Algimantas Aleksandravičius apglėbia Sūduvą

Šiais pablukusių vertybių ir apirusių sąvokų laikais, kai Lietuvos žmonės, regis, norėtų mylėti Tėvynę, bet nemoka, nes jau vargiai beįsivaizduoja, ką šis žodis reiškia, garsus šalies fotografas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius narsiai ir kantriai dirba nacionalinės svarbos darbą - iš fotografijų kuria didingą Lietuvos epą - visus mus moko savąją Tėvynę pažinti iš veido, idant žinotume, ką ir už ką dera mylėti. Galime pasidžiaugti - prie trijų Lietuvos gamtos ir jos žmonių grožį įamžinančių fotografijų albumų: „Žemaitėjė - mona meilė“ (2013), „Aukštaitėj - aukšts dongs ė čysts vondva“ (2014) ir „Dzūkija - išskaicyta iš Dzievulio drabnų raštų“ (2015) - tuoj tuoj prisijungs ir ketvirtoji vaizdinio Lietuvos epo dalis „Sūduva - Terra sudorum - šviesos išpasakota“, kuri jau užbaigta ir dar šiemet turėtų pasiekti knygynų lentynas.

- Išfotografavote jau beveik visą Lietuvą. Kuris regionas jums pasirodė gražiausias? Kuo iš bendro Lietuvos konteksto išsiskiria Suvalkija?

- Kaip žinoma, sūduvius 1278-1283 metais išnaikino kryžiuočiai. Daugumą išžudė, dalį išsiuntė į Sembą, dar kiti pabėgo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę... Kraštą galutinai nuniokojo XIII-XIV amžių karai. Per šią teritoriją daugybę kartų žygiavo ir kryžiuočių ordinas, ir LDK kariuomenė, todėl nemaža jos dalis ilgainiui virto dykra, apaugo neįžengiamomis giriomis. Visgi ir toks beveik be gyventojų likęs kraštas toliau buvo vadinamas Sūduva. O didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas ją įvardijo terra sudorum...

Antai - Rygiškiai, Šakių rajonas. Didžiojo Kalbininko tėviškė. Paskutiniai gruodžio atodūsiai. Varvekliai lyg žodžiai užšalę laukia pavasario, kad ištekėtų gražiausia pasaulio kalba ir sugaustų Didžiojo Varpininko parašyta: Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių...

Nemažai tų didžiavyrių gimė Sūduvoje: J.Basanavičius, V.Kudirka, J.Jablonskis, A.Maceina, A.J.Greimas, A.Herbačiauskas ir dar, dar, dar, dar... V.Mykolaitis-Putinas, K.Boruta, J.Lukša-Daumantas, palaimintasis J.Matulaitis ir Didžioji Poetė, įkalinta laike kartu su žalčio artimaisiais, vienu iš medžių virtusi: „Žilvine, Žilvinėli, jau saulelė žemai...“

Į sūduvių purią žemę, lyg būtų tepama ant duonos, sodinau mintis ir norus, auginau vaizdus... Kadras po kadro lyg išsilaisvinę paukščiai nešė žinią, kokia ta Sūduva ir josios vaikai, koksai brangus čia jiems dangus ir mintys po juo užgimusios.

O apie Lietuvos grožį... Na, dar nežinau, ką pasakysiu išfotografavęs Mažąją Lietuvą - ten juk Neringa, ten Rusnė, ten vėjas ir smėlis, - tačiau kolei kas iš aplankytų regionų savaisiais gamtos peizažais pati gražiausia man yra Aukštaitija, Dzūkijoje - patys senoviškiausi, patys autentiškiausi kaimai, Žemaitija - savo būdu ir savąja dvasia pats charakteringiausias kraštas, o Sūduva - progresyviausias, gaspadoriškiausias, sparčiausiai į ateitį žengiantis kraštas: visi fontanai veikia, visi parkai sutvarkyti, pilni skulptūrų, net mažiausiuose kaimuose veikia kavinės...

- V.Kudirkos „Varpo“ įsupta lietuvybės dvasia ten dar juntama?

- O taip, Sūduvą, be abejonių, derėtų vadinti ir patriotiškiausiu Lietuvos regionu - J.Basanavičiaus, V.Kudirkos ir begalės kitų didžiųjų iš šio krašto kilusių lietuvių įpūsta dvasia Suvalkijoje dar tikrai gyva. Lietuvybės lopšys - tebesisupa.

O štai senovinių kaimų, vaizdingų medinių trobų Suvalkija beveik nebeturi. Kodėl? Todėl, kad tai - turtingas, gaspadoriškas kraštas. Todėl visi namai čia - mūriniai, šiuolaikiški, komfortiški... Tai, ko nereikia, suvalkiečiai įprastai nugriauna ir stato tai, ko jiems reikia.

