Aurimas Eidukaitis - tapytojas, kurio namuose nėra paveikslų

Pats dailininkas juokaudamas pripažįsta, kad norisi tapyti vis didesnio formato darbus, nes ant mažesnių drobių vaizduotės sukurti piešiniai jau nebetelpa...

Prieš savaitę KKKC Parodų rūmuose buvo atidaryta antroji A. Eidukaičio paroda intriguojančiu pavadinimu - "Dažų imperatorius". Parodą pristato menininko veiklą kuruojanti Eglės galerija iš Kauno.

"Nors Klaipėdoje gyvenu, kol kas tik antra paroda čia. Pirmoji buvo prieš penketą metų. Dabar ši paroda yra tarsi prisistatymas Klaipėdai iš naujo", - pasakojo kūrėjas.

Užkliuvo pavadinimas "Dažų imperatorius". Ar čia apie save?

Aš taip savęs nevadinčiau, - juokiasi.

Pavadinimas yra paveikslo, kuris buvo panaudotas plakate parodai anonsuoti. Mano buvo kitoks pavadinimas sugalvotas, bet galiausiai pakeitėme. Jis labiau traukia dėmesį.

Ar spalvos jūsų darbuose yra svarbiausios?

Spalva nėra svarbiausias dalykas, nors, aišku, tai svarbus komponentas mano tapyboje. Taip pat labai svarbu pati idėja, piešinys, atlikimas, technika, visos smulkios detalės. Man tai įdomu ir viskam atiduodu labai daug laiko - ne tik visumai, bet ir kiekvienai smulkmenai.

DETALĖS. Aurimui Eidukaičiui labai svarbu ne tik paveikslo spalvos, bet ir idėja, piešinys, atlikimas, technika, visos smulkios detalės.

Jūsų darbai išties labai detalūs, smulkmeniški. Kiek laiko užtrunka vieno tokio paveikslo gimimas?

Pats atsiradimas, sugalvojimas būna įvairus. Kartais - opa - ir ateina vaizdas. Kartais viskas prasideda nuo kokios nors detalės, kuri atsiranda galvoje, ar aplinkoje pamatyto daikto, kurį norisi kur nors įkomponuoti. Kartais viskas būna netikėtai, o kartais užtrunka labai ilgai. Būna, kad kelerius metus nešiojuosi galvoje eskizą, dėlioju ir vis neprisiruošiu tapyti. Nėra taip, kad pasiimi popieriaus lapą ir nusipieši naujam paveikslui eskizą. Tokie dalykai retai ateina.

ŽMONĖS. Paveikslų herojais tampa realūs žmonės - draugai, giminės, pažįstami.

Pats tapymas irgi užtrunka. Priklauso nuo dydžio, sudėtingumo. Gali trukti savaitę, dvi ar mėnesį. Nuo ryto iki vakaro vien tai ir darau.

Senesniame interviu buvote sakęs, kad viena iš svajonių buvo gyventi iš tapybos. Suprantu, kad dabar jau galite atsidėti vien tik kūrybai. Kokia kita svajonė, kurios išsipildymo laukiate?

Norėtųsi labiau išlįsti į pasaulį, nes dabar kūryba matoma tik Lietuvoje. Kadangi dirbu su galerija, gyvenu iš tapybos, turiu galvoti ir apie darbų pardavimą. Viena iš mano svajonių yra tapyti, krauti darbus į krūvą ir negalvoti apie pardavimą, apie pragyvenimą, o tapyti tik tai, ką noriu, kokio noriu dydžio.

Pavyzdžiui, parodoje dauguma darbų yra atrinkti, kad būtų su žmonėmis. Tačiau parduoti darbus, kuriuose yra žmonės, sudėtinga. Kad ir kaip būtų gaila, žmonės paveikslą perka kaip interjero detalę, o ne kaip meno kūrinį, tik tam, kad pasipuoštų, priderintų prie sofos ar tapetų. Žinoma, yra ir tokių, kurie nori meno kūrinio, bet negali sau leisti jo įsigyti.

Suprantu, kad paveiksluose vaizduojate ir realius žmones?

Taip, labai dažnai - ir pažįstami, ir draugai, ir giminės, ir mano vaikai. Pavyzdžiui, paveiksle "Bachas svajoja" yra realus žmogus, kuris vaizduojamas pusiau šiuolaikinėje, pusiau mitologinėje aplinkoje. Man pačiam įdomu domėtis senaisiais dievais, mitologija, o paskui tai perkelti į savo kūrinį perteikiant tai šiuolaikiškai.

