Teatriniai eksperimentai su žmogiškosiomis ydomis (2 diena)

Jūratė Ziedelytė

2020-08-27 12:40

Festivalio „Jauno teatro dienos“ antrąją dieną SPRINT programos dalyviai intensyviai ruošėsi trims pasirodymams erdvėse aplink Jono kalnelį. Išnagrinėję po vieną duotąją inspiraciją – tokias ydas, kaip pavydas, gašlumas, puikybė – kūrėjai žiūrovams padovanojo ryškių ir įsimintinų akimirkų. Tad kaip ruošėsi dalyviai ir iš kokios perspektyvos šios trys žmogiškosios ydos atsiskleidė teatralų akimis?

Trys SPRINT grupių mini spektakliai, vykę erdvėse aplink ir ant Jono kalnelio, pritraukė nemažą būrį žiūrovų. O ir oras kaip tik tuo metu pagerėjo, leidęs dalyviams pilnai atskleisti savo drąsius kūrybinius sumanymus. Po etiudų visi susirinko į Klaipėdos kultūros fabriko salę diskusijai, kurią moderavo kino ir teatro kritikas Vaidas Jauniškis.

Režisieriai Greta Štiormer ir Augustas Gornatkevičius, gavę pirmąsias inspiracijas „Didžiausios mūsų ydos“ kūrybinėms dirbtuvėms, buvo nustebinti, nes nesitikėjo tokio organizatorių sprendimo. G. Štiormer tai buvo nauja patirtis: „Išsitraukiau gašlumą. Man buvo toks wow, kadangi tai yra paskutinė tokia tema, kuria drįsčiau kalbėti – kitos temos mano galvoje sukasi stipriau. Dar niekada nesiėmiau scenoje kalbėti apie gašlumą. Tai buvo toks iššūkis! Bet pagalvoju, kad mes tikriausiai prisitraukiame dalykus, kuriuos reikia, kad prisitrauktume.“

„Išsitraukėme temą „Pavydas“. Mes vakar turėjome tokią mąstymo, brainstorminimo dieną, kai jau tą pavydo temą turbūt iš visų pusių išnarstėme ir netgi spėjome padiskutuoti bei pasijuokti – maestro V. Masalskis labai neblogai „užmetė“, kad dabar sėdi visas kūrybinis jaunimas ir diskutuoja apie ydas. Vienaip ar kitaip, tos didžiosios nuodėmės ar didžiosios ydos yra krikščioniškos, iš krikščioniškų pamatų. Tad nustebino tai, jog mus, virš 50 jaunų žmonių, susodino padiskutoti tokiomis labai rimtomis temomis“, – įspūdžiais dalinosi A. Gornatkevičius.

SPRINT 1-oji grupė, nagrinėjusi gašlumo temą, ją perteikė trijose lokacijose. Seminarų salėje vyko PowerPoint skaidrių pristatymas, prasidėjęs nuo įžangos apie Eduaro Manė meno kūrinį „Pusryčiai ant žolės“. Personažas – lektorė, dėstė, remdamasi įvairiausiomis klišėmis apie seksualumą. Vėliau dalį žiūrovų išsivedė energingas, kaip iš televizijos šou atvykęs vyrukas „pasikrauti“ vitaminų, o kitus susodino į autobusiuką, kur buvo vežami visiškoje tamsoje, klausantis merginos istorijos apie baimę, kad ji bus kažkur nugabenta ir išnaudota. Trečioje lokacijoje žiūrovai išvydo „paveikslišką“ sceną, lyg iš to paties E. Manė darbo.