Suvalkija - arčiausiai Vakarų, ir tai aiškiai jaučiama. Sūduviai iš visų likusių Lietuvos regionų išsiskiria vidine žmonių laisve, komunikabilumu, šmaikštumu. Be to, jie - optimistiškiausi, beveik nekamuojami nūdienos lietuviams taip būdingų nevisavertiškumo ir „nusvirusių rankų“ kompleksų.

Beje, kad suvalkiečiai būtų šykštūs - tikrai nepastebėjau. Netgi atvirkščiai - ar žinote, kad Suvalkijos turguje kiekvienas prašalaitis gauna dykai pavalgyti? Mane nuoširdžiai nustebino - kas charčio sriubos įpila, kas mėsos, kas duonos atpjauna, kas obuoliu pavaišina... Ir šitai - ne tik man, svečiui su fotoaparatu, bet ir kiekvienam turgaus lankytojui.

Vien į vaikus pažvelgus - skirtumas akivaizdus. Žemaitijoj ar Dzūkijoj kaimuose vaikai - murziukai, dėvintys neaiškių formų ir neaiškių spalvų drabužiais... O štai žvilgtelėkite į sūduviukus - Griškabūdžio vaikus: išpuošti, su įmantriais skrybėliukais, impozantiški... Ir, beje, drąsūs, teatrališki - kai paprašiau paišdykauti nuotraukai, taip išdykauti ėmė, kad net policijos automobilis privažiavo...

- Kokias kelionių po Suvalkiją patirtis ir kokius būsimosios knygos kadrus pats laikote vertingiausiais?

- Juk pats žinote, kad nė vienas kitas kraštas Lietuvai nepagimdė tiek didžių asmenybių kiek Suvalkija: V.Kudirka, J.Jablonskis, J.Basanavičius, S.Nėris, J.Marcinkevičius, aktorius Bronius Babkauskas, poetas Kazys Bradūnas, kosmonautas Rimantas Stankevičius, poetė Dalia Saukaitytė, rašytojas Vytautas Bubnys, dailininkas Bronius Leonavičius, skulptorius Mindaugas Šnipas, dailininkas Valentinas Antanavičius, vaikų poetas Anzelmas Matutis... Sunku visus ir išvardinti. Todėl ir patirtys neišsemiamos, ir kadrai - nepakartojami...

Antai pažvelkite - čia tarp miškų ir laukų, kur net kelio nėra ko paklausti, Vinco Pietario, pirmo Lietuvos romanisto, gimtinė. Pirkią radau užkaltą, bet išdrįsau išlupti tas vinis ir įėjau į vidų. Tuščia ten, žinoma, bet dar galima justi, kad čia to žmogaus būta, gyventa, mąstyta... Perėjau senomis, sutrūnijusiomis grindimis pirštų galiukais - ir nesigailiu. Buvo verta.

Štai čia - Juozo Lukšos-Daumanto žuvimo vieta... O čia - kaimelis pavadinimu Kaimelis, kurio bažnytėlėje šv.Roko paveikslas yra tapytas paties M.K.Čiurlionio...

„Alėja vėjas rudenį į žiemą veja“ - Ilguva, dvaras priklausęs Grincevičiams, kur prabėgo nemaža dalis ir Beatričės Grincevičiūtės vasarų...

Senoji Gižų liepa. Gižuose kitados yra buvusi kunigų seminarija, kurioje mokėsi Antanas Maceina...

„Aušra pažadina gausmui“ - Šakiuose pastatytas karilionas iš keturiasdešimt dviejų varpų. O juk žinote lietuvybės lopšį - aušrininkus, varpininkus?.. Tad štai, norėdamas juos įamžinti, nuėjau prie šio kariliono prieš auštant ir nufotografavau pirmųjų aušros spindulių nutviekstus varpus.

„Priminimas: tegul tavo vaikai eina“ - V.Kudirkos gimtoji vieta, kur dar išlikusi ir autentiška jo šeimos klėtelė...

„Apie pėdų šilumą lieptelis vandeniui šnekėjo“ - palaimintojo J.Matulaičio gimtoji vieta, kur, išskyrus šį lieptą, nieko jau nėra likę...

„Lapkričio antrą čia rinkosi vėlės, ir pats Mykolaitis pargrįžo, ir laiką vis vėlino“ - V.Mykolaičio-Putino gimtinė...

O čia mirusiųjų sielos paukščių pulku pakyla iš sudegusios Bartninkų bažnytėlės griuvėsių... Neįsivaizduojat, kiek laiko prie šios bažnyčios prarymojau tų paukščių belaukdamas. Mačiau juos į griuvėsius sutūpiančius, tad laukiau, kol pakils. Ir rėkaut, ir švilpaut bandžiau juos pabaidyti norėdamas - niekas negelbėjo, tačiau vis dėlto išlaukiau - ėmė ir plūstelėjo visu pulku į dangų...