"KŪRYBINIS KELIAS" - netyčia išėjęs darbas apie kūrybinį dailininko ieškojimą.

Jūsų darbuose yra visai kitas pasaulis. Radau net tokį meno apžvalgininkų apibūdinimą "siurrealistinės fantazijos", buvote lyginamas su Salvadoru Dali. Kokį iš tikrųjų pasaulį norite parodyti?

Tiesą pasakius, net nežinau. Viskas susidėlioja savaime ir nėra taip, kad vieną dieną sugalvojau tapyti būtent tokiu stiliumi. Viskas išsirutuliojo palaipsniui. To siurrealizmo, kuris buvo prieš keletą metų, beveik nebeliko. Taip, mane lygino ir su Salvadoru Dali, ir kitais, bet per pastaruosius penkerius metus viskas pasikeitė. Dabar mano darbuose nebėra visokių neatpažįstamų, skraidančių objektų. Mano paveikslai yra kaip spektaklių scenografijos su žmonėmis. Tai paprasti, kasdieniai dalykai, sudėlioti neįprastose erdvėse.

SCENOGRAFIJA. Dailininko paveikslai yra tarsi spektaklių scenografijos su žmonėmis.

Aš gyvenu ramų šeimynį gyvenimą, pats į menininką net nelabai panašus nei bendravimu, nei išvaizda. Tiesiog pamatau daiktą ir įsivaizduoju jį kitame pasaulyje, kitoje erdvėje, žmogus visai kitoks ten atrodo. Aš visada mąsčiau kitaip, net apie paprastus buitinius dalykus visai kitaip viską suprasdavau. Tiek mokykloje, tiek dabar. Gyvenime tai nepadeda, bet mene, kūryboje yra labai gerai galvoti kitaip, išskirtinai.

Ar iš to kito, vaizduotės, pasaulio nesunku sugrįžti į realybę?

Sugrįžti sunku, kai visą dieną, nuo ryto iki vakaro, sėdi ir tapai. Dar kol namo grįžti, visas į mintis paniręs, kelio nematai, o matai paveikslą tapantį. Visos mintys - tik apie tai. Net naktį prabundu ir galvoju, dėliojasi naujos mintys. Jei ne žmona ir vaikai, turbūt ir negrįžčiau namo, - juokiasi.

Gyventumėte savo studijoje?

Panašiai. Nuomojuosi studiją netoli namų. Jeigu vienas būčiau, tikriausiai vien tik tuo ir gyvenčiau.

Kiek valandų praleidžiate studijoje?

Einu kaip į darbą. Išeina daugiau nei normali darbo diena, tik savaitgaliais leidžiu sau nedirbti.

Į studiją einate dirbti ar kurti?

Jau kurį laiką einu dirbti. Jeigu kas klausia, sakau, kad einu į darbą. Kas manęs nepažįsta, gal net nepagalvotų, kad mano darbas - tapyti paveikslus. Žinoma, yra ir kūryba, tačiau didžioji dalis yra mechaninis darbas, kai sėdi su dažais, teptukais ir bandai sugalvotą vaizdą perkelti ant drobės. Tai užtrunka ilgai, o kai nuo ryto iki vakaro tenka mažu ar didesniu teptuku baksnoti drobę, kartais nėra itin didelės kūrybos. Tie, kurie tapo abstrakcijas, išsilieja, išsitaško, o pas mane yra mąstymas ir darbas.

O iš kur semiatės įkvėpimo, kad tas mechaninis darbas visai neužgožtų kūrybos?

Tas įkvėpimas yra poilsis, miegas, ritmas. Man patinka režimas, kai keliuosi, valgau tam tikru laiku. Nemėgstu bet kada bet ko daryti. Pas mane viskas turi būti suplanuota. Tai dar vienas dalykas, kuriuo esu nepanašus į menininką. Nelakstau po laukus ir negaudau įkvėpimo. Žinoma, kartais būna, kad dieną dvi sėdi ir nieko nesugalvoji. Tačiau yra toks posakis - profesionalai dirba, o mėgėjai laukia įkvėpimo. Tad nori nenori, dirbi.

O kelerių metų pradėjote domėtis menu, nusprendėte, kad norite tapyti?