Ten sėdėjo du frakuoti vyrai – vienas griežė smuiku imituotoje pievelėje su šalimais besimėtančiais vaisiais, šalia pasisodinę tik odos spalvos naktinukais vilkinčia mergina. Čia jie taip pat diskutavo moteriškumo tema iš klišinės patriarchalinės pozicijos. Per po pasirodymų vykusią diskusiją, kurios moderatoriui, Vaidui Jauniškiui iškėlus klausimą, kodėl pasirinkta tokia netikėta spektaklio forma, režisierė Greta Štiormer dalinosi mintimis apie galimybę duoti laisvę patiems žiūrovams būti vertintojais, lyg žiūrint į paveikslą. Scena autobusiuke leido per veiksmą pajusti pasakotojos istoriją, o kitos dvi scenos – per tam tikrą stiklą, labiau teorinę prizmę.

SPRINT 2-oji komanda puikybės ydą atskleidė, pasitelkusi varžybas tarp aktorių, kurie vienas po kito, kalbėdami monologus prie vieno stalo, kovojo dėl 100 eurų vertės prizo. Žiūrovai pasirodymo gale išsirinko savo favoritą, kurio idėja ir pačiu aktoriumi labiausiai patikėjo. Kaip ši komanda teigė V. Jauniškio vedamoje diskusijoje, idėja spektakliui kilo iš pačių aktorių pamąstymų, kas jiems rūpi ir skauda, ką galėtų išsakyti per sukurtus personažus, literatūrinį monologą, per atvirkščią puikybės formą, pasireiškiančia dėmesio reikalavimu.

Pats teatro kritikas pastebėjo, kad aktoriai pasirinko dalį personažų, susijusių su ezoterika, tarsi taip būtų manipuliuojama puikybe. Grupė išreiškė mintį, jog perdėtas kuklumas taip pat gali būti ydingas, kaip noras kolektyviai „patirti nušvitimą“ ar pastovus, dabar madingo paprastumo, dvasingumo akcentavimas. Tačiau vienas iš aktorių, vis dėlto, nemato kito varianto, kaip „išeiti“ iš ydų, kaip tik medituoti ar rasti kitų panašių būdų.

SPRINT 3-ioji grupė pavydo temą išanalizavo per lyginimąsi su kitomis valstybėmis. Prie stendo su nusibraižytu žemėlapiu, kiekvienas komandos narys vardino ir žymėjo, ko galima pavydėti kuriai nors šaliai. Pasirodymas, kurio pirminė idėja buvo lietuviško pavydo klausimas, išsiplėtė ir kiek priminė politinį manifestą, kai dauguma šalių lyginasi su kitomis, o save mato per kitą valstybę.

Netikėtumo įnešė gan kinematografiškas sprendimas spektaklio gale sukurti fantastišką salą, kur ant reklaminio stendo aerozoliniais dažais buvo užrašytas šūkis „Let‘s Lithuania“. Šioje saloje, rodosi, visko yra ir net nėra ko pavydėti: deginimasis saulėje kažkur Ispanijoje, slidinėjimas kalnuose, linksmybės Olandijoje, kamuoliu žaidžiantys vaikai, važinėjimas dviračiu, venecijietiška kanoja besiiriantis vyras, raudono drakono pasivaikščiojimas ratu ir... aplink risnojantis baltas žirgas, ant kurio joja baltai apsirengusi moteris. Visa tai sukūrė šiek tiek siurrealistišką atmosferą ir iškėlė mintį: o jei įvairovėje ir slypi pats įdomumas, gal siekis kažko geresnio, ką turi kiti, tą įdomumą tik atimtų?

Na, o šiuo metu SPRINT grupės ruošiasi kitiems darbams pagal naujai duotas inspiracijas. LONG komandos kartu su režisieriais Kirilu Glušajevu ir Pauliumi Pinigiu toliau intensyviai nagrinėja B. Brechto pjesę šeštadienio dviejų dalių spektakliui. Vakar dienos etiudai, žiūrovams palikę gerą dozę įsimintinų akimirkų, paskatino su nekantrumu laukti kitų pasirodymų, galbūt nustebinsiančių dar spalvingesniais kūrybiniais sumanymais.