Šiaip Suvalkija nėra itin turtinga gamtos reginių. Net ir patys suvalkiečiai juokauja, kad jeigu suvalkietis turi nuosavo miško, tai būtinai jį iškerta, idant tą žemę paverstų dirbama žeme arba ganyklomis karvėms. Tačiau štai tokio peizažo nerastumėte apkeliavęs ir visą pasaulį - čia Plokščiai - upelis-gatvė. Ja reikia automobiliu ar motociklu „įplaukti“ norint patekti į kaimą, nes kito kelio į jį nėra...

- Nuostabu. O kaip sužinote visas tas vietas esant? Iš kur tiek daug žinote apie tai, kas kur gimė - kokie menininkai, istorijos didžiūnai kuriam kraštui priklauso?

- Ruošiuosi, kruopščiai atlieku namų darbus. Knygos, enciklopedijos, internetas... Didžiųjų mūsų asmenybių biografijos nepaprastai sudėtingos - labai lengva suklysti. Na, kad ir Algirdo Juliaus Greimo šaknų beieškant - jo juk būta beveik visur: ir Šiauliuose, ir Kupiškyje, ir Marijampolėje... O galiausiai, jau važinėdamas ir fotografuodamas Suvalkiją, aptikau Greimų tiltą. Pasirodo, Greimai - tie patys, pasirodo, didžiojo semiotiko tėvas yra buvęs Prienų burmistru. Radau ir namą, kur gyveno Greimai, bet ant jo šiuo metu didžiulėmis raidėmis užrašyta: „Rūbai iš antrų rankų.“ Nenorėjau, kad šis užrašas nuotraukose matytųsi, todėl susipažinau su namo savininku, įsiprašiau į vidų ir nufotografavau kiemą pro namo langą.

Neretai sunku ir gimtines nustatyti. Nemažai Lietuvos didžiūnų apskritai yra gimę Rusijoje. Surask, kad gudrus, iš kur vieno ar kito tėvai yra kilę, kuriam regionui tą ar kitą žmogų reikėtų priskirti... Štai ir su A.J.Greimu: įvedu prie jo pavardės žodį „žemaitis“ - nieko internetas neišmeta, įvedu „suvalkietis“ - taip pat nieko. Galiausiai aptikau kaži kokį žmogaus laišką, kuriame radau tokį sakinį: „Kadangi A.J.Greimo abu tėvai buvo kilę iš Marijampolės, tai ir pats semiotikas visą gyvenimą nelaikė savęs niekuo kitu, kaip tik suvalkiečiu.“

Sunkiausiai radau Prano Mašioto gimtinę - Pustelninkus. Aplinkui jokių nuorodų nėra, internete atradau minimą Putinų dvarą, ieškojau jo, o suradęs plikame lauke vidury arimų aptikau takelį ir nedidelę lentelę, skelbiančią, jog čia ir yra P.Mašioto gimtinė.

- Jau gerą penketą metų intensyviai važinėjate po Lietuvą, su fotoaparatu rankose blaškydamasis tai po Dzūkijos miškus, tai po Žemaitijos klonius, tai tarp Aukštaitijos ežerų... Sprendžiant iš jūsų fotografijų datų ir pavadinimų, važinėjate ir darbadieniais, ir savaitgaliais, ir per didžiąsias metų šventes, ir net per savuosius gimtadienius... Kiek žinau, niekas jums už šį darbą nemoka - net išeikvotų degalų nekompensuoja. Tad kodėl šitai darote?

- Nes fotografijos - tai tarsi paukščiai, atnešę nuvogtą laiką. Tarsi žodžių skiemenys, kuriuos teisingai sudėliojus viskas įgauna prasmę.

Ar važinėdamas, fotografuodamas Lietuvos kaimus, upes ir miškus, it trupinėlius į saują rinkdamas vaizdus, žvilgsnius ir istorijas išmokstu labiau mylėti Lietuvą? Manau, bet kokį darbą dorai atlikdamas - net valydamas langus, net fotografuodamas, net besikalbėdamas su kitais gražia, taisyklinga gimtąja kalba - jau dirbi savajai Tėvynei, jau esi jos dalis. Todėl, manau, net ir stengtis nereikia. Kaip pasakytų Džonatanas Livingstonas Žuvėdra - kamgi tais sparnais mojuoti, jeigu ir taip jau skrendi?

Tai - duotybė. Kiekvienas esame gimę iš lietuvės moters įsčių ir tai yra aukščiau už konkretų kiekvieno mūsų gyvenimą. Esu įsitikinęs - tai Dievo reikalai.

Kai grįžtu iš užsienių, iš didžiulių, knibždančius skruzdėlynus primenančių miestų, visuomet iš naujo suprantu, kokie esame laimingi, kiek daug, kaip dosniai mums duota. Turim Lietuvoje daug gamtos, daug žalios spalvos, visus keturis metų laikus... Jokių seisminių zonų, jokių žemės drebėjimų... Na, dangaus giedresnio gal dažniau norėtųsi, bet esu įsitikinęs - jei tik mūsų pasaulėžiūra pasikeistų, dangus akimirksniu pragiedrėtų. Tad visai gali būti, kad kaip tik dėl šito ir stengiuosi.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"