sidaras.

O kokių sunkumų patiriate Rusijoje?

Tie sunkumai susiję su lietuvių korespondentų negerais straipsniais apie Rusiją. Mums už tuos straipsnius tenka atkentėti.

Paminklas laisvei

Lietuviai nesutaria dėl paminklų... Būtų įdomu sužinoti jūsų, tremtinio vaiko, nuomonę: kokį paminklą Lietuvos laisvei statytumėte jūs?

Kalbant apie Lukiškių aikštę, manau, kad reikėtų Vyčio.

Kalbant apie laisvę apskritai, manau, kad paminklai turėtų būti kitokie: reikėtų labiau rūpintis pačiais svarbiausiais dalykais.

Kurie jums atrodo svarbiausi?

Gedimino kalnas. Dviguba pilietybė. Daug ekonominių problemų, dėl kurių žmonės iš Lietuvos išvyksta svetur...

Kitąmet švęsime Nepriklausomybės šimtmetį. Ką jums reiškia ši šventė? Kaip švęsite jūs?

Manau, šis klausimas susijęs su buvusiu prieš tai.

Ar yra klausimas, kurį Sibiro lietuvis norėtų pateikti tautiečiui iš Lietuvos? Ir ko Lietuvos lietuviui derėtų paklausti lietuvio sibiriečio?

Yra daug klausimų ir tik vienas atsakymas: "Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt."

Kas jus Sibire išmokė likti lietuviu?

Tėvai. Jie mane, dar šešiametį, namuose mokė skaityti lietuviškai. Ir vėliau mama mokė, Sibire. Kartu mokė ir meilės Lietuvai, jos kultūrai, tradicijoms. Mokė jokiomis aplinkybėmis neprarasti pagarbos žmogui.

ŠVENTĖS Sibire.