Atsimenu, šeštoje klasėje sužinojau, kad Šeduvoje, kur augau, atsidarys dailės mokykla. Pirmas nubėgau ir užsirašiau net tėvų neatsiklausęs, nors buvo mokama. Jau tada man tapyba buvo stebuklas. Po to prasidėjo rimtesnis susidomėjimas. Pirmąjį didesnį paveikslą sukūriau būdamas keturiolikos ar penkiolikos, pradėjau rimčiau dirbti su aliejiniais dažais. Kai pradėjau lankyti dailės mokyklą, pasakiau, kad užaugęs būsiu dailininkas. Nuo to laiko praėjo apie 20 metų ir įstojau į Dailininkų sąjungą. Dabar gyvenu tuo ir džiaugiuosi, kad taip galiu.

Kokių idėjų nešiojatės savyje šiuo metu? Ar yra koks nors žmogus ar vaizdas, kurį norite nutapyti, bet tam dar neatėjo laikas?

Yra tų idėjų, bet dalį norisi daryti labai dideliu formatu. Tai sudėtinga, nes reikia būti garantuotam, kad po to mėnesio ar dviejų, praleistų sėdint prie darbo, pavyks jį parduoti. Kiekvienas žmogus nori gauti atlyginimą, menininkai taip pat. Gal dėl to tos didingos idėjos ir atsideda vėlesniam laikui. Norėčiau nutapyti 2-3 metrų pločio paveikslą. Aš tokius didelius darbus mėgstu, nes į mažus tiesiog nebeįsitenku. Man reikia daug detalių, o į mažus paveikslus nesutelpu.

Nebuvote gavęs pasiūlymų tapyti paveikslų ar freskų namuose, įstaigose ant sienų?

Anksčiau tuo užsiimdavau - įvairiais dekorais, piešiniais. Bet kai pradėjau rimtai užsiimti tik tapyba ant drobės aliejiniais dažais, gautų pasiūlymų piešti ant sienų atsisakiau. Iš dalies dėl to, kad ant sienos nutapytas piešinys po pusmečio žmogui gali atsibosti. Jo juk nenukabinsi, jį reikės uždažyti. Gaila laiko, pastangų. Paveikslą galima nunešti pakabinti kitur, parduoti, padovanoti.

O jūsų namuose kabo paveikslai?

Nė vieno, - juokiasi.

Gal dėl to, kad tikriausiai atsibosta visą dieną į juos žiūrėti. Iš pradžių - kol nutapai, paskui - kol nudžiūna, po to - kol ateina laikas jam iškeliauti. Galiu pajuokauti, kad dar tiek neuždirbu, kad galėčiau savo paveikslą įpirkti. Žinoma, norėčiau turėti kokią nors savo darbų kolekciją vien tik sau.

Kūryba daugelyje sričių atsiremia į finansus. Jūsų manymu, menininkui gyventi patogiai, nesukant galvos dėl pinigų, Lietuvoje įmanoma?

Manau, kad sunkiai. Mažai yra tokių, kurie gali taip gyventi, darbus parduodami tik Lietuvoje, neturėdami galerijų. Arba turi kurti interjerams, nuolaidžiauti užsakovams. Tačiau tame nėra pastovumo.

Kuris iš parodoje eksponuojamų darbų jums yra įdomiausias, į kurį norėtumėte atkreipti lankytojų dėmesį, kad atidžiau pažiūrėtų?

Manyčiau, artimiausi tie darbai, kurie susiję asmeniškai su manimi, mano darbu. Tai tarsi mano autoportretai, atspindintys mano kūrybą. Vienas paveikslas pavadintas "Kūrybinis kelias", kur brendu per dažus ir ieškau įkvėpimo.

Šiame paveiksle ant nugaros nešate Rūpintojėlį?

Jei įsižiūrėsite, tai ne Rūpintojėlis, o Rodeno "Mąstytojas". Tapydamas šį paveikslą turėjau paskutinę drobę, laukiau, kol atveš naujų. Galvojau, ką nutapyti, ir išėjo paveikslas apie galvojimą, ieškojimą. Brendi, ieškai idėjų, mąstai. Netyčia išėjo darbas apie kūrybinį ieškojimą.

Aurimas Eidukaitis (g. 1982 m.) priklauso jaunųjų tapytojų kartai. 2006 m. Šiaulių universitete baigė dailės studijas. Pirmoji autorinė paroda - 2014 m. Nuo 2015 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.