Judesio ir apsivalymo teatras piliavietės erdvėse (Jauno teatro dienos. 4 diena)
Pakalbinome abiejų LONG programos komandų režisierius Paulių Pinigį ir Kirilą Glušajevą bei dramaturgą Andrių Jevsejevą – paprašėme pasidalinti mintimis apie kūrybinio darbo eigą, artėjant festivalio pabaigai. Kaip teigia K. Glušajevas, dėl labai suspausto laiko, komanda turi maksimaliai mobilizuoti galimybes ir tinkamai įsijausti į kūrybą per pojūčius: „Pirma diena praėjo, duodant aktoriams individualiai perskaityti pjesę ir darant daug improvizacinių žaidimų, pratimų – jų pagalba atlikome vadinamą veiksmų žvalgybą, žvalgybą pojūčiais. Įėjome į Bertolto Brechto kuriamą pasaulį savo kūrybinėmis juslėmis. Antrą dieną priėjome prie originalaus teksto ir jau vakar, improvizuodami, skaitydami, čia pat rašėme inscenizaciją.“
„Buvo labai įdomus procesas, ilga kelionė su daug pasirinkimo būdų, variantų, svarstymų, abejonių, daug tokio degimo jausmo – turbūt dėl to, kad medžiaga yra labai plati. Yra daug būdų, kurie mus kažkaip kankino, ir mes iki vakar nakties iki galo nebuvome apsisprendę, ar tikrai daryti tą, ką jau buvome pradėję daryti. Tai praktiškai šiandien viską transformavome, naujai pažiūrėjome į visą darbą. Tokia kelionė duoda daug pamokų ir patirčių, – mintimis dalinosi P. Pinigis. A. Jevsejevas taip pat mano, kad šis festivalis suteikia daugybę galimybių mokytis: „Labai daug vienas iš kito išmokome. Man rodos, kad tokio formato festivalyje tie paklydimai, abejonės, klystkeliai yra vertingiausias dalykas, o kai surandi kažkokią išeitį iš to klystkelio, tada atsiranda tas džiaugsmas – pergalės jausmas yra dvigubai stipresnis.“
Toliau keliamės į kiek kitokio braižo, nei matėme trečiadienį, vakar dienos baigiamuosius SPRINT programos grupių spektaklius piliavietės erdvėse, kur vėliau vyko diskusijos, kurias vedė teatro ir kino kritikas Vaidas Jauniškis. SPRINT pirmoji komanda šįsyk pasirinko šokio teatrą, perteikusį duotąją inspiraciją – meilingumo dorybę. Grojant elektroninės muzikos atlikėjui Girių dvasios repertuarui, aktoriai bėga ratu – tarsi įveda į vieno rato, vienos komunos simboliką. Sustojus ratui, personažai patiria kažkokią vidinę tuštumą. Toliau šokama vienoje „saulėje“, kuri džiaugsmingai „mojuoja rankomis“, pagarbiai linkčioja žiūrovams. Nuo to momento prasideda atskirų istorijų pasakojimas – ne tokių džiugių.
Matome neįgalų benamį be vienos kojos, prašantį išmaldos, bet jos nesulaukiantį, staiga persikeitusį į breiko šokėją, moterį, stovinčią priešais veidrodį su raudonu balionu pilve, kuris tai susprogsta, tai išsileidžia, mechaniškais judesiais vaikštantį vyrą oficialia apranga, su knygele rankose apie mormonų tikėjimą, seną moterį, baltu skuduru įnirtingai plaunančią grindis, vyrą, sunkiai bandantį stotis ant kojūkų, vienuolę, baltos medvilnės apdaru, su mėlynomis juostomis kraštuose, vis suklumpančią, kol galiausiai ji apsinuogina, iškelia aukštai nusimestą apdarą lyg olimpinės pergalės ženklą, o jai iš paskos nubėga ir visi personažai. Per spektaklių aptarimus V. Jauniškis pastebėjo, kad dažnas gestas, buvęs choreografijoje – nusilenkimas. Bet nors ir personažai nusilenkia, jie nepadeda tam, kuriam reikia pagalbos. Vienas iš komandos narių davė pavyzdį apie vilkų gyvenimą ir tai, kad pirmąją civilizaciją sukūrė būtent vilkai – yra randama atkastų vilkų sugijusiomis kojomis, vadinasi jiems kažkas nešė maistą. Tad meilingumas – ne tik žmogaus dorybė.
Antroji komanda skaistumo temą perteikė per jautrias aktorių išpažintis apie pirmąją meilę, skaistybės praradimą, išdavystę, vaikystėje padarytas klaidas. Simbolinė įžanga išpažintims tapo pasakojimas apie bičių gyvenimą, bitininkui skleidžiant baltus dūmus, paskui kuriuos skrisdamos bitės palieka avilį. Spektaklio pabaigoje aktoriai apsipila vandeniu, desperatiškai bandydami nuplauti kažkokį purvą nuo savęs ar sugrįžti į pirminį skaistumą. Aptarime režisierius Augustas Gornatkevičius kritiškai pažiūrėjo į šio spektaklio idėją, kadangi aktorių išpažintys neįtikino. O režisierė Greta Štiormer atsakė, kad toks ir buvo kūrybinis tikslas – performatyviai „išvalyti“ tam tikrą temą. Vienas iš aktorių pratęsė mintį apie tai, jog kančia skaistina, o vieša išpažintis – tai iššūkis prieš žiūrovus. Pats V. Jauniškis tokį kūrėjų atsivėrimą pagerbė ir padėkojo už drąsą išsisakyti.
Trečioje grupėje buvo nagrinėta uolumo dorybė per humoristinę formą. Žiūrovai, nuo piliavietės viršaus stebėję vienu ritmu pratimus atliekančius maratonininkus, negalėjo sulaikyti juoko: trenerio parinkti žodžiai (kučka, lesam, pina, funky, džianga, worship, dansingas, kūlverstukai, vikšras, bananai ir taip toliau) entuziastinga intonacija, perdėm užtikrintai motyvuojantis balsas ir išraiškingi maratonininkų judesiai nori nenori kėlė bent jau šypseną. Kaip V. Jauniškio vedamoje diskusijoje kalbėjo šios grupės režisierė Uršulė Bartoševičiūtė, uolumas jai asocijuojasi su darymu dėl darymo, dėl pačių taisyklių, ir jai tai nėra dorybė. Dorybė – tai darbštumas. Teatro ir kino kritikui šis spektaklis priminė vieną sporto pjesę, kur taip pat vyko uniforminės sportinės treniruotės.
Šiandien maloniai kviečiame į pačią įdomiausią festivalio dalį – LONG programos dalyvių dviejų dalių spektaklį 17 valandą Klaipėdos kultūros fabriko daugiafunkcinėje salėje B. Penkias dienas įtemptai plušėję teatro kūrėjai kartu su režisieriais Kirilu Glušajevu ir Pauliumi Pinigiu žada įsimintiną pasirodymą, simboliškai užbaigsiančiu senąjį ir pradėsiančiu naująjį teatro sezoną.
Rašyti komentarą